„Realias karines operacijas Rusija pradeda tik įsitikinusi, kad tikėtina jų nauda atsvers galimus nuostolius. Potencialaus priešininko karinis pajėgumas ir NATO saugumo garantijos yra svarbiausi Rusijos karines ambicijas ribojantys veiksniai“, – tai yra citata iš naujausio dokumento, kurį penktadienį viešai pristatė Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD). Ir šiandien tokia citata gali skambėti išties keistai.
Karas Ukrainoje, kurį Rusija vadina „specialia karine operacija“ gal ir turėjo pagal Kremliaus paskaičiavimus trukti kelias dienas, bet jau daugiau nei du mėnesius ukrainiečiai ne tik priešinasi, bet ir sėkmingai atsikovoja užimtas teritorijas, o kas baisiausia Kremliui – pridaro milžiniškų nuostolių Rusijos pajėgoms, kurios tinkamai neįvertino ukrainiečių bei jiems tiekiamos Vakarų šalių paramos.
Tiesa, Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas sudarytas dar iki vasario 24-osios, kai prasidėjo atvira Rusijos agresija prieš Ukrainą. Grėsmių vertinime pažymima, jog informacija, kuria remiantis padaryti vertinimai šiame dokumente, baigta rinkti 2022 m. vasario 4 dieną.
Lietuvos žvalgyba neslepia – dabar galima ne tik palyginti iki karo vertintas grėsmes, pasitikrinti, kurios prognozės pasitvirtino, o dėl ko klysta, bet ir pastebėti pavojingas tendencijas: pernykščiai sprendimai Kremliuje, kurie rodė, kad Ukrainoje linkstama būtent prie karinio sprendimo, priimti vadovaujantis neteisinga informacija paremtomis prielaidomis. Dabar tai, galimai, kartojasi.
Prognozėse ir pataikyta, ir klysta
„Lietuvai ir mūsų transatlantiniams sąjungininkams jau seniai neteko patirti tokio stipraus autoritarinių valstybių spaudimo“, – pažymima Grėsmių ataskaitoje, išskiriant tris valstybes – Rusiją, jos karinę galią bei grasinimus panaudoti jėgą, Baltarusiją, jos organizuotą migracijos krizę ir Kiniją, kurios agresyvi politika didins Lietuvai ekonomines, kibernetines ir informacines grėsmes.
Tačiau būtent Rusijos grėsmė – tuomet tik grasinimai įsiveržti į Ukrainą ir sukelti konfliktą Europoje, priverčiant Vakarus pripažinti Kremliaus „teisę nustatyti kaimyninių valstybių politikos kryptis, atšaukti NATO sprendimus stiprinant Lietuvos ir dalies kitų Aljanso sąjungininkų saugumą“ įvardyta rimčiausia.
„Todėl režimas vis agresyviau kovoja su tariamais vidaus ir išorės priešais, eskaluoja karines grėsmes kaimyninėms valstybėms ir Vakarams siekdamas, savo supratimu, užkardyti pavojus Rusijai“, – pabrėžiama dokumente. Ir nors tokie įspėjimai iš esmės pasitvirtino – Rusija iš pradžių bandė spausti ir Vakarus, ir Ukrainą, o galiausiai prieš šią šalį surengė atvirą, nerangią karinę agresiją, kurią bandė ir bando nesėkmingai grįsti primestais naratyvais (Ukrainos „denacifikacija ir demilitarizacija“) nepasiteisino ankstesnės prognozės, kad Kyjivas ir Vakarai pabūgs, nusileis.
Paradoksalu, bet Rusijai pavyko „įtikinti tarptautinę bendruomenę, kad ji yra pasirengusi karinei konfrontacijai, jeigu jos interesų nebus paisoma“, o Kremliaus propaganda įtvirtino įvaizdį, jog „Rusija pateikiama kaip apgulta tvirtovė, kurią Vakarai stengiasi izoliuoti, vykdo politinį, ekonominį, informacinį ir kultūrinį spaudimą, siekia išprovokuoti ilgalaikį nestabilumą Rusijoje“.
