Kariuomenės sielovadininkas vyskupas G. Grušas taip pat netikėtai tapo Vilniaus arkivyskupu metropolitu, kaip Buenos Airių kardinolas Jorge Mario Bergoglio buvo išrinktas visuotinės Katalikų Bažnyčios popiežiumi Pranciškumi. Naujasis popiežius kovo 13-osios vakarą prašė Romos šv. Petro aikštėje susirinkusią minią melstis, kad jo tarnystė Dievo tautai būtų sėkminga. Arkivyskupas metropolitas nominatas G. Grušas balandžio 5 d. kreipėsi dvasinės paramos net į Vilnijos ligonius. Šiuolaikinis pasaulis įpratęs, kad didžioji politika pasižymi nuožmia konkurencija – partijos, jų vadai įnirtingai varžosi dėl rinkėjų balsų, ministrų portfelių. „Ūkininko patarėjas” pasiteiravo ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos programos vadovo, politologo Vincento Vobolevičiaus, kodėl kardinolų konklava pasidarė panaši į pasaulietinius prezidento rinkimus, kai vienam varžovui silpniau pasakius pamokslą arba per šv. Mišias padarius kokią liturginę klaidelę kitas pretendentas išrenkamas Šventuoju Tėvu, o Lietuvoje arkivyskupu metropolitu tampa nebe jo padėjėjas, kaip anksčiau.
Prieštarauja Bažnyčios paskirčiai
„Bažnyčia veikia šiuolaikiniame struktūrizuotame pasaulyje, todėl ir jai reikia institucijų skelbti Dievo žodį, rūpintis vargšais. Kažkas juk turi tvarkyti, administruoti katalikiškus universitetus, ligonines, labdaros organizacijas. Kitaip tariant, atlikti labai žemiškus darbus. Šioji pasaulietinė Katalikų Bažnyčios veikla gali sugundyti kai kuriuos ambicingus dvasininkus galvoti, kad jie geresni vadybininkai už kitus, todėl labiau verti vyskupo mitros. Niekas nėra angelas. Visi juk esame iš to paties molio nulipdyti“, - aiškino politologas V. Vobolevičius. Anot pašnekovo, tokia konkurencija dėl postų nesuderinama su Katalikų Bažnyčios paskirtimi Žemėje.
Ne kovos laukas
„Katalikų Bažnyčia - ne kovos laukas, o dvasinė organizacija, skleidžianti ir ginanti amžinąsias vertybes. Be to, visus pasaulio (taigi ir Lietuvos) vyskupus, arkivyskupus skiria popiežius, atidžiai išnagrinėjęs apaštalinio nuncijaus kiekvienoje šalyje rekomendacijas. Lietuvoje mėgstame visur ieškoti slaptų prasmių – šis ar anas prasimušė, nes gražiai kalba ar turi galingų pažįstamų. Nemanau, kad naujasis Vilniaus arkivyskupas metropolitas pasirinktas kokiems nors įtakingiems kunigams ar vyskupams paprašius. Pažįstu žmones, kurie per pastaruosius dvejus metus paskirti vyskupais: Kęstutį Kėvalą, G. Grušą. Tai nėra kažkokios grupuotės laikino įsigalėjimo padariniai. Parinkti gana jauni žmonės, Vakaruose, Jungtinėse Valstijose baigę mokslus - iš pradžių techninius (informatiką, inžineriją), paskui dvasinius. Popiežius nusprendė, kad dvasininkai su tokiomis charakteristikomis dabar labiausiai reikalingi Lietuvos Katalikų Bažnyčiai “, - tikino V. Vobolevičius.
Visuomenė apsiriko
Vyskupas Sigitas Tamkevičius 1996 m. Kauno arkivyskupu metropolitu tapo penkerius metus tarnavęs vyskupu augziliaru (padėjėju). 2012 m. vasario 16 d. pagrindinėje Lietuvos katalikų šventovėje iškilmingas valstybės atkūrimo dienai skirtas šv. Mišias pirmą kartą aukojo Vilniaus vyskupas augziliaras 46 metų Arūnas Poniškaitis. Nuolat per valstybines šventes Vilniaus arkikatedroje pamokslus sakydavęs arkivyskupijos ganytojas Audrys Juozas Bačkis tuomet jau laukė popiežiaus Benedikto XVI atsakymo į savo atsistatydinimo prašymą. Visuomenė dvasiškai buvo nusiteikusi, kad A. Poniškaitis bus naujasis Vilniaus arkivyskupas metropolitas.
Nereikia giliai kasti
„Šiemet per Velyknakčio Mišias Kauno arkikatedroje pamokslą sakė vyskupas augziliaras K. Kėvalas, o ne arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius. Na ir kas? Gal S. Tamkevičius paprasčiausiai norėjo jėgas patausoti. Nereikia taip giliai kasti pagal vieną ar kitą požymį, sutapimą. A. Poniškaitis gal dar per jaunas vadovauti vienai didžiausių Lietuvos arkivyskupijų, labai sudėtingam (dėl tautinio margumyno) mūsų šalies katalikiškam administraciniam teritoriniam vienetui. Manau, A. Poniškaitis kelerius metus pabus augziliaru Vilniuje, paskui bus iškeltas į kokią nors sufraganinę vyskupiją (pavaldžią Vilniaus arkivyskupijai –red past.) ir iš ten sugrįš į Vilnių jau kaip vyskupas“, - į ateitį pažvelgė politologas V. Vobolevičius.
Nebuvo „atsarginis“ popiežius
Nors popiežius Pranciškus Katalikų Bažnyčiai pradėjo vadovauti tarsi ir netikėtai, bet tai nebuvo Vatikanui visai nežinomas kardinolas iš tolimosios Argentinos – 2005 m. per popiežiaus rinkimus liko antras, vokiečių kardinolui Josephui Ratzingeriui prireikė trijų balsavimo ratų įveikti argentinietį. Politologas V. Vobolevičius nemano, kad liaudiškas kardinolas J. M. Bergoglio jau nuo 2005 m. buvo rengiamas pakeisti akademišką popiežių Benediktą XVI. „Šiais laikais netgi nelabai naudinga būti kandidatu į popiežius – didelė tikimybė, kad neišrinks“, - juokavo V. Vobolevičius.
Bendras nugalėtojų bruožas
Politologo nuomone, visi charizmatiški, darbštūs, neveidmainiaujantys katalikų dvasininkai gali aukštai užkopti bažnytinės hierarchijos laiptais. „Puikus pavyzdys - Krokuvos kardinolas Karolis Wojtyla (popiežius Jonas Paulius II). Jis visiškai jaunas jau buvo veiklus II Vatikano susirinkimo dalyvis, K. Wojtylos įdėmiai klausėsi mokslininkai, ūkininkai, studentai ir netgi komunistinė Varšuvos valdžia. Lenką Joną Paulių II ir argentinietį Pranciškų (taigi, ne pačių galingiausių ir didžiausių katalikiškų valstybių atstovus) vienija tas pats bruožas – kardinolų konklava juos pripažino dėl neginčytinų pastoracinių, sielovadinių nuopelnų, sugebėjimo šiuolaikiškai bendrauti su tikinčiaisiais“, - teigė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ekonomikos ir politikos programos vadovas V.Vobolevičius.