Kokio tipo žmonės tampa sektų lyderiais ir kokie – pasekėjais?

Populiarėjant naujiesiems religiniams judėjimams DELFI domėjosi, kas sieja žmonijos gelbėtojus ir kokio tipo asmenybės tampa jų pasekėjais? Psichologas-psichoterapeutas Robertas Petronis pataria, kaip elgtis į sektas įsitraukusiųjų artimiesiems.

„Pagrindinis artimųjų rūpestis turėtų būti išlaikyti ryšį. Tiek abejingumas, tiek per didelis artimojo pasirinkimo sureikšminimas būtų problemiškas. Tačiau taip labai dažnai atsitinka: sužinoję apie žmogaus įsitraukimą į naująjį religinį judėjimą, artimieji instinktyviai išsigąsta. Tuomet prasideda draudimai, įtikinėjimai, ieškojimai profesionalų, galinčių pasakyti, kad jis nenormalus", - interviu DELFI teigė R. Petronis.

Pasak psichologo, prievartiniai veiksmai instinktyviai skatina trauktis: kuo žmogus labiau pradedamas kontroliuoti ar įtikinėti, tuo labiau jis šalinasi artimųjų.

„Destruktyvesnės grupės tuo pradeda naudotis, sako: „na va, žiūrėkit, artimieji parodė savo tikrąjį veidą”. Išlaikyti ryšį reikia. Tačiau nekontroliuojant. Geriau domėtis, kalbėtis, diskutuoti, tik ne įtikinėjimo lygyje", - sako psichoterapeutas.

- Kodėl žmonės susidomi prieštaringai vertinamais netradiciniais religiniais judėjimais?

- Dažniausiai naujasis religinis judėjimas atspindi kažkokį nepatenkintą žmogaus poreikį.

Paprastai lyderiai savo išskirtinumą pabrėžia iki dieviškų savybių. Dažniausiai tai būna labai charizmatiškos personos. Tai gali tenkinti ir grupės narių išskirtinumo poreikį.

Kalbant apie religinius lyderius ir jų pasekėjus, svarbu atkreipti dėmesį, jog neretai žmonėms svarbu būti šalia kažko kito ypatingo. Tai tarsi tam tikra priklausomybė ir išskirtinumas.

Naujos religinės grupės dažnai priešina save vyraujančioms visuomenės normoms ir tradicinėms religijoms. Tai užkabina žmones, kurie savo viduje turi protesto, nepatenkinti artimiausia aplinka.

Jei žmogus įtemptai jaučiasi šeimoje ar kažkokioje socialinėje grupėje, pasirodo patrauklu įsitraukti į protestuojančiųjų bendruomenę.

Neretai įsitraukimas į judėjimą būna susijęs ir su dvasiniais ieškojimais. Žmonės, kuriems dvasiniai klausimai yra aktualūs, atranda atliepimą viename ar kitame judėjime.

Naujųjų religinių grupių ypatumas ir tas, kad dažniausiai jų narių dalį sudaro vadinamieji konvertitai – atsivertusieji į tikėjimą, įtikėjusieji.

- Kuo patrauklios naujosios religinės grupės?

- Dažnai jos patrauklios savo intensyvumu. Sutelkta izoliuota bendruomene, kurioje labai glaudūs tarpusavio santykiai. Patraukia ir intensyvios praktikos, kurios tradicinėse religinėse bendruomenėse ne tokios kasdienės. Atsivertusius žmones tai žavi.

- Tai gal naujieji religiniai judėjimai nepavojingi? Kas kuo nori, tas tuo tiki: Kalėdų seneliu, Kristumi ar Hariu Poteriu. Kokios čia galimos grėsmės?

- Grėsmių yra. Tik gal nereikėtų piešti baubo, kad bet kokia nauja religinė grupė yra sekta, kad kiekvienoje – manipuliacijos ir proto kontrolė, o įsitraukę žmonės – zombiai.