„2021 m. lapkričio 18 d. V. Putinas viešai pareiškė, kad NATO šalys liovėsi „paviršutiniškai“ žiūrėti į Maskvos braižomas „raudonąsias linijas“ tik tada, kai Rusijos daliniai buvo sutelkti prie Ukrainos sienų Rusijos karinis potencialas, gebėjimas greitai dislokuoti pajėgas ir ypač greitas ir centralizuotas sprendimų priėmimo procesas įgalins Kremlių ir ateityje pasitelkti karinį spaudimą kaip svarbią priemonę siekiant valdančiojo režimo interesų“, – teigiama Grėsmių vertinime.
Tačiau greitas sprendimų priėmimas ir Rusijos gebėjimas aktyvuoti pajėgas per 24-48 valandas nuo įsakymo paskelbimo, regis, tebuvo daugiau šou dalis ir realybėje viskas pasirodė kiek kitaip: grėsmių vertinime pažymima, kad Rusija pajėgas prie Ukrainos pradėjo telkti 2021-ųjų pavasarį, o vėliau – tų pačių metų rudenį.
Ir, anot Lietuvos žvalgybos, jau metų pabaigoje matėsi tikėtina baigtis – karas. Visą rusų pajėgų telkimą akylai sekė, ketinimus atspėjo ir Lietuvos, ir sąjungininkų žvalgybos tarnybos, ypač JAV, kurios išsiskyrė beprecedentiniu slaptų duomenų dalijimusi su partneriais, tarp jų ir ukrainiečiais.
Matydami akivaizdžius Rusijos ketinimus Vakarai prieš karą nesyk atvirai įspėjo Kremlių, kad viską mato, kad rusai tegu nė nebando pradėti atviro karo, nes turės didelių nuostolių.
Tad teiginiai, jog „realias karines operacijas Rusija pradeda tik įsitikinusi, kad tikėtina jų nauda atsvers galimus nuostolius“, o „potencialaus priešininko karinis pajėgumas ir NATO saugumo garantijos yra svarbiausi Rusijos karines ambicijas ribojantys veiksniai“ nuo vasario 4-osios iki 24 dienos ryto paseno dramatiškai – Rusija, regis, ignoravo bet kokią logiką, neteisingai pasvėrė naudą, nuostolius, neįvertino Ukrainos karinio pajėgumo ir NATO ryžto padėti ukrainiečiams. Didysis klausimas buvo ir yra „kodėl?“.
Kodėl senstantis elitas panoro kariauti?
Lietuvos žvalgybos vertinimu, tokia Kremliaus avantiūra galėjo būti paremta manymu, jog galimybių langas užsiveria: nuo 2015-ųjų Rusijos primesti Minsko susitarimai iš esmės neveikė, Ukraina stiprėjo ir vienintelis kelias esą buvo kariauti. O karas bet kuriai šaliai yra labai didelė rizika – bent jau turėtų būti skaičiuojami visi, tarp jų pesimistiniai scenarijai. Tačiau čia Rusija ne šiaip apsiskaičiavo.
Grėsmių vertinime neatsitiktinai pažymėtas Kremliaus valdančiojo elito – sprendimų priėmėjų amžius: V. Putinas (69 m.), Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas (70 m.), Federalinės saugumo tarnybos (FSB) direktorius Aleksandras Bortnikovas (70 m.), Užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) vadovas Sergejus Naryškinas (67 m.), gynybos ministras Sergejus Šoigu (66 m.), užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas (71 m.).
