Karas Ukrainoje jau seniai vyksta. Taip prieš vasario 24-ąją mėgo kartoti ukrainiečiai ir jų rėmėjai, nuolat pabrėždami, kad Rusijos agresija prasidėjo ne šiemet ir ne pernai, o 2014-ųjų vasarį, kai Kremlius nusprendė jėga užgrobti Krymą ir sukėlė karą Donbase.
Kaip ir dabar, atviro karo metu, taip ir anuomet, hibridinės agresijos metu išryškėjo vienas akivaizdus dalykas: ten, kur Kremliui pradinių fazių metu sekėsi labiausiai, parengiamąjį darbą atliko Rusijos specialiosios tarnybos bei jų samdyti ar kitaip užverbuoti išdavikai pačioje Ukrainoje.
Jei 2014-siais paralyžiuota Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) tiesiog knibždėte knibždėjo išdavikų, Rusijai simpatizuojančių ir galiausiai prie jos prisijungusių pareigūnų, kurie netgi išdavinėjo savo kolegas, tai per pastaruosius 8 metus situacija turėjo, atrodytų, dramatiškai pasikeisti.
Ir išties, kosmetiškai reformuota Ukrainos žvalgyba sugavo ne vieną Rusijai šnipinėjusį ar kitaip padėjusį agentą, infiltruotą tiek SBU viduje, tiek kitose institucijose. Tačiau naujausias V. Zelenskio sprendimas atleisti generalinę prokurorę Iryną Venediktovą ir Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) vadovą Ivaną Bakanovą padažnėjus pranešimų apie ukrainiečių teisėsaugos pareigūnų įtariamus valstybės išdavystės atvejus, rodo, kad iš tikrųjų padėtis į gerąją pusę pasikeitė nepakankamai.
Vien tai, kad V. Zelenskis priverstas aukoti I. Bakanovą – savo vaikystės draugą ir artimą bendražygį, kuris prarado pasitikėjimą, yra daugiau nei iškalbingas faktas. Juk būtent SBU pareigūnai nuo vasario 24-osios padėjo išaiškinti ne vieną sąmokslą prieš patį Ukrainos prezidentą, vykdė specialiąsias operacijas fronte ar užnugaryje, gelbėjant Kyjivą ar padedant aptikti bei sunaikinti Rusijos generolus.
Natūralu, kad dabar gali kilti daug klausimų dėl to, kur dar yra prasismelkę Kremliaus čiuptuvai, kuo galima pasitikėti dėl planų, sprendimo priėmimo, o kuo – ne. Ir tai aktualu ne tik Ukrainai, bet ir jos sąjungininkams, tarp jų ir Lietuvai.
Žvalgybininkai – 5-osios kolonos dalis
Tai, kad SBU yra prieštaringai vertinama institucija, Ukrainoje nieko nestebina. 2014-siais būtent SBU priskirto specialiojo dalinio „Alfa“ pareigūnai, kaip įtariama, šaudė į protestuotojus Maidane.
Po to, kai Kremliaus statytiniu laikomas buvęs Ukrainos lyderis Viktoras Janukovyčius spruko iš šalies, paskui jį bėgti leidosi ir dalis SBU pareigūnų, vykdžiusių įsakymus – tarp jų ir „Alfa“ vadas Aleksandras Chodakovskis, kuris prisišliejo prie Kremliaus vadovaujamų separatistų ir tapo vienu jų dalinių vadu, o vėliau netgi buvo paskirtas Donecko „liaudies respublikos“ saugumo ministru.
Pats SBU vadas Oleksandras Jakymenko su kontržvalgybos vadu ir keliolika kitų aukštų žvalgybos pareigūnų taip pat pabėgo, o vėliau apsireiškė Rusijoje – iš viso 235 SBU agentai identifikuoti, kaip dirbę FSB, SVR, GRU ar kitoms rusų slaptosioms tarnyboms.
Ukrainai teko ne tik kariauti, bet ir užpildyti spragas – priimti daug jaunų, kaip manyta, patikimų, patriotiškų, daugiausia iš Vakarų Ukrainos kilusių, bet vis tiek papildomas patikras praėjusių pareigūnų. I. Bakanovas nebuvo vienas tokių. Jo paskyrimas tapo politinio pasitikėjimo ir asmeninių pažinčių su V. Zelenskiu klausimu – su buvusiu komiku, kuris netikėtai tapo prezidentu V. Bakanovas buvo pažįstamas jau seniai, o SBU vadovu formaliai tapo 2020-ųjų pradžioje.
