Lietuvai liko maždaug metai įgyvendinti savo įsipareigojimą ES priimti kiek daugiau nei tūkstantį pabėgėlių, tačiau, atrodytų, nesusitvarkoma dar su pirmaisiais atvykusiais.
Vis dėlto Vilniaus arkivyskupijos Carito Užsieniečių integracijos programos vadovė Ilma Skuodienė DELFI aiškino, kad daryti išvadas vos iš 3-4 atvejų dar per anksti, nes pabėgėlių integracijos procesas tik prasideda.
Tuo metu Ruklos pabėgėlių priėmimo centro direktorius Robertas Mikulėnas tikino, kad kuo daugiau žmonių atvyksta, tuo daugiau skirtingų nuomonių ir išgirstame, tačiau pripažino, kad kartais atvykusių į Lietuvą pabėgėlių lūkesčiai yra kiek per dideli.
Ėmė maištauti vos atvykę
Dar praėjusios savaitės pabaigoje LNK žinios pranešė, kad iš Turkijos pabėgėlių stovyklos į Lietuvą perkeltas migrantas iš Sirijos Mohamedas Ali Abdula jaučiasi apgautas. Nors tik atvykęs jis aiškino, kad jam nėra svarbu, ar turtinga šalis, ar neturtinga, jis tenori gyventi saugiai, sužinojęs apie gyvenimo sąlygas Lietuvoje, tuoj persigalvojo.
Jo šeima, tik atvažiavusi į Pabėgėlių priėmimo centrą, ėmė maištauti – nesutiko pasirašyti sutarties su Rukla ir sutarties dėl integracijos Lietuvoje. Nauji atvykėliai ėmė reikalauti juos perkelti į Kanadą. Tai 36 metų siuvėjas, 29 metų namų šeimininkė ir trys jų vaikai.
„Dar aš nežinau, kaip Lietuvoje yra su gydymo paslaugomis, bet aš jau matau, kad kaip sergantis žmogus tikriausiai negalėsiu dirbti, todėl pats negalėsiu išlaikyti savo šeimos šitoje šalyje. Supraskit, kaip aš galėčiau gyventi ir išlaikyti savo šeimą čia. Kai eisiu gydytis, aš turėsiu sėdėti namuose, nedirbti. Tai čia gaunamos išmokos ir pašalpos tikriausiai nepadengs nei mūsų būsto išlaidų, nei kitų išlaidų”, – teigė M. Ali Abdula.
Prieš kelias savaites LNK „Žinioms“ migrantas kalbėjo kitaip: „Galiu dirbti, jeigu yra pasiūlymas, nėra svarbu, koks darbas“.
Jaučiasi apgautas
Dabar migrantas aiškina, kad Jungtinės Tautos, perkeldamos jį ir jo šeimą į Lietuvą, apgavo.
„Kai man buvo pasakyta, kad Lietuva irgi priima pabėgėlius, mano pagrindinis klausimas buvo, ar visos teisės bus taikomos kaip Vokietijoje, kaip Švedijoje, kaip kitose Europos Sąjungos šalyse. Man buvo pasakyta, kad taip, Lietuva irgi yra tarp tų šalių, kurios vadinamos A klasės šalimis. Bet kai atvykom čia ir šito centro direktoriaus pavaduotoja mums paaiškino apie integracijos procesą ir kokios bus mokamos išmokos, aš supratau, kad atsiradau netinkamoj vietoj”, – sakė migrantas.
Po kelių dienų sirai nusileido – sutartis pasirašyti sutiko, kai buvo paaiškinta, kas būtų, jeigu nepasirašytų – būtų svarstomas grįžimo į Turkiją klausimas.
Dabar ši Lietuvoje likti nenorėjusi sirų šeima su advokatais domisi galimybėmis rašyti Jungtinėms Tautoms skundą, kad juos perkėlė į Lietuvą.
Išvyko kažkur, o kur – neaišku
Ar ilgai jie liks Lietuvoje – nėra aišku. Štai neseniai buvo pranešta ir kad iš Lietuvos viena pabėgėlių šeima tiesiog ėmė ir išvyko, o kur yra dabar – neaišku.
Sirų šeima, kuri jau buvo išleista gyventi savarankiškai, šeimos galva turėjo darbą statybose, į Lietuvą buvo perkelta iš Turkijos pabėgėlių stovyklos maždaug prie keturis mėnesius. Tačiau Raudonojo kryžiaus kuratoriai prieš savaitę susigaudė, kad jų Lietuvoje nebėra. Dar tris savaites ši šeima gaus išmokas iš Lietuvos, o vėliau, jei negrįš, pinigai bus nutraukti.