„Kad senstantis elitas išliktų valdžioje, Rusijoje imta keisti įstatymus, numačiusius, kad valstybės tarnautojai ir pareigūnai pareigas gali eiti iki 70 metų. Nesikeičiant Rusijos valdančiojo režimo struktūrai, nekinta ir režimo atstovų suvokimas apie strateginę šalies aplinką ir Maskvos užsienio politikos tikslus“, – pažymima dokumente.
Tai, kad tris dešimtmečius valdžią kaupę, stiprinę ir dabar mažu pergalingu karu į istoriją įsirašyti panorę režimo šulai manė nutaikę geriausią progą, kokia daugiau nepasikartos – vienas karo argumentų.
Kitas – paties V. Putino obsesija viskam, kas susiję su Ukraina: neatsitiktinai dar pernai V. Putinas stebino net savo ištikimiausius sąjungininkus ilgomis ir nuobodžiomis pseudoistorinėmis pasakomis apie neva neegzistuojančią, netikrą, dirbtinę valstybę – Ukrainą. Bet viena yra kliedėti apie kaimyninę šalį, prieštarauti sau pačiam ir susikurti priežastis, o visai kas kita – ryžtis tikram karui.
Sprendimų dėl karo priėmimo mechanika
Būtent čia Lietuvos žvalgyba atkreipė dėmesį į silpnąją, o kartu ir labai pavojingą Kremliaus režimo savybę – sprendimų priėmimo mechanizmą. Atrodytų priešingai – ypač centralizuota valdžios viršūnė kaip turėtų būti Kremliaus stiprybė: Rusijos lyderis gali vienašališkai su būreliu ištikimiausių patikėtinių priimti sprendimus dėl žaibiško pajėgų perdislokavimo ar dėl karo ir jo niekas nesustabdys.
Kitaip, nei demokratinėse NATO šalyse, kur reikia ir šalių viduje rasti sprendimus, o ir juos suderinti tarpusavyje Aljanse, kas užtrunka, Rusijoje vienas V. Putinas gali duoti įsakymą.
Tačiau kaip buvęs žvalgybininkas, net V. Putinas, regis, supranta, jog tokie sprendimai vis tiek turi būti paremti ne tik norais ar neslepiamais prioritetais kontroliuoti buvusių ir esamų NVS šalių užsienio politiką, kad ji kuo labiau sutaptų su Maskvos interesais, bet ir žvalgybine informacija.
„Rusijos konfliktas su Ukraina yra svarbiausias pavyzdys, rodantis, kad tokia Maskvos politika veikia ne visada. Kremliaus bandymas nuo 2014 m. jėga priversti Ukrainą nusileisti ir sutikti su Maskvos keliamomis sąlygomis sukėlė priešingą efektą, nei tikėjosi Rusija, pradėjusi konfliktą.
Nors Rusijos agresija dar labiau skatina Kijevą suartėti su Vakarais, Maskva verčiau renkasi toliau aštrinti konfliktą, o ne realiai derėtis, ieškoti konsensuso, atsisakyti ambicijų palaužti Ukrainą“, – pažymima Grėsmių vertinime.
Bet tai, kas nutiko 2014-siais, kai Rusijai dar pavyko žaibiškai užgrobti Krymą ir atsiplėšti dalį Ukrainos teritorijos Donbase, kur buvo įsteigtos Kremliaus kontroliuojamos „liaudies respublikos“, 2022-siais nepasikartojo. Sprendžiant iš politiniu spaudimu, o ne karine logika grįsto, nepaisant mėnesius telktų pajėgų – prastai parengto optimistinio operacinio plano, kelios grandys sprendimo priėmimo procese padarė ypač grubių klaidų.
Dabar galima kaltinti rusų generolus, eilinius karius, korupciją, bet vien tai, kad veržiantis į Ukrainą iš Rusijos pravažiuojamuoju kiemu virtusios Baltarusijos neturėta aiškios vizijos, kas taps okupacinio režimo statytiniu, rodo ne tik politines, bet ir žvalgybos klaidas.
