Neabejojama, kad vienas pagrindinių iššūkių, su kuriuo susidurs nauja Vyriausybė – bus pandemijos valdymas. Epidemiologas Paulius Gradeckas įsitikinęs, kad šie sprendimai bus mažai susiję su tuo, kurioje politinio spektro pusėje esančios partijos paims vairą į rankas.
Vis dėlto epidemiologas neatmetė galimybės, kad naujam ministrų kabinetui gali tekti tartis dėl visuotinio karantino įvedimo, jei to reikalaus pati situacija.
„Jeigu naujos Vyriausybės priesaika sutaps su nevaldomu plitimu visuomenėje, tokiai Vyriausybei – ar vadovas būtų Skvernelis, ar būtų Šimonytė, ar būtų Uspaskichas – vis tiek reikės tuos sprendimus priimti. Tiesiog situacija diktuos politinę agendą (darbotvarkę – „Delfi“), o ne politinė agenda situaciją. Čia nebus taip, kaip toje dažnai cituojamoje politinėje satyroje-filme, jog uodega vizgina šunį, visgi šuo vizgins uodegą“, – sakė P. Gradeckas.
Pasaulio patirtis kitokia, nei daugelis įsivaizduoja
Epidemiologas teigė, kad ir pasaulio patirtys rodo, jog kovai su koronavirusu politinės pažiūros įtakos turi mažai. Jis akcentavo, kad nėra kuo pagrįsti ir įsitikinimų, neva valdžią į rankas paėmus dešiniesiems lauktų griežtesnės suvaržymo priemonės. Kaip pavyzdį P. Gradeckas pateikė JAV prezidentą D. Trumpą, kuris elgėsi visiškai priešingai ir ilgą laiką ignoravo faktus taip sukeldamas dalies amerikiečių neišpildytus lūkesčius. Tiesa, pašnekovas akcentavo, kad tai labiau atspindi populistinių jėgų poziciją.
„Buvo tokia proga pasižiūrėti, kaip skiriasi pandemijos valdymo priemonės priklausomai nuo to, kokia yra Vyriausybė – labiau dešinės, kairės ar centro kairės. Galiu atsakyti, kad labai didelių skirtumų nėra. Yra įsitikinimas, kad dešinės jėgos priima labiau ribojančius, suvaržančius sprendimus. Sakyčiau, netgi priešingai. Geriausias pavyzdys yra Jairas Bolsonaro, kuris yra ir prezidentas, ir kartu Vyriausybės vadovas.
Jie priiminėja sprendimus, pirmiausiai, ignoruoti problemą, o paskui ją spręsti sporadiškai. Ir atvirkščiai – socialdemokratai, pavyzdžiui Lietuvoje, yra vienintelė iš didžiųjų partijų, turbūt dėl Vytenio Andriukaičio įtakos, kuri labai aktyviai pasisako už privalomą skiepijimą kai kuriomis vaikystės vakcinomis ir kartu palaiko skiepijimų svarbą sveikatos politikoje. (...). Kartu Lietuvoje dešinieji nėra populistai, su retomis išimtimis tarp konkrečių žmonių, tad jeigu jiems tektų formuoti Vyriausybę medikai tikisi argumentuotų ir įrodymais pagrįstu ilgalaikių sprendimų“, – kalbėjo P. Gradeckas.
Kad epidemiologinė situacija diktuoja ir politinius sprendimus, anot P. Gradecko, rodo ir kairiųjų pasaulio Vyriausybių žingsniai.
„Pavyzdžiui, Ispanijoje yra kairiųjų Vyriausybė, bet nesvarbu, kokia ji būtų, jie turėjo priimti tas pačias priemones, nes tiesiog diktavo grėsminga situacija. (...) Tose valstybėse, kur prezidentas turi itin dideles galias, jis tuo ir naudojasi. Pavyzdžiui, Macronas turi didelę atsvarą, galios centrą ir Senate, ir Nacionaliniame susirinkime, tai yra, žemesniuose parlamento rūmuose, tai jam tuos sprendimus lengva priimti. Nors jie ir turi premjerą, bet premjeras yra visiškai pavaldus prezidentui“, – sakė epidemiologas.
Bet kokios sudėties Vyriausybė susidurs su tuo pačiu klausimu
Oxfordo universitetas netgi yra sudaręs atskirą žemėlapį, kuriame pasaulio valstybės nuspalvintos pagal priemonių prieš koronavirusą griežtumą. Jame 0 yra visiškai nevaržančios epidemijos valdymo priemonės, o 100 griežčiausios.
