Rytų politikos ekspertai pripažįsta tikėjęsi, kad pasklis žinios apie didžiulius Ukrainos pareigūnų turtus. Tačiau vaizdai iš V. Janukovyčiaus, V. Pšonkos ir kitų buvusio elito atstovų rezidencijų pranoko bet kokius lūkesčius. DELFI pašnekovai įvardija kelias pagrindines tokio polinkio į tuštybės reiškimą auksu, vilomis ir savo portretais priežastis.
Architektas: kvailiau išleistų pinigų nemačiau
Pasaulį apskrieję Ukrainos elito rezidencijų vaizdai stulbina beskonybe. Tokią nuomonę DELFI išsakė savo pavardės neminėti prašęs architektas.
„Ten prabanga pati klaikiausia. Kvailai išleisti pinigai – ir viskas. Tikrai nemačiau kvailiau išleistų pinigų“, - teigė DELFI pašnekovas.
Pasak jo, jei rezidencijų aplinka sutvarkyta dar palyginti padoriai, jų vidus „su skoniu nieko bendra neturi“, o V. Pšonkos namuose apskritai būtų galima įkurti beskonybės muziejų. „Buvau šokiruotas“, - sakė architektas.
N. Maliukevičius: prabanga atspindi V. Janukovyčiaus „šulerio“ būdą
Politologas Nerijus Maliukevičius DELFI teigė, jog V. Janukovyčiaus, N. Pšonkos ir kitų buvusių Ukrainos pareigūnų apartamentai „parodo jų pasaulėvaizdį“.
„Paties V. Janukovyčiaus biografija kokia. Pats yra teistas. Matyt, kažko daugiau negalime tikėtis“, - sakė N. Maliukevičius, primindamas spalvingas nušalintojo Ukrainos prezidento gyvenimo detales. Pavyzdžiui, jo praktikuotą „hobį“ viešuosiuose tualetuose vogti kepures. Būtent už tokias vagystes V. Janukovyčius pirmą kartą sėdo į kalėjimą.
N. Maliukevičiaus teigimu, V. Janukovyčius ir jo aplinka – toli nuo standartų, kurių paprastai tikimasi iš valstybių vadovų ir aukštų pareigūnų.
„Paradoksas. Atrodo, prezidentas. Atrodo, generalinis prokuroras. Tarsi darai prielaidą, kad tokioje socialinėje rolėje turėtų būti ne tik žmogus su pareigų užmanymu, reputacija, bet ir su tam tikru intelektualiu užtaisu. O čia mes turime žmones, kurie toje rolėje, panašu, neturi nei reputacijos, nei intelektualaus užtaiso“, - tęsė pašnekovas.
Politologas pastebi, kad V. Janukovyčius seniai turėjo, švelniai tariant, dviprasmišką reputaciją, tačiau tai jam nesukliudė triumfuoti rinkimuose.
„Tai savotiškai iliustruoja Ukrainos tragediją. Tokie žmonės juk atėjo rinkimų keliu. Vadinasi, žaidimo taisyklės buvo taip iškraipytos ir taip jomis manipuliuojama, kad žmonės patys pasodino tokį politiką į tą rolę“, - sakė N. Maliukevičius.
Apie V. Janukovyčiaus turtus Ukrainoje jau seniai sklido legendos. Prabangios rezidencijos buvo žinomos, bet tik dabar eiliniams mirtingiesiems leista pamatyti, kokie turtai slėpti už šių apartamentų durų. N. Maliukevičiaus teigimu, tai rodo dar vieną takoskyrą tarp rytietiško ir vakarietiško demokratijos suvokimo, kuria drąsiai naudojosi V. Janukovyčius ir jo aplinka.
„Jeigu tu, būdamas valdžios pozicijoje, akumuliuoji turtus ar pan., Vakaruose yra pilnai suprantama, kad tai yra tiesiausias kelias į žlugimą, į teisiamųjų suolą. Manau, tai iliustratyvu. Kaip Rytuose valdžios vyrai įsivaizduoja, kad laikotarpis, kai jie yra valdžioje, yra jų gerbūvio užtikrinimo laikotarpis“, - teigė pašnekovas, primindamas iki šiol daugelyje postsovietinių šalių gajų suvokimą, kad valstybė yra „kažkas, iš ko galima vogti“.