Anot Lietuvos žvalgybos, sprendimų dėl karo priėmimo mechanika buvo tokia pat, kaip ir į Ukrainą įriedėjusi rusų karinė technika – su defektais: prielaidos paremtos neteisinga informacija, mat žmonės, kurie dirbo rinkdami informaciją apie Ukrainos pajėgumus, valią ir gebėjimus priešintis, galbūt, netgi negalvojo, kad tokios medžiagos realiai prireiks priimant sprendimus dėl karo.
Rusijoje tai įprasta dar nuo carinių, taip pat ir sovietinių laikų: nori įtikti viršininkui – sakai ir rašai tai, kas jam patinka, ką nori girdėti ir matyti, o ne tai, kas realiai egzistuoja. Dabar Kremlius gal ir nebeturi kur trauktis – režimas neaižėja, žada „baigti tai, ką pradėjo“, t.y. tęsti „specialią karinę operaciją“. Bet tai gali būti ne vienintelė pražūtinga ir pavojinga klaida.
Tai, kad Rusija nesugebėjo išvystyti stipraus agentūrinio tinklo savo kaimynystėje – Ukrainoje, teikė klaidingą informaciją pačiam V. Putinui, o gal dar ir rėmėsi nepatikimais šaltiniais, dabar gali skambėti pozityviai: esą taip Kremliui ir reikia. Bet čia, anot Lietuvos žvalgybos slypi rizika, mat panašios tendencijos gali būti ir Rusijos agentūrinėje veikloje, vykdomoje Lietuvoje.
Kaip išnaudoja marginalus Lietuvoje
Grėsmių vertinime pažymėta, jog Lietuvoje Rusijos žvalgybos tarnybų veikla per pastaruosius kelerius metus buvo smarkiai suvaržyta – nuo žvalgybininkų, kurie dirbo po diplomatine priedanga iki kovido: šie objektyvūs veiksniai apribojo Kremliaus galimybes plėsti savo įtaką.
Tačiau atsirado kitų priemonių. Pavyzdžiui, Grėsmių vertinime pažymėta, kad intensyvėjant Rusijos ir Baltarusijos propagandistų bendradarbiavimui, Baltarusijos žiniasklaidai komentarus su Lietuva susijusia tematika pradėjo teikti Lietuvos pilietybę turintys prokremliški politiniai marginalai, ne vienus metus iki tol šiuo tikslu išnaudoti Rusijos propagandoje.
„Labai tikėtina, kad bent su dalimi jų Baltarusijos propagandistai užmezgė ryšius naudodamiesi kolegų iš Rusijos rekomendacijomis“, – teigiama dokumente, kuriame taip pat išskiriamas ir Rusijos FSB vaidmuo – ši slaptoji tarnyba esą slapta per tarpininkus organizuoja propagandinių straipsnių viešinimą Lietuvoje veikiančiuose informaciniuose ištekliuose.
„Dažniausiai FSB parengti straipsniai skelbiami prokremliškų politinių marginalų ir sąmokslo teorijų platintojų valdomuose interneto portaluose (laisvaslaikrastis.lt, bukimevieningi.lt ir kituose), taip pat pasienio savivaldybėse veikiančiose ar į rusakalbę auditoriją orientuotose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse.
Straipsnių parengimo kokybė paprastai nebūna aukšta, juose pasitaiko kalbos klaidų ar norminei lietuvių kalbai nebūdingų konstrukcijų. Straipsnių autoriais yra nurodomi neegzistuojantys asmenys. FSB Lietuvoje ne tik platina Rusijai palankius straipsnius, bet ir kuria propagandinius interneto tinklalapius lietuvių kalba“, – rašoma Grėsmių ataskaitoje ir pateikiamas pavyzdys.
