Todėl nenuostabu, kad toks pagyrūniškas tonas sukelia nemažai abejonių bei kreivų šypsenų. Abejojama ne tik korupcijos, kokybinio broko bei kvalifikuoto personalo trūkumo kamuojamos Rusijos karinės pramonės produkcija, bet ir sankcijų bei žemų naftos kainų prispaustos šalies pajėgumu gaminti aukštos kokybės produkciją.
Vis dėlto įsibėgėjusi Rusijos reforma bei jai skiriamų milžiniškų lėšų srautas kol kas, regis, nežada sustoti. Be to, pripažįstama, kad per pastaruosius ar ateinančius kelerius metus vėl grėsme Vakaruose vadinama Rusija sukūrė ar kuria ginkluotę, kuri išties kelia daug nerimo.
Ir tai nebūtinai ta viešai paraduose demonstruojama technika, tokia, kaip naujieji tankai „Armata“, šarvuočiai ar naujos kartos „Kalašnikov“ serijos automatas „AK-12“. Tad kokie tie rusiški ginklai, kuriems Vakaruose karštligiškai ieškoma priešnuodžių?
1. Priešlėktuvinės ginkluotės kompleksai
JAV generolai jau kurį laiką kaip užkeikimą kartoją terminą, kuris pastaruoju metu tapo bene populiariausiu Aljanso koridoriuose bei politikų ir kariškių pokalbiuose – A2/AD (angl. anti-access and area denial) – tai atgrasymo priemonė prieš priešininką, kad jam būtų pernelyg pavojinga dislokuoti savo pajėgas vietovėje, kurią gina.
Šaltojo karo laikais sukurtas ir vėliau išplėtotas naujas A2AD pajėgumas leidžia šių gerokai išplėsti šių ginklų aprėptį ir naudoti, kaip atgrasymo priemonę – tiek gynybiniais, tiek puolamaisiais tikslais.
Didelio nuotolio raketos, paleistos iš saugaus atstumo gali pažeisti ar sunaikinti šimtus milijonų eurų kainuojantį laivą arba orlaivį, kurį pakeisti nėra lengva. Tuo tarpu raketas pakeisti gerokai paprasčiau.
Viename iš Baltijos šalių užpuolimo scenarijų svarstoma, kad net jei ši JAV pagalba kartu su visais NATO pajėgumais atvyktų ir būtų sutelkta Baltijos šalių atkovojimui, anot Lexingtono instituto įkūrėjo, Džordžtauno universiteto profesoriaus Loreno Thompsono Aljansas susidurtų su rimtais sunkumais, mat jaučiamas NATO oro pajėgumų trūkumas.
Šaltojo karo laikais, ypač jo pabaigoje, NATO mėgavosi technologiniu pranašumu, ypač ore. Aviacijos pranašumą JAV pademonstravo Pirmojo Persijos įlankos karo metu, kai itin gerai ir gausiai ginkluotas Irako pajėgas, 4-ąją pagal dydį pasaulio kariuomenę, ištaškė į šipulius per 100 dienų trukusius antskrydžius ir vėliau 100 valandų trukusią sausumos kampaniją.
Panašios antskrydžių kampanijos JAV bei sąjungininkams sėkmingai baigėsi visuose kituose konfliktuose. Tačiau sovietmečiu išvystyti ir pastaraisiais metais stiprinami Rusijos priešlėktuvinės gynybos pajėgumai reikalauja didesnio dėmesio, nei rodo NATO.
Integruotą ir daugiasluoksnę Rusijos priešlėktuvinę gynybą įveikti būtų nelengva net JAV orlaiviams, turintiems „Stealth“ technologiją.
Minėti A2/AD pajėgumai - mobilūs priešlėktuviniai kompleksai S-300 ir S-400. Pastarieji kompleksai dengia visą Lietuvos teritoriją ir gali numušti bet kurį Aljanso orlaivį. Norint neutralizuoti tokią grėsmę NATO reikėtų nemažai aviacijos pajėgumų, kurių, kaip minėta, Europoje trūksta.