SBU – nuo sovietinių laikų labiau kosmetiškai, nei realiai pakitusią, vis dar milžinišką, iki 30 tūkst. darbuotojų turinčią instituciją turėjęs reformuoti I. Bakanovas užduoties taip ir neįvykdė.
Be to, jau nuo pernai metų pabaigos ir netgi atviro karo išvakarėse ne vieną stebėtoją, o ir ukrainiečių sąjungininkus galėjo trikdyti pernelyg rami, netgi atmestina Ukrainos valdžios bei pareigūnų reakcija stebint rusų pajėgų telkimą bei, regis, neišvengiamą puolimą. Vėliau, jau įsiveržus Rusijos pajėgoms, Ukrainos atstovai teigė, esą apie invaziją buvo žinoma, jau ruoštasi, bet nenorėta kelti panikos.
Vis dėlto kai kurie įvykiai karo pradžioje ir naujausi V. Zelenskio pareiškimai rodo, kad būtent Ukrainos žvalgybos ar bent jau jos elementų veiksmai lėmė pirmąsias dideles netektis šalies rytuose ir ypač pietuose.
Pražiopsojo šimtus rusų agentų
I. Bakanovo nuopolis dabar siejamas ne tiek su tuo, ką jis padarė, o atvirkščiai – ko nepadarė ir kam neužkirto kelio. I. Bakanovą V. Zelenskis svarstė atleisti dar birželį, nors atleidimo jis galėjo tikėtis dar kovą, kai aukštus SBU karininkus – generolą Serhijų Kryvoručko, pulkininką Ihorį Sadochiną ir generolą Andryjų Naumovą V. Zelenskis negarbingai atleido, pavadino išdavikais ir leido suimti.
Pirmieji du ne tik evakavo Chersoną dar prieš pasirodant rusų kariams, bet ir sprukdami jiems pranešė apie ukrainiečių pajėgų dislokacijos vietas, neleisdami laiku susprogdinti tiltų per Dnieprą, kas, galimai, būtų pristabdę rusus ar net neleidę užimti svarbaus Ukrainos miesto, kurį dabar ukrainiečiai bando atsikovoti.
Chersonas krito kovo 3 d., praėjus savaitei po invazijos, nors pagal planą turėjo atsilaikyti tiek, kiek Mariupolis – kelis mėnesius. Tuo metu A. Naumovas iš viso spruko iš Ukrainos, o jį pavyko sulaikyti tik Serbijoje, su 600 tūkst. eurų, 125 tūkst. dolerių ir brangakmeniais.
Ne mažesniu smūgiu Ukrainos pajėgų operacijoms tapo liepos 16 d. Valstybinio tyrimų biuro operacija, kurios metu sulaikytas SBU operacijų Kryme pavaduotojas Olehas Kuliničius.
Ironiška, kad V. Zelenskis paskyrė O. Kuliničių 2020 m. spalį, vadovaudamasis I. Bakanovo patarimu – pastarasis O. Kuliničiu taip pat kone aklai pasitikėjo.
Dabar O. Kuliničius kaltinamas kriminalinės gaujos sukūrimu ir valstybės išdavyste, už ką jis gali būti įkaltintas 15 metų kalėjime.
Atrodytų, tiesiog nesusipratimas, kaip O. Kuliničius – FSB akademiją baigęs buvęs V. Janukovyčiaus patikėtinis, du dešimtmečius neturėjęs oficialios žvalgybininko patirties, tačiau dirbęs „Energoatom“ vadovo Andrijaus Derkacho, taip pat FSB auklėtinio ir įtariamo Rusijos žvalgybininko pavaduotojas, iš viso pelnė V. Zelenskio pasitikėjimą.
Įtariama, kad būtent O. Kuliničius taip pat prisidėjo prie greito ir sklandesnio, nei manyta rusų puolimo Chersono srityje, kai ten rusams padėjo nekaltai įsteigtos privačios saugumo bendrovės, o taip pat ir Mariupolio apsupimo.
Nors pats mūšis dėl Mariupolio į istoriją jau įėjo, kaip vienas kruviniausių, sunkiausių ir Rusijai kainavo ypač daug, pati uostamiesčio apsupimo operacija rusams pavyko, „stebuklingai“ apeinant kruopščiai nuo 2014-ųjų ruoštus minų laukus ir gynybinius įtvirtinimus.