„Dėl šnipinėjimo kaltu pripažintam Lietuvos piliečiui M. Tunikaičiui, be kitų užduočių, FSB buvo nurodžiusi administruoti lietuvių kalba naujienas platinantį tinklalapį nepriklausomizurnalistai.eu. Asmenį sulaikius tinklalapis nustojo veikti“, – teigiama dokumente.
Sėkmingesnė Kremliaus įtaka pastebima protestų judėjimuose, kurių pastaraisiais pandemijos metais tikrai netrūko – nuo dalies atvirai prokremliškų skiepų priešininkų iki asmenų, nuteistų už antivalstybinę veiklą. Pavyzdžiui, šnipinėjimo byloje nuteistas Algirdas Paleckis ne tik dalyvavo keliose didelio masto protesto akcijose, bet ir aktyviai buria naują judėjimą „Teisingumo aušra“. Tokie sambūriai neatsitiktinai domina Kremlių.
„Šie renginiai pritraukė ir Kremliaus politikos rėmėjų, ekstremistines ideologijas ir destruktyvias sąmokslo teorijas propaguojančių asmenų, turinčių antikonstitucinių nuostatų ir smurtą matančių kaip įrankį siekti savo tikslų. Minėtose protesto akcijose dalyvavo didžioji dalis aktyviausių Lietuvoje veiklą vykdančių prokremliškų politinių marginalų, kurie akcijas bandė panaudoti savo ideologinių nuostatų sklaidai ir naujų sekėjų paieškai.
Kai kurių protesto akcijų dalyvių prokremliškiems marginalams išreikšta parama tapo paskata jiems aktyvinti veiklą ir pradėti kurti prokremlišką ir antivakarietišką politinę organizaciją“, – teigiama Grėsmių vertinime. Ir nors jame pripažįsta, kad protesto akcijų organizatoriai paramos Kremliui atvirai nereiškia, o ypač dabar, jau prasidėjus karui dalis ir iš viso pritilo, tai gali būti tik laikina pauzė.
Juo labiau, kad dar prieš karą į nuo Kremliaus priklausomą Minską atvirai leidosi „piliečių delegacija“ pasivadinę asmenys, kurie ir toliau žada palaikyti glaudžius santykius su Baltarusijos režimu, tiesiogiai remiančiu Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą.
Ar adekvačiai vertina situaciją Lietuvoje?
Tai, atrodytų, jokia naujiena ir dar menkesnė grėsmė – tie patys, didelės įtakos neturintys asmenys, na ką gį jie gali padaryti? Įdomiausia, ką pripažįsta Lietuvos žvalgyba, yra tai, kad net tokie, regis, nereikšmingi, į minią įsimaišę ir garsiai rėkiantys marginalai dabar iš esmės ir yra tie vieninteliai laisvai prieinami šaltiniai, kurie liko priešiškų šalių žvalgybai.
Žinoma, pastarieji, tikėtina, turi ir kitų priemonių – techninių, šantažo, finansinių manipuliacijų bei, galimai, šaltinių Lietuvos įstaigose, institucijose ar versle. Rusijos žvalgybos tarnybos gebėjimai verbuoti žmones Vakarų Europoje yra žinomi, net jei Lietuvos žvalgybininkai girtųsi gebėjimais ardyti rusų žvalgybos tinklus ir užkardyti jų operacijas.
Vis dėlto Kremliaus susimovimas Ukrainoje – teikiant pagražintą, sutirštintą ar kitaip klaidingą informaciją Rusijos režimo sprendimų priėmėjams, ankstesnės nesėkmingos operacijos Vakarų Europoje, pavyzdžiui, bandymas nunuodyti Sergejų Skripalių, nesėkmingas agentų apsimetinėjimas santechnikais, mėginimai vogti MH17 dokumentus ir „Novičiok“ mėginius yra dalis ilgos Rusijos žvalgybos tarnybų nesėkmių grandinės.