21 d. duomenimis, remiantis šiuo žemėlapiu, Lietuva patenka tarp tų valstybių, kuriose ribojimai vertinami 48,61 balu. Ta pačia spalva nuspalvintos ir tokios valstybės kaip Vokietija, Prancūzija, Čekija, Slovakija, Austrija, Italija.
Tuo tarpu kaimynės Latvijos priemonių griežtumas įvertintas tik 14,81, Estijos – 22,22.
Pasak P. Gradecko, naujai Lietuvos Vyriausybei neišvengiamai teks susidurti su klausimu, su kuriuo susiduria visas pasaulis – ar svarbiau saugoti ekonomiką, ar visuomenės sveikatą.
„Net jeigu ir būtų dešiniųjų Vyriausybė, dešiniųjų vadovas turbūt pirmiausiai šitą klausimą keltų sau, savo patarėjams, savo ministrams. Epidemiologiškai kontaktų ribojimas, o efektyviausia to priemonė yra karantinas, yra tiesiausias kelias suplokštinti kreivę. Čia nėra jokios NASA technologijos, kad suprastume, jog nėra kontaktų – nėra ligos perdavimo.
Visos iki šiol aktyviai taikytos priemonės – židinių lokalizavimas, atvejų ir kontaktų izoliavimas jau nebeduoda laukiamo efekto ir mes įžengėme į naują fazę t. y. vis dar kontroliuojamą viruso plitimą visuomenėje kuris realistišku scenarijumi per 6-8 savaites pasieks piką (priimant faktą, kad nebus įvedamas karantinas nacionaliniu mastu)“, – sakė pašnekovas.
Rankų nevaržys rinkimai, o santykiuose su prezidentu esminiu taps vienas klausimas
Kad pandemija pateks prie svarbiausių naujos Vyriausybės darbų – antrino ir Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (TSPMI) prof. dr. Tomas Janeliūnas.
„Greičiausiai situacija privers imtis tam tikrų sprendimų. Labiausiai gresianti tema ir klausimas yra vakcinos užsakymai, paskirstymai ir visi kiti dalykai, kurie susiję su baigiamąja krizės valdymo faze. Jau pačios vakcinos ir skiepijimo programa“, – teigė jis.
Politologas atkreipė dėmesį, kad ir dabartinė valdžia patiria visuomenės bei medikų spaudimą dėl griežtesnių priemonių, tad labai realu, jog su tuo taip pat susidurs ateinanti Vyriausybė.
Anot T. Janeliūno, skirtumas tik tas, kad jei ši valdžia delsė priimti griežtesnius ribojimus dėl artėjančių rinkimų, tai daugumą užsitikrinusi nauja Vyriausybė galės jaustis drąsiau.
Vis dėlto, jo teigimu, pirmas ir pats svarbiausias darbas, nepriklausomai kokia koalicija besusiformuotų, bus Lietuvos biudžetas.
„Ir atitinkamai tų ekonomikos skatinimo programų, kurias jau užsuko dabartinė Vyriausybė, peržiūrėjimas ar kažkoks inkorporavimas į biudžetą. Čia buvo vienas iš pagrindinių konservatorių klausimų dabartinei Vyriausybei – kodėl ekonomikos DNR planas ar ten kitos ekonomikos skatinimo programos eina tarsi tik kažkur šalia biudžeto ir nėra vieningos finansų valdymo sistemos.
Paprastai po rinkimų nauja Vyriausybė, nesvarbu kokia, paprastai iš karto neria į biudžeto tikslinimo, taisymo, keitimo klausimus“, – sakė T. Janeliūnas.
Paklaustas, kaip mato Vyriausybės ir Prezidentūros dialogą, jei šalies valdymą visgi perimtų dešiniosios jėgos, politologas teigė, jog lengva nebus.
„Greičiausiai tie santykiai nebūtų labai lengvi. Vienaip ar kitaip, gali būti išlikęs toks asmeninės konkurencijos šešėlis. Jeigu, tarkim, premjere taptų Ingrida Šimonytė, neišvengiamai ir viešumoje, ir kažkokiuose asmeniniuose santykiuose dar iškiltų tos konkurencijos iš prezidento rinkimų atgarsiai.