Ir tokių istorijų, kai prasidėjus atviroms kovoms su Rusijos pajėgomis, dalis SBU pareigūnų didvyriškai stojo į mūšius, bet dalis tiesiog spruko, nevykdė nurodymų sprogdinti tiltus, netgi sabotavo tokius paliepimus arba atvirkščiai – sudegindavo SBU pastatus, buvo ne viena.
Kreipdamasis į tautą V. Zelenskis sakė, kad šiuo metu tiriama per 650 įtariamos išdavystės ir pagalbos arba palaikymo Rusijai atvejų, susijusių su Ukrainos saugumo tarnybų pareigūnais. Anot prezidento, 60 bylų susijusios su pareigūnais, pasilikusiais Rusijos okupuotose teritorijose ir „dirbančiais prieš mūsų valstybę“.
Šešėlis – ir ant prezidento aplinkos
„Toks didelis skaičius nusikaltimų prieš nacionalinio saugumo pagrindus ir ryšių tarp Ukrainos teisėsaugos pareigūnų ir Rusijos specialiųjų tarnybų užmezgimas kelia labai rimtų klausimų atitinkamiems vadovams, – sakė V. Zelenskis. – Į kiekvieną tokį klausimą bus atsakyta.“
Vis dėlto atsakymai išties gali būti nemalonūs, turint omeny, kad atsakomybė krenta ir pačiam prezidentui. Tapęs šalies vadovu buvęs komikas netuėjo nei stipraus politinio užnugario, nei patirties – tik daug pažadų imtis reikalingų reformų. Tad nepasitikėjimas institucijomis, kurias Ukrainoje daugelį metų kamavo korupcijos vėžys atrodė normalus.
Jei iki jo išrinkimo prezidentu buvo įprasta, kad išpūstas SBU aparatas neretai naudojamas politinių sąskaitų suvedinėjimui, kaip politikų ar verslininkų tarpusavio kovos įrankis, panaudojant savo įtaką žvalgyboje, tai karas atskleidė šlykščiausias dėmes – dalis pareigūnų išties buvo linkę parduoti savo šalį 2022-siais.
Po to, ką Rusijos armija surengė Bučoje, Mariupolyje tokias išdavystes atleisti bus ypač sunku. Bet karo metu aiškinantis detales net užuomina apie išdavystes bei sąsajas gali pakenkti net ir pačiam V. Zelenskiui.
Pavyzdžiui, Ukrainos prokurorės I. Venediktovos atleidimas neabejotinai kels nemažai klausimų, turint omeny, kad būtent ji minima tyrime prieš Olehą Tatarovą, V. Zelenskio biuro vadovo pavaduotoją. I. Venediktova du kartus blokavo kaltinimus Olehui Tatarovui – V. Zelenskio biuro vadovo pavaduotojui. Bylą tyrę prokurorai buvo pakeisti kelis sykius, pati byla perduota SBU ir galiausiai numarinta.
O juk korpucijos pažabojimas bei SBU reforma buvo viena Vakarų keliamų sąlygų dėl glaudesnės integracijos – karas kiek prislopino šiuos klausimus, o ir Vakarų karinė parama ukrainiečiams tapo prioritetu. Tačiau pastaruoju metu nemalonūs klausimai grįžta bumerangu.
Juk vienas artimiausių V. Zelenskio bendražygių yra jo administracijos vadovas Andrijus Jermakas, kuriam dar prieš atvirą karą buvo mesti įtarimai. Tada neoficialiai „viceprezidentu“ vadintas A. Jermakas bei jo šalininkai gynėsi nuo bet kokių sąsąjų bei rodė nepasitenkinimą, kad jį V. Zelenskio oponentai vadina „Maskvos žmogumi“. Vienas iš argumentų esą yra tas, kad kalbėdamas su JAV diplomatais jis atkartojo rusų propagandą.
Bet neseniai A. Jermakas sulaukė ir rimtų kaltinimų. Ukrainoje gimusi JAV Kongreso narė respublikonė Viktorija Spartz kreipėsi į šalies prezidentą Joe Bideną prašydama pateikti duomenis apie A. Jermako patikimumo patikrinimo rezultatus. Ji teigia, kad kovojančiai Ukrainai JAV skiria itin solidžią pagalbą, todėl būtina užtikrinti, kad mokesčių mokėtojų lėšos nepatektų „netinkamiems žmonėms“.