„Jie labai sėkmingai dirbo, turėjo darbą, buvo surasta. Nesiskundė, iki šito momento mes jokių nusiskundimų iš jų nesame girdėję“, – LNK žinioms sakė socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis.
Sakė, kad į Švediją išvyksta lankyti giminių, o taip ir negrįžo
Kita migrantų šeima – pirmieji į Lietuvą atvykę pabėgėliai, irakiečiai, – jau kurį laiką gyvena Švedijoje. Ši šeima jau prarado Lietuvoje gautas išmokas, bet tebeturi teisinę apsaugą. Migracijos departamentas leidžia pabėgėliams būti užsienyje pusę metų.
„Jie sakė, kad vyksta lankyti giminių“, – BNS sakė europarlamentaras liberalas Petras Auštrevičius. Jis šią šeimą buvo apgyvendinęs savo vasarnamyje Juodšiliuose, Vilniaus rajone.
Pasak politiko, namuose liko nemažai irakiečių asmeninių daiktų.
„Atsiuntė SMS, kad viskas gerai, kad greitai pasimatysime. Bet kaip bus, nežinau, nenoriu spekuliuoti“, – teigė P. Auštrevičius.
Gyvenimas Lietuvoje: be darbo ir stokojant maisto
Du suaugusieji ir du vaikai į Lietuvą, pagal Europos Sąjungos (ES) programą, buvo perkelti pernai gruodį. Jie atvyko iš Graikijos.
„Aš norėčiau atvykti į bet kurią valstybę, kuri mane apsaugos nuo galimos grėsmės savo gyvybei ir savo šeimai“, – tuomet Vilniaus oro uoste žurnalistams sakė šeimos galva.
Savo ruožtu dar kovą irakietis žurnalistams papasakojo apie tikrąjį gyvenimą Lietuvoje: be darbo ir stokojant maisto. Tuomet vyras skundėsi, kad už būstą Vilniuje turi mokėti 400 eur, taip pat neslėpė apmaudo dėl darbo – esą iš pažadėtos 500 eur barzdaskučio algos liko 300 eur. Dar vėliau paaiškėjo, kad jis iš viso nemoka skusti barzdų ir šiam darbui visai netinkamas. Tiesa, po kurio laiko jis įsidarbino kitoje įmonėje, ėmė pakuoti baldus.
Grįžo į Ruklą
Savo ruožtu į Lietuvą iš Afganistano atvykęs pabėgėlis Abdulas Basiras Yoususi nebedirba europarlamentarui Antanui Guogai priklausančiame turizmo komplekse Anupriškėse. Jis grįžo gyventi į Ruklą.
Kaip DELFI sakė Pabėgėlių priėmimo centro direktorius R. Mikulėnas, čia jis ėmėsi naujo darbo – įsidarbino žuvies perdirbimo įmonėje.
„Basiras apsilanko mūsų centre, pas žmoną, tačiau gyvena ne čia, o Rukloje. Taip, iš Anupriškių jis išvažiavo, seniai jau, gal mėnuo. Kokios aplinkybės, nežinau, negaliu komentuoti“, – sakė R. Mukulėnas.
Tuo metu A. Guoga DELFI sakė, kad dabar Basiras Anupriškėse nebedirba, nes darbų bei darbuotojų rudenį pramogų ir poilsio komplekse sumažėjo daugiau nei dvigubai. Anksčiau jis buvo minėjęs, kad Basiras dirbs restorane, sakęs, kad jis gali tikėtis vidutinio darbo užmokesčio, mokamo jo turizmo komplekse. Pasak A. Guogos, vidutinis atlyginimas „Tony Resort“ siekia apie 600-700 eurų.
Įžvelgia gal kiek per didelius lūkesčius
Tuo metu Ruklos pabėgėlių priėmimo centro direktorius R. Mikulėnas, DELFI paklaustas apie pastarojo meto tendencijas, kai vis dažniau, atrodytų, pasigirsta atvejų, kai pabėgėliai reiškia pretenzijas Lietuvai ar tiesiog išvyksta, aiškino problemų integracijos procese neįžvelgiantis. Anot R. Mikulėno, padaugėjo pabėgėlių Lietuvoje, padaugėjo ir su jais susijusių problemų.
„Buvo keli, mažai, gal tarp jų neatsirado, bet atvažiavus didesniam žmonių kiekiui, atsirado tokių, kurie mąsto kitaip, turi kitokią nuomonę, lūkesčius, gal įsivaizduoja išmokas kaip kitur Europoje“, – svarstė jis.
Centro vadovas aiškino, kad jokių sisteminių to priežasčių neįžvelgia. Jis taip pat tikino esantis patenkintas atvykstančių informavimu.
