Šis KT nutarimas yra susijęs su konkretaus piliečio skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui. 2016 m. skundą pateikusiam piliečiui paskirta maksimali motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai kompensavo mažiau nei pusę jo prarasto darbo užmokesčio, nuo kurio buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui.
Pašalpa buvo apskaičiuota taikant maksimalų 67,81 euro dienos uždarbį, o jo dienos uždarbis siekė 177,09 euro.
Toks ribojimas, pareiškėjo manymu, yra neproporcingas, nes valstybinio socialinio draudimo įmokas asmenys moka nuo visos pajamų sumos. Be to, didesnes pajamas gavusiems asmenims, kurie sumokėjo didesnes valstybinio socialinio draudimo įmokas, skiriama pašalpa ribojama tam tikru maksimaliu pašalpos dydžiu, o asmenims, kurie gavo mažesnes pajamas ir sumokėjo mažesnes valstybinio socialinio draudimo įmokas ir kurių kompensuojamasis darbo užmokestis neviršijo maksimalios ribos, joks ribojimas netaikomas.
Nagrinėdamas bylą KT nusprendė ištirti, ar nustatytos „lubos“, kai maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šioje vietoje prieštaravimų pagrindiniam šalies įstatymui neįžvelgė.
Ką tai reiškia tėvams?
Su vaiko gimimu yra siejamos trijų rūšių išmokos: a) motinystės, b) tėvystės ir c) vaiko priežiūros, kurios anksčiau buvo vadinamos motinystės (tėvystės) išmokomis.
Šios rūšies išmokos vienerius arba dvejus metus mokamos arba mamai, arba tėčiui – tam, kuris yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų.
Vaiko priežiūros išmokos dydis iki vaikui sueis 1 metai yra 100 procentų išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią išmoką, kol vaikui sueis vieni metai.
Jeigu apdraustasis pasirenka gauti vaiko priežiūros išmoką, kol vaikui sueis 2 metai, šios išmokos dydis iki vaikui sueis vieni metai yra 70 proc., o iki vaikui sueis 2 metai – 40 proc. išmokos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.
Pagal dabar galiojantį įstatymą, maksimalus kompensuojamasis uždarbis vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuoti negali viršyti 2 šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių (VDU), dydžio.
Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, dabar VDU Lietuvoje yra 850 Eur neatskaičius mokečių. Taigi, maksimali išmoka negali viršyti 1,7 tūkst. Eur.
Anksčiau ši riba buvo 3,2 draudžiamųjų pajamų dydžio (476 Eur). Taigi, išmokos negalėjo viršyti 1,52 tūkst. Eur.
Prieš kelerius metus KT yra nusprendęs, kad analogiškas motinystės, t. y. nėštumo ir gimdymo atostogų metu moteriai mokamos išmokų ribojimas prieštarauja Konstitucijai.
Primename, kad įstatymai nenumato ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų ribų. T. y. jei žmogus uždirba ir 1 mln. Eur, nuo visos šios sumos privalu mokėti įmokas. Tačiau jo išmokos bus tokio paties dydžio kaip ir 1,7 tūkst. Eur uždirbančio darbuotojo.
„Sodros“ duomenimis, šiuo metu yra per 42 tūkst. vaiko priežiūros išmokų gavėjų – 33 tūkst. moterų ir 9 tūkst. vyrų. Vidutinė vaiko priežiūros išmoka siekia 375 Eur/mėn.
Teismas išdėstė savo argumentus
Konstitucinis Teismas nutarime atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas nustatė vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui suteikiamų vaiko priežiūros atostogų apmokėjimo, grindžiamo socialiniu draudimu, teisinį reguliavimą.
Už Darbo kodekse numatytų vaiko priežiūros atostogų laiką buvo skiriama ir mokama Įstatymo nustatyta motinystės (tėvystės) pašalpa. Jos dydis ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo ribojamas, nors pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą didžiajai daliai apdraustųjų asmenų pajamų riba, nuo kurios nemokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, be kita ko, ligos ir motinystės socialiniam draudimui, nebuvo taikoma.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijoje įstatymų leidėjui neįtvirtinta pareiga nustatyti būtent tokią paramos formą, kaip vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos, ir nenustatytas šių atostogų metu teikiamos valstybės paramos dydis.
Todėl, pasirinkęs vaikams auginti ir auklėti namuose skirtas atostogas, kaip vieną iš Konstitucijos garantuojamos valstybės paramos šeimoms formų, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti šių atostogų teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, jų metu teikiamos finansinės paramos dydžius, be kita ko, neprivalo nustatyti tokio šios paramos dydžio, kuris atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį.
Konstitucinis Teismas nutarime taip pat pažymėjo, kad Lietuvoje pasirinktas toks valstybinio socialinio draudimo modelis, pagal kurį lėšomis, surenkamomis iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra finansuojamos ne būsimosios išmokos šias įmokas mokantiems asmenims, bet išmokos tuometiniams jų gavėjams.
Pagal Įstatymą teisei į motinystės (tėvystės) pašalpą įgyti pakako turėti 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą ir per šį laikotarpį būti mokėjus santykinai nedideles, palyginti su nustatytu bendruoju valstybinio pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo socialinio draudimo įmokų tarifu, valstybinio socialinio draudimo įmokas ligos ir motinystės socialiniam draudimui.
Taigi, anot Teismo, akivaizdu, kad asmuo per nustatytą laikotarpį negalėjo sumokėti tiek įmokų, kad jos kompensuotų jam skirtą motinystės (tėvystės) pašalpą, juo labiau visą šios pašalpos mokėjimo laikotarpį – vienus arba dvejus metus pasirinktinai, o tai yra gerokai ilgesnė nei Europos Sąjungos Tarybos direktyvoje nustatyta minimali atostogų vaikui prižiūrėti trukmė. Todėl nėra pagrindo tiesiogiai susieti mokėtų socialinio draudimo įmokų dydžio su mokamų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiu.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatyme buvo nustatytas ne tik maksimalus, bet ir minimalus motinystės (tėvystės) pašalpos dydis – per mėnesį ji negalėjo būti mažesnė nei vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis. Toks teisinis reguliavimas, sudaro daugiau galimybių suformuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, leidžiantį užtikrinti bent minimalaus dydžio motinystės (tėvystės) pašalpas mažiausias pajamas gaunantiems asmenims.
Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali numatyti ir kitas paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formas, be kita ko, plėtoti lanksčias darbo formas, kuriomis būtų sudaromos palankios sąlygos dirbantiems tėvams derinti vaikų auginimą ir auklėjimą namuose su darbine (profesine) veikla.