„Kai kam korupcija atrodo natūrali nuo sovietinio mentaliteto“, - pridūrė N. Maliukevičius.
Pasak jo, korupcijos mastai Ukrainoje buvo viena iš priežasčių, dėl kurių sukilo žmonės. Kaip ir masinius protestus išprovokavęs V. Janukovyčiaus sprendimas Vilniuje nepasirašyti Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga (ES).
Pasak jo, visa V. Janukovyčiaus politika priminė jo ankstyviosios biografijos detales – esą Ukrainos vadovas pasirinko „šulerio kelią“ ir blefavo su visais: ir su ES, ir su Rusija, ir su savo tauta – visiems daug žadėjo, bet nebuvo linkęs tų pažadų tesėti.
„Šuleris ir baigė kaip tikras šuleris. (…) Pradėjo savo karjerą nuo nusikalstamų epizodų – ir baigia, panašu, tokiu pat epizodu. Valdžios epizodas tebuvo šulerio išnaudotas prisigrobti ir pasiimti tą prabangą“, - konstatavo N. Maliukevičius.
V. Pšonka – atskiras atvejis
Nors niekas iš Ukrainos elito neprilygo V. Janukovyčiui valdomų vilų ir žemių kiekybe, vienoje vietoje jis turėtų pripažinti kito veikėjo pranašumą. Tai savimeilė, pagal kurią nuverstąjį prezidentą neabejotinai pranoksta buvęs generalinis prokuroras V. Pšonka.
Anot N. Maliukevičiaus, savo apartamentuose nuosavais portretais apsistatęs prokuroras galėjo būti paveikiamas ne vien kyšiais, bet ir padlaižiavimu.
„Panašu, kad jis, kaip pareigūnas, buvo valdomas ne tik ir ne tiek kažkokių finansinių „patepimų“, nes akivaizdu, kad tokių turtų negali susikurti teisėtvarkos pareigūnas iš savo valstybinio atlyginimo. Manau, dar jis buvo valdomas labai banaliu ego manipuliavimu, manipuliavimu jo didybės manija. Abejoju, ar tie portretai ir visa tokia „kūryba“ su jo vaizdavimu buvo jo asmeninis užsakymas. Aš spėju, kad čia yra dovanos jam – kolegų ar draugų, kurie supranta, kad toks vaizdavimas jam prie širdies. Šita situacija tik iliustruoja, kokį ego turėjo šitas pareigūnas ir kaip jį galima buvo valdyti“, - sakė politologas.
Pašnekovas pripažino laukęs, kad aktyvistų „ekskursijos“ po Ukrainos vadovų valdas parodys nemenkus ten sukauptus turtus. „Bet tokių vaizdų aš nesitikėjau“, - pridūrė N. Maliukevičius.
Pasak jo, belieka spėlioti, kokias vertybes savo legendomis apaugosiose valdose slepia Vladimiras Putinas. Ir, žinoma, kaip tai atspindi Rusijos lyderio skonį.
L. Kaščiūnas: jie buvo apakinti savo galios
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Laurynas Kasčiūnas pirmiausiai linkęs atkreipti dėmesį, kad V. Janukovyčius, V. Pšonka ir kiti neturėjo „plano B“. Ilgus metus kaupę turtus, jie buvo priversti sprukti ir viską palikti, taip savo buvusios galios simbolius paversdama dabar ukrainiečių labai pamėgtų ekskursijų objektais.
Pasak jo, Ukrainos elito pomėgis prabangai atspindi savotišką tendenciją, matomą daugelyje buvusių sovietinio bloko valstybių. O taip pat – 1989 m. nuverstą Rumunijos diktatorių Nikolajų Čiaušesku.
„N. Čiaušesku panašiai elgėsi. Taip pat turėjo besaikę prabangą, statėsi sau rūmus su auksiniais kraneliais ir auksiniais tualetais. Daugeliu atveju diktatoriai jautė tokį poreikį“, - teigė pašnekovas.