2. Priešlaivinės raketos ir torpedos
Rusijos laivynas – tradiciškai vienas svarbiausių Kremliaus ramsčių ir, kaip XIX a. juokavo caras Aleksandras III – vienas iš dviejų sąjungininkų niekada nebuvo ypač galingas. Išskyrus kelias pavienes pergales regioniniuose konfliktuose Rusijos laivynas dažniau patirdavo pralaimėjimus arba būdavo blokuojamas savo bazėse.
Netgi Sovietų sąjungos laikais, kai laivynui buvo skiriamas nemenkas dėmesys, pagrindinė admirolų užduotis karo metu – trukdyti arba paralyžuoti NATO šalių prekybinių bei karinių laivų judėjimą.
Tačiau šis vaidmuo buvo ypač svarbus, o dabar tapo netgi dar svarbesnis.
Gebėjimas karinėmis bei ekonominėmis priemonėmis kontroliuoti pasaulio jūras, prekybinius kelius leidžia šalims įgyti taktinį ar strateginį pranašumus.
Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikais, nepaisant visų vokiečių pastangų, Sąjungininkai sugebėjo į Europą atplukdyti daugiau karui reikalingų priemonių – nuo gamtinių išteklių iki ginkluotės, technikos ir pačių karių, nei kada galėjo tikėtis turėti Vokietija.
Šaltojo karo laikais sovietai tikėjosi, jog realaus konflikto metu jiems pavyktų priešlaivinėmis raketomis bei torpedomis nuskandinti NATO laivus ir taip atkirsti Europą nuo pagrindinės Aljanso narės – JAV.
Pralaimėjęs Šaltąjį karą Kremlius kelis dešimtmečius galėjo tik bejėgiškai stebėti, kaip rūdys ėda sovietmečiu statytus laivus, o naujųjų statyba stringa dėl lėšų ir specialistų trūkumo.
Net ir dabar Rusijos laivyną lydi nesėkmės, tačiau pamažu statomi nauji laivai bei modernizuojami seni. O svarbiausia – kuriama nauja ginkluotė, kuri yra pažangesnė už tą, kurią net geriausiais tarnybos gyvavimo laikais galėjo panaudoti rusų admirolai.
Vienas iš tokių ginklų yra viršgarsinė priešlaivinė raketa "Brahmos". Pradėta kurti dar Sovietų sąjungos laikais, o vėliau tobulinta kartu su Indijos pagalba, „Brahmos“ raketa gali būti paleista iš už 300 km ir skrieti tris kartus greičiau už garsą.
Apie panašias raketas JAV bei sąjungininkai kol kas gali tik pasvajoti, kita vertus, JAV laivynas remiasi visiškai kitokiu veikimo principu, nei Rusijos. Amerikiečiai iki šiol neturėjo tokio tipo raketų poreikio, mat JAV laivyno stuburas – lėktuvnešiai su savo aviacija, dominuojančia danguje jau ketvirtį amžiaus.
Ir nors, kaip parodė bandymai, paskandinti lėktuvnešį yra itin sunki užduotis, rusiška raketa „Brahmos“ kelia didelį nerimą JAV admirolams.
Mat JAV lėktuvnešiai niekur neplaukioja vieni – juos visada lydi didelė įvairaus tipo laivų grupė – nuo aprūpinimo laivų, kreiserių iki povandeninių laivų. Vieno ar kelių šių nuskandinimas sukelia grėsmę visos grupės veikimui ir taip gali paralyžiuoti planuojamas operacijas.
„Brahmos“ gali būti paleidžiama iš laivų ir sausumos, o esamiems JAV priešraketiniams pajėgumams numušti greitą priešlaivinę raketą gali būti sudėtinga, ypač jei paleidžiamas jų spiečius.
Kitas itin pavojingas ginklas laivams – torpedos. Sumenkus JAV prekybiniam laivynui, net ir vieno laivo praradimas būtų skaudus smūgis, tuo metu netgi senutėlės, dar praėjusio amžiaus 7-jame dešimtmetyje sukurtos torpedos „53-65“ (Type 53-65 pagal NATO kasifikaciją), 65-73 (Type 73) bei iki 350 km/h greitį po vandeniu galinčią išvystyti ir bet kurį laivą pasivyti torpeda „Škval“ sunkiai suklaidinamos.