Dar daugiau, jei Lietuvoje Rusijos žvalgybininkai rodo norą bendradarbiauti su bet kuo, net ir su marginalais, pateikti iškreiptus, nebūtinai adekvačius duomenis, Kremlius gali dar kartą susidaryti klaidingą įspūdį apie Lietuvos sprendimų priėmimus, ketinimus. Kad tai nėra vien tuščias spėjimas „jeigu“, rodo ir situacija pasienyje. Pavyzdžiui, Kaliningrado tranzito klausimas tampa vis jautresnis.
Dar balandžio pradžioje pasirodžius vien užuominoms apie Vakarų šalių tariamą Kaliningrado blokadą Rusijoje buvo sutikti jautriai – esą Kremlius gali pralaužti blokadą.
Tai pareiškęs Rusijos Federacijos Tarybos tarptautinių reikalų komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Vladimiras Džabarovas davė peno Kremliaus propagandistams, kurie savo laidose jau nesyk ragino prasikirsti kelią į Kaliningradą jėga per Suvalkų koridorių.
Žinoma, Rusija gali remtis ne tik gandais ar marginalų pateikiama informacija, bet ir oficialiais Lietuvos pareigūnais, kurie išties palieka dviprasmiškų užuominų.
Pavyzdžiui, premjerė Ingrida Šimonytė pažymėjo, kad Lietuva negali vienašališkai nutraukti tranzito į Kaliningradą, tačiau ji „negali pasakyti, kad konsultacijos ta tema nevyksta“. Anksčiau premjerė taip pat yra sakiusi, kad Lietuva negali vienašališkai nutraukti tranzito į Kaliningradą ir sprendimą dėl to gali priimti tik ES, tačiau tuomet ji teigė, kad šis klausimas nėra svarstomas. Per mėnesį per Lietuvą pravažiuoja vidutiniškai 100 Rusijos tranzitinių traukinių.
Tačiau kol kas minčių vienašališkai blokuoti Kaliningradą Lietuva neturi. Ir nors Kaliningradas dar prieš karo pradžią, regis, pasirengė galimai energetinei blokadai – čia atplaukė suskystintas gamtines dujas gabenantis tanklaivis, o sritis dėl galimų tranzito trikdžių jau veikia nuolatiniu budėjimo režimu, tokioje situacijoje viena klaidinga interpretacija ar prielaida gali sukurti neegzistuojančios dramos įspūdį.
Pavyzdžiui, jeigu V. Putinui būtų pateikta klaidinanti informacija, kad lietuviai blokuos Kaliningrado sritį arba, kad NATO pajėgų stiprinimas Suvalkų koridoriuje kelia tiesioginę grėsmę Kaliningrado sričiai, rusų pajėgų grupuotei Baltarusijoje, kokį sprendimą priimtų dėl Ukrainos jau suklydęs Kremliaus režimas?
Ar tikrai būtų tikrinama informacija vien todėl, kad Lietuva priklauso NATO, o rusų žvalgybininkai jau susimovė pateikdami ukrainiečių nusiteikimo ir galimybių gintis vertinimą?
Tokie klausimai artimiausiu metu, tikėtina, vargu ar sulauks atsakymų – Rusija giliai įklimpo Ukrainoje, kur sutelktos esamos pajėgos, iš kitų regionų permesti rusų rezervai.
Tačiau tai, nuo ko šis karas prasidėjo ir ką dabar vis aktyviau per savo informacinius kanalus pumpuoja Kremliaus propaganda – kad tai yra ne šiaip konfliktas su ukrainiečiais, o su NATO, visais Vakarais, kurie galiausiai turės nusileisti gali išvirsti ne vien į retorines, bet ir realias atakas.
Iš pradžių – informaciniame lauke ir kibernetinėje erdvėje taikantis į Lietuvos kritinę infrastruktūrą, o kaip rimtai Kremlius vertins NATO įspėjimą ginti savo nares labai priklausys ir nuo V. Putino, ir nuo jo žvalgybos tarnybų tikslumo.