Kita vertus, tai priklausytų nuo labai konkrečių Vyriausybės sprendimų ir kiek tai atitiktų Prezidentūros lūkesčius arba vizijas. Čia, aišku, prezidento gerovės valstybės idėjos ir noras matyti kažkokius sprendimus, kurie artintų prie tos vizijos, gali labiausiai ir nulemti, ar bus daugiau, ar mažiau įtampos tarp Prezidentūros ir Vyriausybės“, – teigė jis.
Tikrai iškils nepagrįstų mokestinių lengvatų klausimas
Savo ruožtu „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įsitikinęs, kad Lietuvoje skirstyti partijas į dešiniąsias ir kairiąsias tiesiog nėra reikalo. Pašnekovas akcentavo, kad nepriklausomai nuo to, kuriai politinių pažiūrų pusei save priskiria partija, praeitis rodo, kad tai nebūtinai pagrindžia ir sprendimai.
„Praeityje mes labai dažnai matėme, kairiomis partijomis tituluojamos ar vadinamos priimdavo sprendimus, kurie yra labiau ekonominės dešinės. Čia ta atskirtis, partijos pavadinimas nebūtinai daug reiškia.
Galų gale, beveik visada valdančioji koalicija yra formuojama iš 3-4 partijų, kurios turi skirtingas programas, skirtingas vizijas, tai nereikėtų galvoti, kad susiformavusi kitokia koalicija iš esmės pakeistų mokesčių politikos kryptį ar reguliacinę aplinką. Čia toks, manau, mitas, kurį patogu kurstyti vienai ar kitai partija, bet jis nebūtinai susijęs su realybe“, – sakė N. Mačiulis.
Ekonomisto teigimu, nepriklausomai nuo to, kokia bus Vyriausybės sudėtis, kalbant apie ekonominius sprendimus iškils itin senas mokestinių lengvatų klausimas.
„Kalbant apie mokesčių politiką, kurios galima tikėtis, nepriklausomai nuo to, iš kokių partijų susiformuos Vyriausybė, tai turbūt vėl būtų galima kelti tą patį klausimą, kuris jau yra keliamas dešimtmetį – kokios mokestinės lengvatos yra pagrįstos, o kokios ne ir ar galima tų lengvatų sąrašą siaurinti“, – sakė N. Mačiulis.
Paprašytas patikslinti, apie kokias lengvatas kalba, ekonomistas atsakė, jog tai jau tapo „vieša paslaptimi, kuri dažniausiai susilaukia per stipraus pasipriešinimo“.
„Jos yra įvardintos šimtus kartų kiekvienais metais. Praeitais metais Prezidentūra netgi teikė gyventojų pajamų mokesčio (GPM) projektus, kuriuose siūloma panaikinti tas lengvatas, kur net labai dideles pajamas gaunantys asmenys nemoka arba moka labai mažą GPM.
Manau, kad nepriklausomai nuo to, kokia Vyriausybė bus formuojama, ir Prezidentūra turbūt vėl inicijuos tą klausimą, ir pati Vyriausybė turbūt jaus spaudimą iš visuomenės peržiūrėti lengvatų sąrašą, pažiūrėti ar sistema nėra diskriminuojama, ar kažkurios verslo dalys grupės ar kai kurios visuomenės dalys nemoka nepagrįstai mažų ar nepagrįstai didelių mokesčių“, – teigė N. Mačiulis.
Kalba gali pakrypti apie mokesčių mažėjimą
Kalbėdamas apie mokesčių politiką N. Mačiulis sakė, kad jei sprendimo priėmimų galia pakliūtų į liberalesnes rankas, būtų galima tikėtis ne tik diskusijos apie mokestinės naštos didėjimą, kas Lietuvoje jau tapo įprasta, bet ir apie mažėjimą.
„Pastarąjį penkmetį mes dažniau girdėjome diskusiją apie tai, kam padidinti mokestinę naštą, kaip padidinti perskirstymą per biudžetą. Šiuo aspektu liberalesnės partijos nežiūri į didesnį perskirstymą per valstybės biudžetą kaip į savaime gėrybę ar naudą visuomenei nešantį reiškinį.
