Žinomas tarpukario politikas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų ministras, buvęs carinės Rusijos valstybės dūmos narys Martynas Yčas 1917 m. rugpjūtį nuvyko į Maskvą, tikėdamasis caro režimą ką tik nuvertusios Rusijos laikinosios vyriausybės pažado nesipriešinti Lietuvos savarankiškam valstybingumui, tačiau sulaukė tik Rusijos premjero demokrato Aleksandro Kerenskio grasinimo atsukti patrankas į Rusijos imperijos pakraščių separatistus. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas N. Medvedevas taip pat skrido į Maskvą, irgi vildamasis Lietuvos laisvės bylą išspręsti Rusijos sostinėje. N. Medvedevas tvirtina 1990-1991 metais nė karto nesuabejojęs „Rusijos demokratijos riterių“ nuoširdumu.
Trys dėl Lietuvos Nepriklausomybės 1990 m. kovo 11-osios vakarą nebalsavę Atkuriamojo Seimo nariai šiandien prilyginti signatarams, du priklauso Nepriklausomybės akto signatarų klubo valdybai (vienas net yra klubo kancleris).
- Šią savaitę, kai visagalis Vladimiras Putinas vėl buvo išrinktas Rusijos prezidentu, vieno švediško Lietuvos banko analitikas patarė mūsų valdžiai garsiai nesipiktinti Rusijos rinkimų klastotėmis, nes įniršęs Kremlius keršydamas padarys nebeįmanomą lietuvių verslininkų veiklą toje šalyje. Prieš 22 metus Lietuvos „gamybininkai“ ir „liaudies ūkio specialistai“ ragino Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą neskelbti visiškos nepriklausomybės ir neerzinti tuometinio Kremliaus vadovo M. Gorbačiovo. Negi visos mažos valstybės, kurioms likimas lėmė atsidurti greta agresyvių, imperinės praeities nenorinčių pamiršti šalių, visada pasmerktos „finliandizacijai“?
- Istorikai vienaip ir kitaip aiškina, kodėl M. Gorbačiovas taip piktai, ultimatyviai reikalavo, kad Lietuva 1990 m. atšauktų Nepriklausomybės aktą ir laikytųsi SSRS konstitucijos. Gal sovietų vadovas supyko ant Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (AT) visai ne dėl kokių svarbių politinių priežasčių, bet todėl, kad mūsų parlamentarai sugadino jam pirmąjį valdymo jubiliejų (prieš penkerius metus, 1985 m. kovo 11-ąją, M. Gorbačiovas tapo SSRS KP CK generaliniu sekretoriumi)?
- M. Gorbačiovas išsigando, kad Lietuvos kibirkštis įžiebs pilietinio karo liepsną pačioje Rusijoje.
- Bet galbūt M. Gorbačiovas palaikė lemties ženklu, kad Lietuva Maskvos pančius nusprendė nusimesti būtent kovo 11-ąją? Toji data Rusijoje siejama su istorinėmis, neretai nudažytomis krauju valdžios permainomis: 1801 m. kovo 11-ąją (senuoju stiliumi) Petrapilio imperatoriškųjų rūmų miegamajame sąmokslininkai pasmaugė ar smūgiu auksine tabokine į smilkinį užmušė Rusijos imperatorių Pavelą I Romanovą, 1918 m. kovo 11 d. iš Petrapilio į Maskvą, kuri nuo to laiko vėl tapo Rusijos sostine, persikraustė Vladimiro Lenino vadovaujama liaudies komisarų taryba.
- Nemanau, kad M. Gorbačiovas mūsų Kovo 11-ąją laikė asmeniniu įžeidimu. SSRS vadovas tiesiog bijojo netekti valdžios. Man atrodo, kad iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo M. Gorbačiovas tikėjo komunizmu ir nesuprato (ar nenorėjo suprasti), kad bolševizmas yra viena iš labiausiai nusikalstamų pasaulinių socialinių-politinių doktrinų. Nors apskritai bolševizmas ir tikrasis komunizmas neturi nieko bendro. Komunizmas yra neįgyvendinama žmonijos svajonė. Kaip amžinas rojus be Dievo.
