„Pagrobimai mūsų mieste yra kasdienybė. Žmonės grobiami dėl pinigų, dėl keršto ir kitų priežasčių. Krikščionys dažniausiai grobiami dėl pinigų“, - interviu DELFI sakė vyras, į Lietuvą atvykęs kartu su žmona ir dviem sūnumis.
L. Barikhan šeima kartu su dar devyniomis šeimomis į Lietuvą atvyko Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kvietimu ir gyvens lietuvių šeimose skirtingose Lietuvos vietose.
Luai sako esantis labai dėkingas už pagalbą, tačiau ateityje norėtų grįžti namo, nors kol kas neįsivaizduoja, kada tai galės padaryti.
Vyras pasakoja Sirijos Hasakos mieste pastaruoju metu beveik neidavęs iš namų – tik palydėdavęs vaikus iki mokyklos, kad apsaugotų nuo galimų pagrobėjų, žudikų ar skriaudikų.
- Papasakokite, kaip jūs gyvenote Sirijoje, kaip užsidirbote pragyvenimui?
- Aš esu stomatologas, baigiau studijas Bulgarijoje. Aš mokslus baigiau 1985 m.
- O kodėl mokėtės Bulgarijoje, kodėl ne Sirijoje?
- Tais laikais šeima man pasiūlė vykti arba į Europą, arba mokytis Sirijoje. Aš norėjau išvažiuoti, taigi pasirinkau Bulgariją.
- Kokiame mieste gyvenote Sirijoje?
- Hasaka. Tai miestas šiaurės rytuose, prie sienos su Turkija. Iki sienos yra kokie 70-80 kilometrų.
- Kaip pilietinis karas paveikė kasdienį jūsų gyvenimą? Ar jūsų gyvenamoje vietovėje vyko mūšiai?
- Šis karas paveikė visus Sirijos gyventojus, mane taip pat. Visi kenčia, ypač krikščionys. Visi, kurie atvykome į Lietuvą, esame krikščionys.
Mieste taip pat vykdavo ir vyksta grupuočių kovos, mūšiai. Pagrobimai mūsų mieste yra kasdienybė. Žmonės grobiami dėl pinigų, dėl keršto ir kitų priežasčių. Krikščionys dažniausiai grobiami dėl pinigų. Aš norėjau apsaugoti savo vaikus ir išvežti juos iš šio karo.
- Karas Sirijoje prasidėjo kur kas anksčiau, kodėl jūs apsisprendėte išvykti tik dabar? Koks buvo jūsų gyvenimas iki išvykstant?
- Žinote, karas neprasidėjo iškart visoje Sirijoje, jis prasidėjo vienoje vietoje, kitoje ir paskui po truputį plito. Į mano miestą karas atėjo apytiksliai prieš dvejus metus. Tą laikotarpį mes tiesiog neidavome beveik niekur iš namų.
Kai vaikams reikdavo eiti į mokyklą, aš juos lydėdavau ir atiduodavau mokytojo globai. Paskui kokį pusvalandį palaukdavau ir grįždavau namo. Besibaigiant pamokoms aš vėl grįždavau į mokyklą, apsižvalgydavau, ar viskas ramu, ir parvesdavau vaikus namo. Likusį laiką mes niekur neidavome.
- Jūs vaikus vesdavote pėstute?
- Taip, nes mūsų namai labai arti mokyklos. Mes gyvename krikščionių kvartale, pačiame centre.
- Vadinasi, taip jūs saugojote vaikus, kad jų nepagrobtų?
- Taip, kad nepagrobtų, nenužudytų ir nenuskriaustų. Mūsų mieste vyksta įvairios kovos, kartais užverda mūšiai tarp vyriausybei ištikimų kovotojų ir sukilėlių. Girdėti krentančias bombas mieste buvo normalu. Jeigu kokį vakarą negirdėdavai mūšio garsų, būdavo labai keista, galvodavome, kodėl šiandien nieko nevyksta. Tikrai, buvo tapę norma, kai girdi mūšių atgarsius.
- Tai kaip turėjo atrodyti gyvenimas mieste, kuriame vyksta mūšiai?
