Žydų bendrijų federacijos departamento vadovas Boruchas Gorinas apgailestavo, užuot dorai atsakius į klausimą, pradedamos politinės intrigėlės ir represijos prieš žmonės, kurie stengiasi apie tai kalbėti. Rusijos Pabaltijo tyrimų asociacijos prezidentas Nikolajus Meževičius kėlė klausimą dėl grėsmės V. Titovo gyvybei. Buvo tokių rašytojų, kuriems pasirodė, jog aukštindami pokario partizanus, galime net nužudyti tokius garbius žmones kaip Modestas Paulauskas ir Arvydas Sabonis, nes jie žaidė Sovietų Sąjungos rinktinėse.
Pasirodo, tema tokia reikšminga, kad savo vertinimą pateikė Rusijos užsienio reikalų ministerija. Jos atstovė Marija Zacharova, išvadino A. Ramanauską-Vanagą banditų gaujos vadeiva, o štai V. Titovas, išdrįso apie tai prabilti ir dabar yra tiesiog ujamas. Apie tai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ – Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyriausioji specialistė Auksė Ūsienė.
– Pokario partizanai ir jų vadai – tokia visiškai nenauja ir, galima sakyti, išvystyta Rusijos propagandistų tema, bet dabar ir V. Titovo pareiškimas, ar galima būtų jį susieti su tuo, kad yra surasti A. Ramanausko-Vanago palaikai ir kad netrukus, numatyta data, kada jie bus perlaidoti?
– Apskritai, visas puolimas, koks vykdomas prieš A. Ramanauską-Vanagą ir prieš kitus partizanus, tai, be abejo, susiję su tuo, kad šiais metais mes švenčiame A. Ramanausko-Vanago šimtmetį ir su tuo, kad rasti jo palaikai.
Dar susiečiau tą išpuolį su noru pakabinti A. Ramanausko-Vanago atminimo lentą ten, kur jis mokėsi. Bet tikrai, mūsų nuomone, tai nesibaigs šiandien, rytoj, po savaitės, greičiausiai, mes turėsime tuos išpuolius iki laidotuvių ar net ilgiau – iki metų pabaigos.
– Bet Lietuvoje irgi galima surasti žmonių, ypač vyresnio amžiaus, kurie irgi tikina, kad tarp partizanų buvo banditų, netgi kai kurie sako, kad visi jie ten banditai. Iš kur ateina tas toks sukurtas įvaizdis?
– Tai ir atėjo iš tos didelės propagandos mašinos tas įvaizdis juodinti partizanus, nes sovietų represinės struktūros ir propagandos mašina to ir siekė, parodyti partizanus banditais. Buvo įjungta manipuliacinė technika, taip makabriškai veikė, kad dalis visuomenės patikėjo.
– Ką jūs turite galvoje, sakydama manipuliacinė technika ir makabriškas veikimas?
– Kalbėsiu tokiais pavyzdžiais. Majoro A. Sokolovo, atvykusio iš Ukrainos į Lietuvą slopinti partizaninio karo, baudėjų būriai, specialiųjų agentų būriai, kurie persirengdavo partizanais ir darydavo nusikaltimus. Jie ne tik žudė partizanus, iškviesdavo juos, kaip tikri partizanai, į susitikimus, bet jie šaudydavo ir visus civilius liudininkus. Jeigu kažkokiuose namuose pas partizanų rėmėjus įvykdavo toks susitikimas, liudininkai būdavo iššaudomi, nesvarbu tai moterys, senutės, vaikai. Jie netgi šaudydavo kartais sovietinius aktyvistus, palaikančius sovietų valdžią.
– Savus, kitaip sakant?
– Savus, kad įtikintų visuomenę, jog jie tikri partizanai. Archyvuose pilna tokių dokumentų. Kita dalis – vidaus agentai. A. Sokolovo buvo smogikai, o kita dalis – vidaus agentai, tai reiškia perverbuoti partizanai šantažu, grasinimais, bauginimais, netgi kankinimais. Perverbuoti arba suimti, legalizavęsi ir tada vėl infiltruojami į partizanų gretas, ir kartais vykdydavo net civilių žmonių žudynes partizanų vardu, su partizanų uniformomis. Partizanai nežinojo, kad jis agentas, jis jau ne partizanas, jis – agentas smogikas, šiuo atveju – vidaus agentas smogikas.