- „SSRS pertvarkos ir viešumo šauklys“ tais laikais mėgdavo Vakarų žurnalistams ir politikams postringauti, kad lietuviai slapta, vidurnaktį paskelbė nepriklausomybę. Bet juk pats M. Gorbačiovas 1985 m. generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas siaurame uždaros komunistų partijos vadų ložės (politinio biuro) narių ratelyje...
- Ir tada, ir dabar tokie M. Gorbačiovo kaltinimai man atrodo juokingi. Tai juk jo partija, bolševikai, 1917 m. lapkričio 7-osios (senuoju stiliumi – spalio 25-osios) naktį surengė perversmą ir užgrobė valdžią Rusijoje! Paskelbę Kovo 11-osios aktą, kuris buvo lietuviškos dainuojančios revoliucijos viršūnė, lietuviai nieko nesušaudė, o bolševikai po spalio perversmo pradėjo tokį terorą, kokio pasaulis dar nebuvo matęs.
-1990 m. kovo 11 d. 20.30 val. (tai yra, dar neprasidėjus balsavimui dėl Lietuvos nepriklausomybės) išvykote į Maskvą, kaip rašoma enciklopedijose, „atlikti svarbios valstybinės užduoties“. Iš tiesų su raudonu sovietų parlamentaro pažymėjimu skridote į 3-iąjį neeilinį SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Ką naudingo Lietuvos valstybei galima buvo nuveikti tarp dviejų tūkstančių atvirai iš Lietuvos laisvės besityčiojusių žmogystų?
- Vienoje mokykloje manęs pasiteiravo: „Trys milijonai lietuvių - daug ar mažai?“ Iškart tiesiai neatsakiau, bet pats paklausiau: „300 spartiečių, 480-aisiais metais prieš Kristaus gimimą Termopilų perėjoje sustabdžiusių didžiulę persų kariauną, buvo menka ar reikšminga jėga?“ Tarp klykaujančių SSRS liaudies deputatų, nekentusių ne tik lietuvių, bet ir visų kitų laisvės siekusių žmonių bei tautų, buvo nedidelis būrelis Nobelio taikos premijos laureato akademiko Andrejaus Sacharovo bendražygių, gerokai protingesnių už tuos rėksnius. Maždaug tiek pat, kiek karaliaus Leonido vadovaujamų spartiečių - apie trys šimtai. Šitiems žmonėms padedant 1989 m. visai Sovietų Sąjungai įrodyta, kad Molotovo-Ribbentropo pakto slaptieji protokolai iš tikrųjų buvo sudaryti ir dėl jų Baltijos šalys neteko nepriklausomybės. Rusijos demokratams reikėjo pagalbos. Maskvoje buvau savotiškas koordinatorius. Tą kovo vakarą didžiuosiuose Kremliaus suvažiavimų rūmuose teko suderinti ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos, Baltarusijos, netgi Vidurinės Azijos respublikų demokratinių jėgų veiksmus, kad kitą rytą M. Gorbačiovas nepradėtų valdyti Lietuvos tiesiogiai savo dekretais. Tam ir užkirtome kelią.
- Buvęs Rusijos imperijos valstybės dūmos deputatas Martynas Yčas (vėliau tapęs nepriklausomos Lietuvos finansų ministru) po rusų 1917 m. vasario revoliucijos savo iniciatyva nuvyko į Maskvoje 1917 m. rugpjūčio 12-15 dienomis vykusį visos Rusijos suvažiavimą. 1917 m. liepos 14 d. suomių parlamentas jau buvo paskelbęs „vidinę“ Suomijos nepriklausomybę ir rengėsi visiškai atidalyti savo šalį nuo Rusijos imperijos. M. Yčas vėliau prisiminė, kaip Rusijos laikinosios vyriausybės premjeras, buvęs socialistas revoliucionierius, politinės „Darbo grupės“ organizacijos lyderis Aleksandras Kerenskis (išoriškai labai panašus į pirmąjį Lietuvos ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą, net ir plaukus taip pat „ežiuku“ nusikirpęs) trepsėdamas kojomis, daužydamas kumščiais į suvažiavimo tribūną šaukė suomių delegatams: „Tegul Suomija nemano, kad Rusijos demokratija, kuri smarkiausiai reakcijai viešpataujant visais būdais užtardavo Suomijos tautą, nuvertusi caro režimą yra bejėgė. Ne, ji turi gana patrankų atgręžti antlink Helsinkio ir priversti atsitokėti suomius, o sykiu ir kitas tautas, kurios panorėtų nuo Rusijos skirtis!“ Pasak M. Yčo, „klausydamiesi A. Kerenskio, latviai, estai, gruzinai, ukrainiečiai ir mes, lietuviai, supratome, kad senosios, imperinės, ir naujosios Rusijos požiūris į pavergtąsias tautas nelabai tesiskiria“. Ar 1990 m. Jūsų panašūs jausmai neapimdavo? Ar niekada nenusivylėte Rusijos demokratais?
