LSS prezidentas Simonas Dailidė laukines stovyklas jaunimui veda jau aštuonerius metus. Jis teigia, kad miesto žmogui užtenka savaitės miške, kad atitrūktų nuo civilizacijos: „Aš gamtoje patiriu ramybę ir malonumą. Kiekvieną kartą džiaugiuosi, kai atsiplėšiu nuo milijono reikalų ir leidžiu sau išvykti į mišką. Tokie paprasti dalykai kaip laužo kūrimas ar hamako kabinimas leidžia pabūti šiame momente ir labai gerai pailsėti.“
Vertingos pamokos visam gyvenimui
Anot S. Dailidės pagyvenę gamtoje vaikai pradeda labiau vertinti tai, ką turi: maistą, komfortą. Dalyviai džiaugiasi įveikę savo baimes, perlipę per save, išbandę naujų dalykų, atradę, kad galima smagiai leisti laiką ir be telefono. Būna, kad tėvai vaikus atveža iš Anglijos, Vokietijos ar JAV norėdami, kad jie pažintų Lietuvą.
„Tokios natūralios gamtos, kokią mes turime savo nacionaliniuose parkuose, daug kur jau nėra – pasaulyje dominuoja nučiustyti parkai. Mes, vadovai, stengiamės jaunimui duoti daug laisvės. Kad jie patys patirtų, pažintų. Gamtoje daug laisvės kūrybai. Pavyzdžiui, duodame priemones nakvynės vietai statyti, bet kaip tą daryti sprendžia jie. Kiekvieną naktį vis kitokį pastatą pastato nakvynei, nes mokosi iš savo klaidų, kitą dieną kažką tobulina. Taip ir išmoksta, kad reikia kankorėžius po palapine išsirinkti, galvą naktį dėti aukščiau, uodus išsivaikyti“, - apie vertingas pamokas, patiriamas stovyklose, pasakoja paaugliams skirtos stovyklos „Laukiniai“ autorius ir vadovas.
Simonas Dailidė pastebi, kad jaunimas dabar nemoka elementarių dalykų. Kad ir katilą lauke išplauti. Tada kantriai rodo, kad reikia įdėti žvyro, išrauti žolės kupstą su šaknimis ir gerai viską ištrinti. Mokosi kartu pažinti grybus, užsikurti laužą ryte po lietingos nakties, pasigaminti maisto. Visai paprastų dalykų. Po šešių naktų vaikai jau daug ką žino apie išgyvenimą gamtoje. Sunkumai užgrūdina – kai įveiki save prasideda smagiausi dalykai.
Dabar dažnas vaikas apie gamtą sužinoti gali tik iš vadovėlių ar vaizdo įrašų. Anksčiau būdavo labiau įprasta važiuoti stovyklauti, tačiau stovyklavimo papročiai nyksta, tėvai net tam reikalingo inventoriaus namie neturi. Matyti, kad įprastoje savo aplinkoje jaunimas turi vis mažiau galimybių atrasti gamtą, ją pamilti. Todėl sveikuoliui labai norisi juos su tuo supažindinti, leisti pajusti tą laisvą gamtos didybę – kaip leidžiasi saulė, paukščiai čiulba, vėjas pučia – tie momentai tikrai labai užpildo kiekvieną žmogų.