Čia turbūt yra teisingas požiūris, nes pasaulyje yra valstybių, kurios yra labai konkurencingos, klestinčios, su labai mažu skurdu, nors jos per biudžetą perskirsto mažiau negu Lietuva. Pavyzdžiui, Šveicarija. Tai reikštų, kad siekti gerovės, siekti mažo skurdo, didesnės perkamosios galios, didesnio užimtumo galima ne tik per didelį perskirstymą per biudžetą, bet kaip tik per dar didesnį privataus sektoriaus įgalinimą, per mažesnę mokestinę naštą, per protingesnį, mažesnį reguliavimą“, – sakė N. Mačiulis.
Jo teigimu, pagal kai kuriuos mokesčius Lietuva iki šiol yra labai nekonkurencinga kitų kaimyninių valstybių atžvilgiu.
„Pavyzdžiui, Estija prieš kelis dešimtmečius priėmė sprendimą, kad jiems labai svarbu pritraukti tiesiogines užsienio investicijas ir kaip vieną iš savo konkurencinių pranašumų šioje srityje pristatė, kad įmonių pelnas neapmokestinamas tol, kol jis neišmokamas dividendų pavidalu, tol, kol jis reinvestuojamas į darbo vietų kūrimą, tolimesnį vystymąsi. Prieš kelis metus tokį patį sprendimą priėmė Latvija, supratusi, kad Estijai labai pasisekė“, – pavyzdžius vardijo ekonomistas.
Mano, kad dabartinių išmokų liesti nedrįs
Bene vienas aktualiausių ir jautriausių klausimų lietuviams – vaiko pinigai ir kitos socialinės išmokos. Vis dėlto, N. Mačiulis nematė priežasčių, kodėl dabar egzistuojančią sistemą nauja Vyriausybė galėtų užsimoti keisti.
„Tokių universalių bazinių pajamų, šiuo atveju nukreiptų tik į vaikus, daugiavaikes šeimas, didžiausias privalumas yra tai, kad jos yra universalios ir nevertinamos kitos aplinkybės – nevertinama, kiek asmenų dirba šeimoje, kiek jie uždirba, kokius turi finansinius įsipareigojimus. Didžiausios bėdos ir atsiranda, kai pradedi skaičiuoti, kas nusipelno, o kas ne.
Net, pavyzdžiui, jeigu kažkokioje šeimoje dirba asmuo, turintis du vaikus, ir uždirba tris vidutinius darbo užmokesčius, kažkas greitai gali sakyti, kad toks tėvas, tokia šeima nenusipelno vaiko pinigų. Bet jeigu dar sužinotume, kad kitas iš tėvų nedirba, negauna pajamų, galbūt jie turi kitų išlaikomų asmenų, kažkokius vyresnius asmenis, galbūt didelius finansinius įsipareigojimus? Tada atsiranda labai daug aplinkybių, kurias reikia įvertinti, ir tuomet jau atsiranda subjektyvūs ir dažnai neteisingi sprendimai, dėl kurių gali būti nubaudžiami tie, kurie tikrai neturėtų būti baudžiami, ir prarasti paramą tie, kurie tikrai neturėtų prarasti paramos. Šiuo atveju labai sveika universali taisyklė, kad tokiu būdu mes paremiame vaikus, skatiname gimstamumą, skatiname didelių šeimų kūrimą“, – universalios išmokos privalumus vardijo N. Mačiulis.
Tuo tarpu T. Janeliūnas mano, kad net jei dešiniesiems ir nelabai patinka paramos skirstymo sistema, jie nerizikuotų jos greitai ar kardinaliai keisti.
„Vienaip ar kitaip, turbūt vaiko pinigai turbūt buvo viena iš palankiausiai priimamų paramos skyrimo reformų. Aš turėčiau tokį įtarimą, kad ta sistema tikrai nebūtų keičiama drastiškai, galbūt toliau didinant ar plečiant šitą paramą būtų koreguojama, kokie galėtų būti įvesti papildomi kriterijai ir čia, aišku, Vyriausybė jau galėtų įnešti kažkokių korekcijų.
Pinigus, kuriuos tu jau turi, kuriuos gauni ir prie kurių esi pripratęs, atimdama Vyriausybė gali sulaukti tik neigiamų vertinimų. Aš manyčiau, kad ir konservatoriai, kalbėdami apie nelygybės mažinimą, skaidresnį paramos skirstymą, be abejo, gali peržiūrėti kai kurias taisykles, kai kurias apskaičiavimo metodikas, bet vienaip ar kitaip neturėtų mažinti valstybės paramos labiausiai pažeidžiamoms grupėms“, – prognozavo politologas.