Nereikia aklai taikyti Europos Sąjungos direktyvų
Pagrindinė priežastis, kodėl Lietuva vis dar velkasi ES gale lyčių lygybės klausimu, Lygių galimybių plėtros centro ekspertės Margaritos Jankauskaitės teigimu yra ta, kad Lietuvoje lyčių lygybė niekada nebuvo politikos prioritetas ir niekada nebuvo nuoseklaus darbo objektas.
„Labai dažnai tenka girdėti, kad savaime keisis kartos, savaime tie klausimai spręsis, bet tai yra netiesa. Lyčių nelygybė yra struktūrinė problema ir jeigu nėra imamasi veiksmų labai sistemingai, tikslingai ir tai nėra daroma nuolat, taip situacija vėl grįžta atgal. Mes tą labai puikiai matome, kai lyg ir padarome kažkokią pažangą, bet politinė situacija pasikeičia ir vėl nebematome problemų“.
Ekspertė priminė, kas buvo įvykę praeitais metais su ministrų kabinetu, kai Lietuva buvo vienintelė ES valstybė be jokios moters kabinete ir valdžios vyrai nematė problemos, o tik pašiepė susiklosčiusią situaciją.
„Tai rodo, kad yra nesuvokiama, kaip yra svarbu, kad lyčių balansas būtų visose be išimties srityse – tiek priimant sprendimus, tiek bet kurioje kitoje gyvenimo srityje. Mes to neturime ir nesistebėkime, kad ne tik nedarome pažangos, bet ritamės žemyn, nes esame vienintelė ES valstybė, kur lyginant visus procesus esame su minuso ženklu. Tai yra nerimą keliantis rodiklis, kadangi yra daugybė duomenų ES lygiu, kurie rodo, kad ten, kur yra daugiau lyčių lygybės, yra stabilesnė ekonominė ir socialinė situacija, didesnis žmonių pasitenkinimas gyvenimu ir netgi didesnis gimstamumas“, – aiškino ji.
Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė pridūrė, kad iš dabar valstybės taikomų priemonių šeimos politikoje, svarbiausia tema išlieka, kaip moteris įtraukti arba grąžinti į darbo rinką.
„Viena vertus, ta tema yra labai svarbi, nes iš tikrųjų tai yra vienas iš būdų atstatyti lyčių lygybę iki pusiausvyros, bet kita vertus, kažkur visada pametamas tas kontekstas, kad Lietuvoje moterys ir taip yra labiausiai užimtos ES šalyse. Mes dirbame daugiausiai, mūsų atlygis arba valandinis įkainis yra vienas iš mažiausių. Tada atitinkamos ir pensijos, parama, atsakomybės už vaikus. Tad ko aš labiausiai pasigendu kalbant apie visas lyčių lygybės priemones ir pačią politiką, jos pritaikymo mūsų realijoms ir aktualijoms“.
Atstovės nuomone, reikėtų ne imti ES bendrines direktyvas ir dėti jas ant lietuviškos sistemos, kuri dažnai yra visiškai skirtinga nei kitose šalyse, bet pritaikyti pagal čia veikiančias priemones ir visuomenėje kylančias reakcijas.
Karantinas labiau paveikė sektorius, kuriuose dominuoja moterys
Lietuvos statistikos departamento lyčių ir lygybės statistikos rengimo koordinatorė Dovilė Galdauskaitė neseniai paskelbtus duomenis dėl sumažėjusio moterų užimtumo karantino laikotarpiu siūlė vertinti atsargiai, kadangi visa situacija dar iki galo nėra aiški.
„Tai, ką rodo mūsų gyventojų užimtumo statistinio tyrimo duomenimis parengta statistinė informacija privalomo karantino metu per antrąjį ketvirtį apie 33 proc. užimtų gyventojų nedirbo arba dirbo mažiau valandų nei įprastai. Moterys sudarė apie 60 proc. visų dirbusių mažiau valandų ir iš moterų apie 25 proc. nedirbo arba dirbo mažiau valandų būtent dėl karantino. Bendrai tai sudarė apie 8 proc. užimtųjų“.
Pasak jos, ta situacija apskritai labai priklauso nuo to, kaip Lietuvos moterys atrodo darbo rinkoje ir kokiuose sektoriuose dirba. D. Galdauskaitė pažymėjo, kad turbūt daug kam ne naujiena, kad tie sektoriai yra tie, kurie buvo labai stipriai paveikti pandemijos.
„Pagal užimtumo struktūrą moterys dominuoja ne tik sveikatos priežiūros ir socialinio darbo srityse, kur sudaro apie 86 proc. užimtųjų arba švietimo, kur sudaro apie 79 proc., bet ir apgyvendimo ir maitinimo paslaugų veiklos sektoriuje, kur sudaro 73 proc., kitose aptarnavimo veiklose, kur sudaro 73 proc., ir šis sektorius yra likutinės veiklos sektorius ir viena iš pagrindinių veiklų yra kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla. Taip pat moterys sudaro apie 63 proc. užimtųjų meninės, pramoginės ir poilsio organizavimo veiklos sektoriuose“.