Iki šiol nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad A. Jermakas gali būti siejamas su Rusija, tačiau V. Spartz pateikti kaltinimai, esą būtent A. Jermakas Baltarusijos režimui išplepėjo apie planą sugauti „Vagner“ samdinius, sužlugdė taikos derybas su Rusija prieš pat atvirą karą, įtikino Ukrainos vadovybę, kad Kremlius nesiims atviros agresijos, sabotavo ginkluotės tiekimą iš Vakarų ir netgi prisidėjo prie Chersono ir Mariupolio išdavysčių yra labai rimti.
Kad ir kaip neigiamai į tokius kaltinimus žiūrėtų ukrainiečiai, pats V. Zelenskis, nereaguoti dabar, kai tai sunku daryti karo sąlygomis, gali būti pavojinga. Viena vertus, jo aplinka – tai ne pats V. Zelenskis, kuris tapo ukrainiečių pasipriešinimo Rusijos agresijai simboliu.
Vidinių intrigų, susiskaldymų, įtarinėjimų ir nepasitikėjimo atmosferos kūrimas – irgi savotiška taktika bei pažįstamas braižas, kurio galėjo griebtis ir Kremliaus slaptosios tarnybos. Kitaip sakant, Rytuose įprasta nemalonų epizodą apšaukti provokaciją, priešų intrigomis, pinklėmis ir nekriepti dėmesio į detales.
Kol kas, bent jau nuo vasario 24-osios Ukrainos karinės ir politinės vadovybės sprendimų priėmimo procesas pasaulyje, regis, kelia vien tik susižavėjimą: tiek prezidento, tiek jo aplinkos ir kariuomenės komunikacija iš išorės atrodo nepriekaištingai, o ukrainiečių veiksmai – logiški.
Tad sukelti sąmyšį, vidines trintis, regis, yra natūralus Rusijos planas, siekiant pakirsti vieną stipriausių grandžių ir paralyžiuoti sprendimų priėmimą: neturint patikimos vadovybės žvalgybos, prezidento administracijos komandoje vien dėl mesto patikimumo šešėlio gali atsiliepti grandinine reakcija per visą frontą bei Ukrainos visuomenę.
Dar daugiau, tarptautiniu lygiu keliami klausimai gali suaktyvinti tiek skeptikus dėl Kyjivo gebėjimų priešintis, tiek Kremliaus išlaikytinius ar netgi priversti sudvejoti Ukrainos rėmėjus: juk ukrainiečiams skiriama milžiniška politinė, diplomatinė, karinė, finansinė ir kita parama, o ar jais išties galima pasitikėti, jei net aukščiausiuose sluoksniuose nesusitvarko?
Tokie natūralūs klausimai gali ir turi turėti atsakymus, bet net ir juos pateikus naivu būtų manyti, kad Kremlius apie tai nebus pagalvojęs ir nebandys to išnaudoti spaudimu ar kitomis priemonėmis. Tokie veikimo metodai, kai infiltruojami savi agentai, pasinaudojama tiek, regis, žinomais naudingais idiotais, naivuoliais, tiek autoritetingais asmenimis, jų nuoskaudomis, silpnybėmis, yra KGB ar net senesnių Kremliaus saugumo struktūrų vadovėlių medžiagos dalis.
Juk ir Lietuvoje nesyk susidurta su Kremliaus užverbuotais išdavikais – pradedant buvusiu Lietuvos kontržvalgybos vadu Liudu Gira, kukliu žurnalistu Justu Paleckiu (bei jo anūku, socdemų kylančia žvaigžde vadintu Algirdu Paleckiu), vaikų rašytojų Kostu Kubilinsku, baigiant Lietuvos kariuomenės karininkais – Juozu Markuliu bei Vincu Vitkausku. Jie išdavė šalį ir į Kremliaus rankas atidavė informaciją arba žmones, dalis kurių buvo pasmerkti myriop, o Lietuvos nepriklausomybės sąjungininkams galėjo sukelti pagrįstų dvejonių dėl to, kokia iš tikrųjų yra Maskvos įtaka.
Galiausiai banalių išdavysčių istorijos dažniausiai padaro ne tiek momentinę ar tiesioginę, bet ilgalaikę žalą, kurios pasekmės pajuntamos srityse, kur to visai nesitikima.