Laidos vedėjas Raigardas Musnickas kėlė klausimą – jeigu vertiname žmones, kurie stojo į LKP ir joje veikė, kaip šiandien reikėtų vertinti tuos, kurie įstoja į partijas ne dėl tarnystės Tėvynei, o siekdami būti arčiau lovio, ką daryti tais, kurie parduoda piliečių interesus tarnaudami pinigams.
Kokių medalių nusipelno lipantys per draugų ir kolegų galvas, kad tik gautų šiltą vietą ir ar šiandien išdavikų, padlaižių ir pataikūnų mažiau? Svarbiausias klausimas: ar tokie žmonės turi teisę moralizuoti tuos, kurie gyveno komunizme ir prie jo vienaip ar kitaip prisidėjo?
P. Gylys, buvęs komunistas, papasakojo savo gyvenimo istoriją ir savo vaidmenį LKP. Jis pusiau rimtai, pusiau juokais teigė, kad jam turėtų būti įteiktas ordinas ir sakė, kad nesijaučia esąs nusikaltėlis.
„Jeigu Lietuvos valstybė būtų rimta institucijų prasme, tai būčiau apdovanotas ordinu už tai, kad dalyvavau LKP atsiskyrime nuo TSKP (Tarybų sąjungos Komunistų partija – DELFI), buvau vienas iš organizatorių. Niekada neidavau į priekį – mano toks stilius. Buvau aktyvus, vienas iš keliolikos žmonių, kurie pradėjo kalbėti, kad LKP turi atsiskirti ir kad tai būtų pirmas žingsnis į nepriklausomybę.
Žmonės nelabai suprato to žingsnio prasmės, sako: čia sąmokslas buvo. Jūs pagalvokit, ar gali būti sąmokslas tada, kai partija, kuri buvo valstybės dalis, tu ją atskeli ir dar kažkas tau sako, kad tu dalyvauji sąmoksle su Maskva (...). Bet pats faktas atsiskyrimo buvo teisinis, politinis žingsnis, kai atsirado savarankiškas darinys, kuris suskaldė TSKP. Už tai man ir mano bendražygiams – Genzeliui, Marcinkevičiui ir taip toliau, ordinas priklauso ordinas. Dabar ponai sako, kad mane teisti reikia“, – sakė P. Gylys.
Jis papasakojo buvęs vargoninko vaikas, todėl galėtų sugalvoti pasiteisinimų ir sakyti, kad buvo krikščionis ir jį į komunistų partiją atvedė jėga.
„Ne, nevarė, buvau visuomenės mokslų dėstytojas ir kiekvienas toks dėstytojas privalėjo būti partijos narys. Bet manęs ilgai nepriėmė, nes Brežnevinio laikotarpio pabaigoje man tėvo biografija pradėjo tam trukdyti. Bet kadangi aš niekada neapsimečiau disidentu ir juo niekada nebuvau, buvau priimtas. Pažiūrėkite, partija buvo labai skirtinga – 1940 metai, 1947 metai, 1952 metai ar sakysim 1990. Mane demokratiškai išrinko Vievio komunistų partija, visuotiniame susirinkime delegavo į suvažiavimą su mandatu balsuoti už LKP atsiskyrimą. Ir aš įvykdžiau užduotį, kartu su komunistu Valatka ir kitais komunistais, kurie dabar tapo dideliais antikomunistais“, – sakė buvęs komunistas.
Primena šizofreniją
Tuo metu vienas iš įstatymo projekto kūrėjų, A. Ažubalis savo pasiūlymą argumentavo tuo, kad Lietuva 1999 metais, priėmusi įstatymą, kuriame NGB, KGB, NKVD buvo pripažintos nusikalstamomis organizacijomis, pasmerkė vykdytojus, bet ne šeimininkus, organizatorius ar įkvepėjus.
„Eina kalba, kad mums reikia teisiškai įvertinti savo okupuotos valstybės vieną gyvavimo laikotarpį. Palikdami šitą etapą ir vieną iš pagrindinių veikėjų – LKP, mes darome meškos paslaugą ir jaunajai kartai, ir dabarčiai, ir ateičiai. Girdime priekaištą: praėjo per daug laiko. Dar dabar, jeigu matome, koks yra pasipriešinimas, tai įsivaizduokite, koks buvo prieš dešimt metų. Mes tarsi gyvename Lietuvoje kaip šizofrenikų palatoje – įsivaizduokime, čia pat auka gyvena ir budelis vienoje palatoje. Auka stato sau paminklus – partizanams, kovotojams, Ramanauskui, budelio paminklų iki šiol yra. 160 Lietuvoje yra suskaičiuota dar dabar išlikusių okupantams paminklų. Kas tai yra? Gal reikia kažką su tuo daryti?“, – radijo eteryje klausė A. Ažubalis.
Tuo metu V. Rubavičius atkreipė dėmesį į tai, kad panašūs įstatymai yra tarsi bandymas statyti save į teisuolio poziciją, kuris gali skirstyti žmones ir juos bausti.