Koordinatorė akcentavo, kad matoma, jog lyginant pirmojo ir antrojo ketvirčio informaciją, užimtų moterų kitos aptarnavimo veiklos sektoriuje, kur viena iš veiklų yra kirpyklose ir kitų grožio salonų veikla, sumažėjo 4, 7 tūkst. arba 18 proc., o užimtų moterų meninės, pramoginės ir poilsio organizavimo veiklos sektoriuose sumažėjo 2, 6 tūkst. arba netgi 16 proc.
Ji taip pat nurodė, kad karantino laikotarpiu padidėjo tris kartus dirbančiųjų nuotoliniu būdu tiek vyrų, tiek moterų ir labai svarbu turėti omenyje, ką tie žmonės veikia namuose.
„Labai gaila, kad neturime naujų duomenų ir aktualiausi šiuo metu yra 2016 m. Eurostato duomenys, kurie rodo, kad tarp 25-49-erių metų amžiaus suaugusiųjų, kurie kasdien rūpinasi ar lavina savo vaikus, moterų ir vyrų skirtumas 25 proc. punktų ir jis yra gerokai didesnis nei ES šalių vidurkis. Tokia veikla užsiima 92 proc. Lietuvos moterų ir 66 proc. vyrų. Kita veikla yra kasdienis maisto gaminimas ir namų tvarkymas – taip pat skirtumas yra didesnis nei ES šalių vidurkis ir siekia netgi 50 proc. punktų. Tokia veikla užsiima 79 proc. moterų ir tik 29 proc. vyrų“.
D. Galdauskaitė išskyrė ir vienišų tėvų šeimas, kurios karantino metu neturėjo kito pasirinkimo kaip tik likti namuose ir rūpintis vaikais. „Svarbu suvokti, kad ketvirtadalį visų namų ūkių sudaro vieno iš tėvų šeimos ir tris ketvirdalius tokių šeimų sudaro vienišos motinos“.
Paprašius įvertinti, kodėl vis dar Lietuvos moterys tempia tiek darbo, tiek buitinius rūpesčius tik ant savo pečių, M. Jankauskaitė siūlė nekaltinti pačių aukų. Jos teigimu, gyvename visuomenėje, kur moterys yra socializuojamos tokiu būdu, taip pat nuo ankstyvo amžiaus patiria didelį spaudimą, todėl joms jau yra įdiegta, kad tokios yra jų atsakomybės.
„Taip pat antroji pusė nerodo didelės iniciatyvos ir gal nėra didelio pasirinkimo, kur susirasti tą geresnę pusę, kuri norėtų dalintis tais darbais, ir galiausiai sakome, kad taip tiesiog yra. Ne, taip nėra. Ir jeigu kitose valstybėse mes matome visiškai kitokius skaičius, tai mes puikiai suprantame, kad ir vyras, ir moteris yra homo sapiens. Vadinasi, vyrai irgi yra pajėgūs ir buitimi pasirūpinti, ir vaikams dėmesio skirti.
Taip mes išeiname į platesnius vandenis, kai mes jau nekalbame siaurai apie ekonomiką, nes dažnai atrodo, kad ta ekonomika pati savaime funkcionuoja. <...>. Kai kalbame tik apie tai, tuomet žmogų redukuojame tik iki darbo jėgos sampratos. Jeigu mes norime būti tvaria visuomene ir tikimės, kad tie dirbantys žmonės ir vaikus augins, tuomet turime suprasti, kad vaikai neauga kaip grybai. Į juos reikia investuoti ir laiko, ir pinigų, pasitelkti ir kūrybiškumą“.
Ekspertė taip pat pabrėžė, kad ne tik verslo interesai tiek per karantiną, tiek per besitęsiančią pandemiją turėtų būti svarbiausi, bet reikėtų labiau atsižvelgti ir į socialinius klausimus, kurie dažnai įvardijami kaip „minkštieji“, o iš tikrųjų yra labai jautrūs.
„Nustumiame juos į šoną ir sakome, kad tos šeimos savaime kažkaip susitvarkys, bet iš tikrųjų taip nėra. Pavyzdžiui, Belgijoje, buvo įvestos vaiko priežiūros atostogos koronos metu, kadangi buvo suvokta, jog neįmanoma dirbti iš namų, kai dar turi kartu prižiūrėti darželinukus ir pradinukus. Tai yra tiesiog neįmanoma. Vadinasi, tokių fantazijų gali turėti tik tokie sprendimų priėmėjai, kurie niekada nėra buvę vaiko priežiūros atostogose ir niekada nebuvo prisilietę tų dalykų. Kažkas vaikais pasirūpina ir tada atrodo, kad tie vaikai auga patys savaime“.