„Informaciją teikia VRM struktūros, kurios vyksta į atranką. Nemačiau jos, bet pabėgėliai man atrodo detaliai informuoti. Lietuva susitvarko, tik gal pabėgėlių lūkesčiai yra kiek per dideli, jie čia atvykę mano, kad didelius pinigus gaus. Bet, nepaisant to, atvejai, apie kuriuos kalbate, yra vienetiniai“, – sakė R. Mikulėnas.
Išvadas daryti per anksti
Savo ruožtu I. Skuodienė DELFI sakė mananti, kad didelių problemų dėl pabėgėlių integracijos nėra, įvardyti tik 4 šeimų atvejai, kai Lietuvoje jau gyvena apie 120 naujai atvykusių pabėgėlių.
„Iš atvykusių tik 2 šeimos išvažiavo. Bet taip, tai vis tiek yra iššūkis ir pabėgėlių priėmimo centrui, ir Caritui, ir Raudonajam kryžiui. Kol kas priemonių ir įrankių dar nesame numatę, su kiekvienu atveju dirbame individualiai. Bet net integracijoje šiuo metu gyvena tik 2 šeimos, be vienos, kaip aptarta anksčiau, išvykusios, kokias išvadas galima daryti? Dauguma pabėgėlių dar nepasiekė integracijos stadijos, reikia palaukti bent pusmetį ar metus“, – įsitikinusi Vilniaus arkivyskupijos Carito Užsieniečių integracijos programos vadovė.
Tuo metu apie pabėgėlį Basirą, aiškino ji, buvo paskleista klaidinga žinia – iš darbo pas A. Guogą jis išėjo ne savo noru, o dėl pasibaigusio sezono, persikėlė arčiau šeimos, susirado kitą darbą.
„Kaip pabėgėliams kalbėti, sutikti rodyti veidus, kažką sakyti, kai taip po to jie apjuodinami? Gerų integracijos atvejų net negali parodyti, nes, tarkime, buvo prikibta ir prie to, kad metė darbą, ir prie žmonos skarelės. Ta geroji žinutė bet kuriuo atveju išverčiama blogai“, – pastebėjo ji.
Įvardijo dalį pabėgėlių lūkesčių
Kol kas per anksti, aiškino pašnekovė, ir kalbėti apie tai, kokia yra pabėgėlių nuomonė apie Lietuvą, kaip jie čia jaučiasi.
„Pirma, negaliu atsakyti už visus pabėgėlius. Antra, jie labai trumpą laiką buvo Lietuvoje – daugelis jų gyvena pabėgėlių priėmimo centre tik pirmą ar antrą mėnesį. Tačiau taip, pastebime, kad žmonių lūkesčiai yra didesni nei realybė Lietuvoje. Bet natūralu, kad asmenys, atvykę į Europą, rizikavę gyvybe, perplaukę Viduržemio jūrą, palikę gimtinę, nemano, kad atsidurs ties skurdo riba“, – sakė I. Skuodienė.
Jos teigimu, pabėgėliai tikisi įsitraukti į darbo rinką, gauti oriai gyventi leidžianti atlyginimą, nori surasti būstą, nesusidurti su nesklandumais, kai kalbama apie vaikų ugdymą ir švietimą.
„Žmogaus noras gyventi oriai yra visiškai normalus, tačiau kaip jie tą informaciją supranta ambasadoje apklausų metu, kaip ją priima, kitas klausimas – kiek supranta angliškai, kiek jų skaito, kas parašyta. Nėra taip, kad pabėgėliai tikisi gauti daug pašalpų arba nesitiki, yra daugybė faktorių“, – sakė pašnekovė.
Ministras: sėkminga integracija yra būtina
Vidaus reikalų ministras (VRM) Tomas Žilinskas savo viešuose pranešimuose yra sakęs, kad pabėgėlių integracija nebus visavertė, kol jiems leisime ne tik pasijusti saugiais, bet ir neinformuosime apie veiklos perspektyvas Lietuvoje, apie laisvas darbo vietas regionuose.
„Nors Vidaus reikalų ministerija vykdo tik asmenų perkėlimą į Lietuvą ir nėra atsakinga už jų tolesnį integravimo procesą, tačiau akivaizdu, kad sėkminga integracija yra būtina, nes priešingu atveju susidursime su didelėmis problemomis. Tam būtinas kokybiškas švietimas, mokymas, įdarbinimas, kultūrinis orientavimas bei parengimas savarankiškam gyvenimui. Airijos patirtis ir išmoktos pamokos šioje srityje mums labai svarbios“, – yra sakęs ministras.
Jis taip pat pažymėjo savalaikio integravimo svarbą: „Mano žiniomis, Airija integracijos procedūras pradeda nedelsiant, pirmą pabėgėlių atvykimo dieną; socialines, švietimo, kultūros, sveikatos programas vykdo itin intensyviai, taip užtikrindami integracijos veiksmingumą.“