„Kartais mes painiojame pasipriešinimą kažkokiems dalykams, neįvertindami iš ko jis kyla ir kokios yra tikrosios priežastys. Kada žmonės priešinasi tokioms iniciatyvoms, tai jie priešinasi dauguma ne dėl juridinių dalykų, bet priešinasi pačiai visuomenėje atsirandančiai galiai, kuri suteikia sau teisumo instanciją ir galimybę juridiškai pradėti skirstyti visus žmones, kurie kartu gyveno. Žmonių gyvenime svarbiausia yra ne juridika. Ji turi remtis ir visada remdavosi tam tikra dorove, morale, bendru sutarimu. Ne iš juridikos kyla moralė, o atvirkščiai. Yra labai daug visokių žmonių, yra buvusių komunistų, kurie dabar nori būti patriotais, yra visokiausių interesų ir vienas iš pagrindinių interesų, kad žmogus būtų šiek tiek baltesnis nei šiaip savo sąmonėje yra“, – sakė jis.
Filosofas taip pat mano, kad anuomet gyveno labai daug žmonių, kuriems okupacija buvo tiesiog gyvenimo realybė.
„Dabar įsivaizduokime, žmogus ėjo į tarybinę mokyklą, darželius – ar jis išgyveno okupaciją? Vaikas gimęs kažkokioje situacijoje, jis gyvena toje šalyje kaip normaliomis sąlygomis. Kai po to jau sužinai, kad yra okupacija, o tą sužinoti yra ne taip jau lengva, nes tada reikia priešintis, tada tarsi reikia išeiti į mišką – atsiskirti nuo mokslų, nuo karjeros. Ar galėjai sakyti, kad okupacija? Negalėjai, nebūtum įstojęs į universitetą. Normalios sąlygos yra netgi tiems vaikams, kurie gimsta kalėjimuose, lageriuose ir ten gyvena, nes jie nepažįsta kitokio gyvenimo“, – sakė jis.
A. Ažubalis sako, kad toks pasipriešinimas įstatymo iniciatyvai kilo dėl to, kad LKP yra sėkmės pavyzdys. Anot jo, nuo pat Sovietų sąjungos subyrėjimo buvę komunistai labai sėkmingai įsiliedavo į naujas valstybės struktūras ir jose dirbo, nuolat bandydami įtvirtinti nuostatą, neva ir komunizmo laikais jie dirbo Lietuvai.
Ar įvertins konkrečius asmenis?
Tuo metu P. Gylys kėlė klausimą, ar šis įstatymas paliestų konkrečius žmones, susijusius su komunistų partija. Jis paminėjo konservatorius Kęstutį Masiulį, prof. Vytautą Landsbergį, prezidentę Dalią Grybauskaitę – ar jie irgi būtų vertinami. Pats A. Ažubalis teigė nesuprantantis, kodėl iškeliamos konkrečios pavardės, mat siūlomo įstatymo nuostatos aiškiai rodo, kad jis nesusijęs su eiliniais LKP nariais. Kalba eina apie žmones, kurie komunizmo laikais užėmė svarbius postus.
„Yra žmonės, kurie galvoja, kad gyvenimas juodas ir baltas – yra labai ryškiai juoda arba labai ryškiai balta. Jie priskiria save prie baltųjų ir sako: mes nuspręsime – tu juodas, tu baltas. Tai kas Kęstutis Masiulis, kas Vytautas Landsbergis, kas Grybauskaitė? Juoda ar balta? Ir neišeis jums viena spalva nudažyti“, – įsitikinęs P. Gylys.
A. Ažubalis teigė manantis, kad jeigu LKP nebūtų tiek žmonių, kurie norėjo būti komunistais, tai pavergti Lietuvą būtų buvę kur kas sunkiau. O galbūt istorija būtų susiklosčiusi visai kitaip.
P. Gylys sakė, kad 1960-asiais metais jaunimas buvo netgi skatinamas stoti į LKP, argumentuojant, kad jie perims valdžią ir reikalai pagerės. Jis pateikė Molėtų pavyzdį, į kuriuos valdyti atvažiavo išsilavinęs, universitetą baigęs jaunimas. „Na ir tikrai prašviesėjo“, – sakė P. Gylys.
Tuo metu V. Rubavičius mano, kad ne viskas yra paprasta ir ne viską būtų galima absoliutinti šiuo klausimu.
„Visi, kurie nebuvo išvežti, dabar turėtų atgailauti? Visi, kurie nebuvo išvežti, kolaboravo? Mes šitą laikotarpį jau esame istoriškai įvertinę. Nesakau, kad nereikia tokių dalykų. Tačiau dalykus, ypač vertinamuosius, reikia daryti savo laiku, to nepadarėme – buvo atiduota valdžia senajai nomenklatūrai, naujoji nomenklatūra bendradarbiavo, o dabar prieš rinkimus atsiranda naujos iniciatyvos“, – „Žinių radijuje“ sakė jis.
Pašnekovai aptarė Lenkijos pavyzdį, kuri pastaruoju metu aiškiai atsigręžė į savo istoriją, praeitį. A. Ažubalis pripažino besižavintis lenkų požiūriu ir tai, kaip jie gina savo valstybę, istoriją, valo savo šalies erdvę nuo komunistinių paminklų. Tuo metu V. Rubavičius sakė, kad kol kas Lietuvoje tai nėra įmanoma, nes neturime nė vienos panašios į Lenkijos valdančiąją partijos, kuri sugebėtų imtis tokio darbo.