„Su trečiu pastojai – užsidaryk namuose“
R. Žemaitė, paprašyta įvertinti, kaip Lietuvoje sekasi daugiavaikėms mamoms derinti vaikų auginimą ir karjerą, sakė, kad Lietuvoje vis dar gajus stereotipas, jog to padaryti neįmanoma.
„Su trečiu pastojai – užsidaryk namuose ir be jokios koronos taip gyvenk artimiausius aštuoniolika metų. Iš tiesų dabartinėje visuomenėje toli gražu taip nėra. Mūsų moterys, kaip minėjau, yra ypač aktyvios, esame tikrai labai išsilavinusios, protingos, turime didžiulį potencialą. Gausių šeimų mamos moka valdyti krizes taip, kaip karvedžiai valdo karo laikotarpiu kariuomenes. Daugybė gebėjimų yra išvystoma ir užtektų tik truputėlį palankesnės aplinkos“.
Pasak jos, valstybėje trūksta žingsnių, rodančių, kad tai yra svarbu ir kad gausios šeimos iš tikrųjų yra vertinamos.
„Kad tai nebūtų vienos bobelės užgaida, kodėl neaugina vaikų, o sugalvojo dar dirbti ir mokytis. <...>. Kartais sakyti (valstybei – „Delfi“) reikėtų mažiau, o daugiau daryti. Mokesčių lengvatų panaikinimas ir jų sąsaja su išlaikomų asmenų skaičiumi yra viena iš tų priemonių, kuri labai paveikė moteris. Bet kokiu atvejų mūsų pajamos ir taip yra nedidelės, o panaikinus mokesčių lengvatą, uždedama dar didesnė mokesčių našta. Tokių neigiamų ženklų galima rasti visoje sistemoje“.
R. Žemaitė taip pat atsakė į klausimą, kodėl moterys renkasi dirbti tokiuose sektoriuose, kurie dažniausiai yra mažiau apmokami.
„Mes negimstame paženklintos, kad turėtume dirbti švietime arba socialiniame sektoriuje. Tačiau dažnai moterys pačios prisiima dalį tos atsakomybės, kuria iš tikrųjų turėtų dalintis. Gerai, jeigu pasiseka su partneriu, bet šiaip mes pačios prisiimame tą atsakomybę, kurią paskui bandome derinti su galimybėmis darbo rinkoje. Tada renkamės stabilesnius darbus, stabilesnius santykius su darbdaviu arba kaip tik atvirkščiai, renkamės, kur daugiau laisvės ir galime ateiti tada, kada norime t. y. dirbu pati sau, kad ir tose pačiose kirpyklose“.
Atstovės teigimu, tai yra lyg ir gerai, nes tai reiškia, kad moterys atsakingai renkasi, pasveria savo pasirinkimus, tačiau iš valstybės trūksta tokio pasirinkimo įvertinimo.
„Moteris pasirinko dirbti stabilesniame sektoriuje su mažesnėmis pajamomis dėl to, kad jai reikės dalį laiko sirgti, išeiti, auginti, mokyti. COVID-19 sukelta situacija parodė, kaip yra svarbu atsižvelgti ir į tai, kas vyksta namuose, ypač kai buvo įvestas nuotolinis vaikų mokymas.
Nuo viešojo sektoriaus buvo nuimta didžiulė našta karantino laikotarpiu, tačiau valstybė turėtų labai atsargiai tas funkcijas, kurios lyg ir atliekamos savo noru. Nuotolinis darbas yra gerai, bet kaip parodė šeimų patirtis, tam tikromis sąlygomis jie nėra toks patrauklus arba net neįmanomas“.
M. Jankauskaitė taip pat nurodė, kad, pavyzdžiui, policininko ir socialinio darbuotojo funkcijos yra labai panašios, šių profesijų atstovai yra labai svarbūs, tačiau atlyginimai gerokai skiriasi.
Pašnekovės apibendrino, kad tiek valstybė, tiek verslas turi suprasti, jog žmonės nėra darbiniai arkliai, turi šeimas, asmeninius gyvenimus ir net tik tam tikri sektoriai turi sudaryti sąlygas moterims derinti savo atsakomybes, bet ir kiti sektoriai judėti pagaliau ta linkme. Tuomet moterys neturėtų rinktis tokios specialybės, kur mažesnis atlyginimas, bet yra galimybė derinti darbą ir šeimą.
Pasak jų, dažniausiai vis dar moterys turi spręsti dilemą dėl šeimos ar karjeros pasirinkimo, tačiau XXI a. to neturėtų būti.