Į kraštutinumus pulti nereikėtų, bet, ko gero, neišeitų sakyti ir taip, kad jokių pavojų nėra.

Viena vertus, suaugę žmonės patys sprendžia, kuo tikėti ir kam priklausyti. Kita vertus, reikia pripažinti, kad religinės grupės paliečia jautrius socialinius sluoksnius, jautresniame laikotarpyje esančius žmones, kurie išgyvena įtampas ar stygius.

Kartais kai kurios religinės grupės imasi manipuliacijų, norėdamos patraukti naujų narių.

- Kokie galimi pavojai?

- Pagrindiniai pavojai, ko gero, susiję su izoliacija.

Žmogus, įsitraukęs į naują bendruomenę, dažniausiai vis daugiau ima bendrauti tik su tos grupės žmonėmis, skaityti tik tam tikrą literatūrą. Kai kurios religinės grupės tai ir akcentuoja, teigdamos, jog visa, kas yra pasaulietiška – bloga, pasaulietiški santykiai irgi blogis ir skatina izoliaciją.

Stiprėjant izoliacijai, žmogus vis labiau tampa priklausomas nuo grupės. Kalbant apie kraštutinius atvejus, iškyla visiškos finansinės priklausomybės pavojus, ypač kai bendraujama tik su judėjimo nariais.

Jeigu žmogus ima abejoti savo pasirinkimu, norėtų atsitraukti, jis atsiduria gana keblioje situacijoje. Aplinkui – vien tuštuma: ryšiai nutrūkę, finansų nėra. Žmogus praranda laisvę. Tai ir yra didžiausia problema.

Kita vertus, jeigu žmogus atsitraukia nuo šeimos, reikia pasižiūrėti, kad gal joje ne viskas gerai buvo, o ne tik užsiimti artimojo susigrąžinimu iš religinės grupės.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kodėl žmogus atsitraukė? Paprastai sakant, jei žmogus susirado naują mylimąjį, vadinasi, kažkas su mūsų santykiais buvo negerai.

- Naujųjų religinių judėjimų narių artimiesiems iškyla ir praktinių klausimų. Pavyzdžiui, sakyti ar nesakyti, kad žmogus nešvaistytų savo pinigų judėjimo veiklai finansuoti? Jei pasakysi, gal pagalvos, kad šeima į jį vartotojiškai žiūri, pati norėdama pasipelnyti?

- Aš manau, kad susirūpinimą reikšti reikia. Jei neramu, svarbu nenutylėti ir reaguoti. Tačiau čia nekalbu apie kraštutinius veiksmus: pinigų slėpimą, sąskaitų blokavimą. Priverstiniai veiksmai gali vesti į konfliktą, didesnį pogrindį ir dar labiau pabloginti problemišką santykį.

Tokie veiksmai galimi tik išskirtiniais atvejais, kai, pvz., religinei grupei užrašomas butas. Tačiau apie finansinius dalykus geriau kalbėti per susirūpinimą, o ne per agresiją ir kontrolę.

- Ką bendro matytumėte tarp pasiskelbusiųjų mesijais? Kas tai per žmonės: pašauktieji, ligoniai, sukčiai ar viskas viename?

- Manyčiau, apibendrinimai čia netiktų, nes žmonės – įvairūs. Yra pavyzdžių, kai religinėse grupėse iš tiesų sąmoningai ieškoma naudos. Tačiau dažniau naujiesiems religiniams judėjimams vadovauja įtikėjusieji savo ypatingumu.

Kalbant apie grupių lyderius – dažniausiai tai išskirtinės, charizmatiškos personos . Nenorėčiau švaistytis normalumo ir nenormalumo kriterijais, tačiau judėjimams vadovauja kažkuo ypatingi žmonės. Jie gali būti keisti, turėti tvirtus įsitikinimus, drąsūs. Tačiau būtent savo charizma jie patraukia kitus paskui save.

Grynų sukčių tarp jų, mano manymu, yra mažuma.