Aš žinau savo krašto porą atvejų, kai dvi civilių šeimos... Vienos tai toks mini genocidas buvo įvykdytas, 17 asmenų iššaudyta buvo buvusio partizano Uolos, kuris turėjo slapyvardį Kurok. Jam buvo tokia užduotis – iššaudyti, ir Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų (MGB) dokumentai tai atskleidžia, Lietuvos ypatingajam archyve yra, tai net knygose aprašyta - klasikinis atvejis.
Ataskaitos rašomos MGB, kad įvykdyta operacija, išvažiuoja stribai, kurie pavadinami liaudies gynėjais, įsivaizduokite – čia banditai sušaudė, o mes tai liaudies gynėjai, mes jus giname. Ir žmonės iš tikrųjų su prakeiksmais ant partizanų, nes jie nežino, kad čia ne partizanas šaudė, o kad jis jau yra agentas.
Labai gerai yra žinoma fotografija Juozo Lukšos-Daumanto, kurioje MGB šalia jo įklijuoja du perverbuotus partizanus – vienas suimtas, kitas gal net žuvęs – ir paleidžia per partizanus, kad įtikintų, jog jie irgi partizanai, kad „išeitų į kažkokį ryšį“. Tai tokios manipuliacinės technikos, bet didžiausia buvo baimė, kad įbaugintų visuomenę, pažiūrėkite jie banditai.
– Čia buvo Lietuvoje tokia praktika, čia buvo Lietuvos NKVD darbuotojų ar sovietinių represinių struktūrų sumanymas, ar čia ateina iš kažkur toliau, gilesnes šaknis turi ir jau patikrintas metodas buvo Lietuvoje naudojamas?
– Taip, jūs visiškai teisi, tai yra patikrintas metodas. Tai Sovietų Sąjunga vykdė jau Vidurinėje Azijoje trečiajame dešimtmetyje, kai persirengdavo vietiniais gyventojais ir vykdydavo civilių gyventojų žudynes. Tai jie pakartojo Vakarų Ukrainoje po karo. Baltijos šalys nebuvo išimtis.
Apskritai, sovietiniuose metoduose figūruoja nieko naujo neišgalvojimas, jeigu jau kažkas pavyko. Ar mes imsime propagandą, ar kažkokius veiksmus, šiuo atveju žudynes – jie pritaiko tuos metodus ir kitur. Toks pavyzdys būtų ir su Sausio 13-ąja, kai pas mus sakė „savi šaudė į savus“, ir vėliau jie tą sėkmingai bando pritaikyti Ukrainoje, kad Maidane „savi šaudė į savus“. Čia lygiai taip pat su partizanais.
– Dabar tai, ką suka jau dabartinės Rusijos propaganda ir pasakoja apie partizanus-banditus, tai tikėtina, kad jie žino, kaip iš tiesų vyko?
– Be abejo, jie žino. Žinote, tai buvo taip slapta, kad net vietiniai apskričių MVD vadovai nežinodavo, tai ateidavo iš viršaus, iš pačio Kremliaus tokie nurodymai. Tai, be abejo, jie savo čekistinius metodus žino. Būtų juokinga, jeigu jie nežinotų, bet žinote, melagiai visada meluoja į akis žiūrėdami ir nemirksi.
Tikrieji banditai tai ir buvo tie stribai, NKVD ir MKB darbuotojai, kurie partizanų kūnus išmesdavo gatvėse, aikštėse, juos kankino, jiems badė akis, kitaip tyčiojosi, atvesdavo artimuosius ir neleisdavo jų apverkti, negalėdavai net atpažinti savo artimojo, nes ir tave nusives, suims, kankins, neleisdavo jų palaidoti artimiesiems, užkasdavo net „stribynų“ kiemuose, ir vėliau vaikščiodavo ant tų kūnų. Tai čia yra banditizmas, čia yra terorizmas. Ir mūsų visuomenė aiškiai atskyrė, kas yra partizanas, kas – banditas, nes partizanams dainas kūrė, apie stribus dainų nebuvo.