Prieš dvejus metus JAV pradėta kurti kontrpriemonė – torpedų žudikė „CAT“ vis dar nėra priimta į ginkluotę ir bandoma keliuose JAV lėktuvnešiuose.
O naujausia Rusijos karinės pramonės torpeda komiškomis aplinkybėmis pristatyta tik pernai. Rusijos federaliniai televizijos kanalai reportažuose apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino susirinkimą „netyčia“ paviešino duomenis apie įslaptintą sistemą „Status - 6“.
Ši ilgojo nuotolio (net iki 10 tūkst. km) torpeda gali nešti galvutę su didelės galios (maždaug 1 megatonos) branduoliniu užtaisu. Tokios 100 km/h greičiu vandenį skrodžiančios didelės torpedos tikslas – naikinti svarbius ekonominės ir karinės reikšmės taikinius pakrantėje, pavyzdžiui didžiuosius JAV uostus.
Manoma, kad toks paviešinimas buvo neatsitiktinis, mat, ši torpeda dar nėra sukurta, tačiau Kremlius norėjo, kad pasaulis žinotų – Rusija kuria tokios milžiniškos galios ginklą, kurį dėl didelio greičio gal ir būtų galima nesunkiai aptikti, bet būtų itin sunku sunaikinti.
3. Elektroninės kovos priemonės
JAV dar prieš kelerius metus perspėjo, kad Rusija bei Kinija agresyviai vysto pajėgumus, kurių tikslas – numušti viską pastebėti galinčius amerikiečių palydovus. JAV Nacionalinės žvalgybos tarnybos direktorius Jamesas Clapperis dar šiemet pareiškė, kad į priekį ypač pasistūmėjo kinai, kurie 2007 metais nesėkmingai išbandė priešpalydovinę raketą.
Tačiau praktika parodė, kad nebūtina turėti ir tokių raketų, norint sutrikdyti žvalgybinių pajėgumų oro erdvėje ar kosmose darbą.
Rusija tokį pajėgumą jau dislokavo Sirijoje – elektroninės kovos kompleksas „Krasucha-4“ yra mobili daugiafunkcinė slopinimo sistema, sukurta neutralizuoti JAV „Lacrosse/Onyx“ serijos palydovus.
Šie žemojoje orbitoje (nuo 160 km iki 2 tūkst. km) skriejantys žvalgybiniai palydovai skirti žvalgybai ir ypač fotografavimui ir juos nuolat seka Rusijos žvalgyba.
„Krasucha – 4“ gali slopinti ir net sugadinti tiek šiuos palydovus, kai jie skrieja žema orbita, tiek NATO skraidančiais radarais vadinamus lėktuvus AWACS.
JAV pajėgų vadas Europoje Benas Hodgesas pernai jau kelis sykius perspėjo, kad Rusija per pastaruosius kelerius metus stipriai išvystė ir realiomis sąlygomis išbandė savo elektroninės kovos priemones.
Ką reiškia ryšių sistemų bei bepiločių orlaivių slopinimas realiomis kovinėmis sąlygomis, 2014-siais patyrė Ukrainos kariuomenė.
Ji rusams buvo lengvas taikinys, mat, naudojo pasenusias arba civilines priemones, pavyzdžiui bepiločius orlaivius, tačiau Rusijos elektroninės kovos pajėgumų stiprinimas nerimą kelia ir NATO šalims, kurios per pastarąjį ketvirtį amžių mėgavosi technologiniu pranašumu.
Vakarų šalių žvalgyba itin aktyviai naudoja bepiločius orlaivius, tad jų nuslopinimas bei nesugebėjimas sunaikinti tokių sistemų, kaip „Krasucha – 4“ (kurias savo ruožtu dengia kompleksai S-300 ir S-400) gali niekais paversti turimus pranašumus.