- Na, nebūdavo taip, kad gatvėse gulėtų žuvusiųjų kūnai. Tiesiog mes didžiąją laiko dalį praleisdavome namie, nelabai ką matydavome. Mes išeidavome, kai viskas būdavo daugiau mažiau ramu.
Žinote, aš daug skaitau, domiuosi istorija ir negaliu patikėti, kad karas vyksta mano šalyje. Tai neįtikėtina, kažkoks pamišimas. Žmonės žudomi iš keršto, kartais net nereikia kulkų – žudoma peiliais.
Į Siriją suvažiavo daugybė karinį pasirengimą turinčių žmonių, kurie kovojo Afganistane ir kitur. Niekas nesitikėjo, kad mano šalyje bus tokia padėtis... Žinoma, Sirija labai nevienalytė šalis, ten negyvena vienos tautos ar vienos religijos žmonės. Mano šalis yra tarsi daugelio kultūrų mišinys: čia gyvena daug tautų, daugelio religijų atstovai.
- O jūs pats esate krikščionis katalikas?
- Taip, aš katalikas. Katalikai yra labai maža bendruomenė tarp Sirijos krikščionių. Didžioji dalis jų yra ortodoksai. Taigi aš esu iš mažiausios Sirijos krikščionių bendruomenės.
- Kokie santykiai tvyro Sirijoje tarp skirtingų religinių grupių?
- Dabar mano šalyje pamatytumėte, kad religinės bendruomenės kovoja viena su kita: sunitai prieš šiitus ir alavitus, taip pat musulmonai prieš krikščionis. Kovojama ir dėl ekonominių priežasčių, dabar ekonominė padėtis ypatingai baisi, daug žmonių nuskurdo, paėmė į rankas ginklą ir kovoja grynai dėl pinigų. Visi kovoja prieš visu. Tačiau esminės kovos vyksta tarp pačių musulmonų, o mes, krikščionys, esame silpni ir gana taikūs.
- Kaip galų gale apsisprendėte palikti savo šalį? Tikriausiai tai nebuvo lengvas sprendimas?
- Aš išties labiausiai norėčiau gyventi savo šalyje. Aš ją myliu, aš ten užaugau. Taip, aš mokiausi Europoje ir pats nusprendžiau grįžti į Siriją. Ir aš tikrai grįšiu, kai reikalai pasitaisys, kai įsivyraus taika.
- Kiek turite vaikų?
- Du sūnus, vienas 15-os metų, kitas 12-os.
- Kaip sugebėjote ištrūkti iš Sirijos? Kaip nuvykote į Turkiją? Juk negalėjote tikriausiai vykti paprasčiausiai autobusu?
- Mes negalėjome patekti į Turkiją tiesiogiai, todėl iš pradžių nuskridome į Damaską, paskui iš Damasko į Beirutą ir tada į Ankarą. Nors Damaske vyksta mūšiai, bet oro uostas veikia.
Autobusu į Turkiją tikrai negalėjome vykti, nes mieste ir už miesto trainiojasi visokiausios ginkluotos grupuotės. Krikščionims tai itin pavojinga.
- Tačiau juk ant kaktos neparašyta, kad jūs krikščionis? Kodėl negalėjote apsimesti, jog esate musulmonas?
- Mano vardas yra krikščioniškas, mano tėvo, mamos, žmonos, vaikų vardai – irgi. Mano tėvo vardas išvertus reiškia Mesiją, jo vardas Abdul Masih (reiškia Mesijo tarną – DELFI). Vieno sūnaus vardas Patrikas, kito – Brajenas. Tai taip pat krikščioniški vardai, panašūs į europietiškus. Kas nors paprašo parodyti dokumentus ir mato mūsų vardus. Taigi suvokti, kad mes krikščionys, labai paprasta.
- Jūsų nuomone, ar didžiųjų pasaulio valstybių kariniai smūgiai, pakeistų ką nors jūsų šalyje?
- Tačiau ar Libijoje karas pasibaigė? O ar karas pasibaigė Irake? Joks karinis smūgis neišspręs situacijos. Manau, kad tai tik pablogintų situaciją. Manau, kad didžiosios pasaulio galios turėtų rasti politinį sprendimą.