Miškas padeda susitvarkyti su šiuolaikinio žmogaus iššūkiais
Dvidešimt ketverių Laurynas Melieška jau dvylika metų nevalgo mėsos. Paauglystėje ne vieną vasarą praleidęs sveikuolių stovyklose, šiandien jis sako, kad būtent gamtoje išmoko ramiai priimti gyvenimo iššūkius: „Kasdien sureikšminame daug nereikšmingų dalykų. Kai lyja ant galvos ir negali to sustabdyti, tenka situaciją priimti tokią, kokia ji yra. Tai labai svarbus įgūdis, nes gyvenimas paprastai nevyksta pagal tavo planą.“
Miškas gali išmokyti tylos, o ramybė žmogui duoda daug. Didelis pasiekimas vien jau ją surasti, nes visur kažkas ūžia, vyksta. Esame nuolat įsitraukę į veiklas ir ekranus. Turime būti prisijungę prie tinklo, žinoti, kas vyksta pasaulyje ar kas dabar juokinga, nes kitaip būsime atsilikę. Tai ypač svarbu paaugliams. Kartais mes užsižaidžiam tuose dalykuose. Įsivaizduokime, kiek laiko atsirastų, jei neturėtume kompiuterio ir telefono. Žmonės patys neprisiverčia atsijungti, bet tą padaryti labai reikia. Per paskutinius dvidešimt metų technologijose įvyko tiek pokyčių, kad žmogaus organizmui neįmanoma per vieną ar dvi kartas prie jų prisitaikyti ir visa tai suvaldyti. Dabar žmonės nebežino, ką daryti apėmus nuoboduliui.
„Stovyklose jaunimui didžiausios transformacijos vyksta vien dėl to, kad šalia nelieka telefono. Iš pradžių tai yra baisu žmogui, kuris niekada nebuvo sustojęs ir pamąstęs, kas vyksta aplinkui. Mieste paprastai būname tokiame ritme, kokį diktuoja kiti. Jei prisijungiame prie gamtos ritmo, imame kitaip mąstyti, kitaip elgtis, nes gamta atskleidžia ryšį su pačiu savimi. Kai kažkas blogai, aš važiuoju į gamtą, ji – mano gyvenimo dalis“, - dalinasi daugelį metų sveikuolių stovyklose savanoriavęs vaikinas.
Patvirtinimas, kad sveikai gyventi yra normalu
Į pirmą sveikuolių stovyklą Laurynas atvyko su draugu, kai jam buvo šešiolika metų. Tokio amžiaus žmonės dar nelabai mąsto, kodėl jiems kažkas patinka, kodėl jie renkasi būti tam tikroje vietoje. Bet galvodamas apie tai dabar supranta, kad ten atrado, kokie žmonės gali būti skirtingi. Pamatė, kad ne visi buriasi tam, jog išgertų, pamatė sveikesnį požiūrį į pasaulį. Ir jam tai patiko: „Meditacijos, kvėpavimo praktikos ar vegetariškas maistas nebuvo nauja patirtis – pats esu iš alternatyvų gyvenimo būdą pasirinkusios šeimos. Bet laikas su geranoriškais, pozityviais žmonėmis buvo labai svarbus. Tai veikė kaip patvirtinimas, kad tai, kaip mano šeima gyvena, yra teisinga. Kitas dalykas, jaunam žmogui labai svarbu suprasti, ką geriausio jis gali duoti pasauliui“, - sako dabar jau pats paaugliams laukinius žygius vedantis Laurynas.
Svarbu pamatyti motyvuojačią alternatyvą
L. Melieška mano, kad geriausia paaugliam nieko nesakyti – užtenka būti tokiam, koks esi: „Jei tu patiksi, tada jie patys paklaus. Požiūris yra perduodamas be žodžių. Paaugliams tiesiog reikia pamatyti alternatyvą, parodyti, kad galima ir kitaip gyventi. Ir man tą savo laiku buvo svarbu pamatyti. Nors suaugusiems gali atrodyti, kad paaugliai nesiklauso, bet jie viską girdi, viską supranta. Jaunimas pradžioje į stovyklą atvažiuoja susiraukęs. Čia viskas jiems blogai: neduoda mėsos valgyti, ryte reikia keltis. Tai – klasikinė pradžios nuotaika. Bet paskui jie labai pasikeičia, atsisuka į savo vidų, į savo problemas, kurių nenorėjo matyti, - šypsosi vienas iš laukinės stovyklos vadovų.
Vienas tokiam dalykui neprisiruoši, ypač, kai tau šešiolika metų ir dar nežinai, kas esi. Mes pažįstame save per išbandymus – tik taip suprantame, kad galime savimi pasitikėti. Todėl verta per lietų sušlapti, susipurvinti. Tos transformacijos būna labai stiprios.