JAV Armijos kibernetinės vadavietės vado pavaduotojas Ronaldas Pontius neseniai konferencijoje pripažino, kad Amerikos pažanga stengiantis neutralizuoti tokią galimą grėsmę yra nepakankama.
„Rusai turi turi kuopas, batalionus, brigadas skirtas elektroniniam karui ir itin specifinėms užduotims atlikti. Šiuo metu JAV armijos batalionuose paprastai yra po du karius atsakingus už elektroninę kovą.
Yra paprasčiausiai per daug darbo tiems dviem vaikinams, o kaip išlaikysi viršenybę prieš lygų priešininką didelio intensyvumo konflikte?“, - antrino geriausiu JAV armijos elektroninės kovos specialistu vadinamas pulkininkas Jeffrey Churchas.
Jo teigimu, didžioji dalis JAV turimų elektroninės kovos priemonių guli sandėliuose ir turi būti modernizuota, tačiau tam artimiausiu metu nenumatyta nei lėšų, nei priskirta karių, kurie mokytųsi kariauti modernaus konflikto sąlygomis.
4. Viršgarsiniai ginklai
Dar 2012-ųjų gruodį, skaitydamas savo metinį pranešimą, Vladimiras Putinas sukritikavo JAV „Konvencinio greito pasaulinio smūgio“ (Conventional Prompt Global Strike) programą , kurią amerikiečiai vysto jau daugiau nei dešimtmetį. V. Putinas pažadėjo atsaką.
Tai, jog Rusija žada atsakyti į bet kokį JAV ar NATO veiksmą, neturėtų stebinti, tačiau bandymai pasivyti ir pralenkti amerikiečius kuriant naujos kartos viršgarsinę ginkluotę privertė suklusti Vašingtoną.
Mat, iš tikrųjų Kremlius jau kurį laiką finansavo dar sovietmečiu pradėtos viršgarsinio ginklo programos atkūrimą.
Viršgarsiniai ginklai išties yra ypatingi – jie gali būti paleidžiami iš sausumos, oro ar vandens, pritvirtinti prie raketų. Pastarąjį būdą Rusija kol kas ir tobulina: viršgarsinis ginklas pritvirtinamas prie balistinės raketos ir paleidžiamas iš šachtos.
Viršgarsinis ginklas juda ne arkos pavidalo trajektorija aukštai virš žemės paviršiaus, kaip įprasta branduolinėms galvutėms.
Vos paleisti viršgarsiniai ginklai grįžta į atmosferą ir tada maždaug 100 km aukštyje sklendžia milžinišku 12,3 tūkst. km/h greičiu – maždaug 10 kartų viršijančiu garso greitį. Tokiu būdu šie ginklai per labai trumpą laiką gali pasiekti bet kurį žemės tašką, o juos sunaikinti ore beveik neįmanoma.
1990 metais pradėtas ir išbandytas skraidantis aparatas Yu-70 vėliau buvo du dešimtmečius pamirštas, tačiau 2011-siais atgaivintas ir gavo naują vardą – Yu-71, dar kitaip žinomas kaip slaptas „Projektas 4202“.
Rusija nuo 2013-ųjų iki pernai vasario mėnesio mažiausiai tris sykius išbandė tokį viršgarsinį aparatą, tiesa, kaip spėjama, visus kartus nesėkmingai.
Nepaisydama nesėkmių Rusija investuoja didelius pinigus į šią programą ir nuo 2020 iki 2025 metų planuoja turėti bent 24 tokius ginklus, o dalį jų aprūpinti branduolinėmis galvutėmis. Naujos rusiškos raketos turėtų galimybę vienu metu į orbitą iškelti iki 15 tokių viršgarsinių ginklų.
Tokia skuba bei ryžtas teisinamas ne tik JAV analogų kūrimu, bet ir gerokai sėkmingiau į priekį judančios panašios Kinijos programos sėkme.
Rusija šiose ginklavimosi varžybose atsilieka - ir tai supranta, tačiau pažanga ar sėkmė leistų Maskvai įgyti jei ne pranašumą, tai bent jau pasiekti pusiausvyrą, mat priešnuodžių tokiai ginkluotei neturi nė viena šalis.