- Tai buvo demokratijos riteriai. Aš jų nuoširdumu nesuabejojau nė akimirkos. Kai pasitraukėme iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos, atsisveikindami su Tarpregioninės deputatų grupės atstovais išgirdome vienintelį savotišką priekaištą. O gal apgailestavimą. Leningradietė sociologė, Rusijos tautinių mažumų teisių gynėja Galina Starovoitova sakė: „Be jūsų bus sunku toliau kovoti su bolševizmu. Prarasime daug proto, patirties ir išminties“. Deja, šios žymios moters nuogąstavimai pasitvirtino. Pati Galina buvo nušauta, jos bendražygis filosofas Sergejus Jušenkovas – taip pat. Daugelio kitų Rusijos žmogaus teisių gynėjų likimai irgi tragiški. Jie gerokai labiau tikėjo Lietuva, negu kai kurie dabartiniai mūsų aukštieji politikai. Vienam iš nedaugelio likusių gyvų Rusijos demokratų, Sergejui Kovaliovui, Lietuvos Seimas neseniai įteikė pirmąją Laisvės ir taikos premiją.
- Ar per 22-ejus nepriklausomybės metus Lietuvos piliečiai ir jų išrinkta valdžia jau galutinai įsisąmonino, kad gyvena savarankiškoje valstybėje? Visuomenės apklausos rodo, kad nemažai lietuvių nenori būti Europos Sąjungos „atsilikėliais“ ir ilgisi tų laikų, kai Lietuva (LSSR) buvo vadinama Sovietų Sąjungos „mažąja Amerika“. Lietuvos premjeras Andrius Kubilius dėl gamtinių dujų kainų derasi ne su sau lygiu (pagal rangą) Rusijos ministru pirmininku V. Putinu, o su kažkokiu vidutiniu valstybinės bendrovės pareigūnu.
- Nenoriu kritikuoti A. Kubiliaus. Jis neblogas žmogus. Tačiau, A. Kubiliumi dėtas, bandyčiau tiesiogiai tartis su Rusijos administracija. O su antraeiliais valdininkais siųsčiau kalbėtis savo padėjėjus, kuriais pasitikiu. Lietuvos piliečiai nesugebėjo kontroliuoti savo valdžios. Nebūna geros valdžios. Tik kontroliuojama arba ne. Pastaroji ilgainiui išsigimsta. Lietuviai iš savo valdžios argumentuotai turi reikalauti teisingų spendimų, bet, užuot taip pasielgę, verčiau bėga į užsienį. Mūsų žmonės dabar labai supykę. O įniršus galima ir niekų prišnekėti. Vokietijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos gyventojai politiškai labai aktyvūs. Italai ir graikai - gal net per daug. Lietuvos visuomenė, atvirkščiai, - pernelyg apolitiška.
- Prieš dešimtmetį buvo kilę ginčų, ar Jums ir kitiems dviem Lietuvos Atkuriamojo Seimo nariams, 1990 m. kovo 11-14 dienomis posėdžiavusiems ne Vilniuje, o Maskvoje (Stasiui Kašauskui ir Mindaugui Stakvilevičiui), reikėtų suteikti Nepriklausomybės akto signatarų vardus. 2007-aisiais Seimo Etikos ir procedūrų komisijos narys Algimantas Salamakinas siūlė, kad signatarams numatytas lengvatas, rentas gautų visi Atkuriamojo Seimo nariai, išrinkti į parlamentą net ir po 1990 m. kovo 11-osios. Ką apie tai manote?
- Žinoma, buvo svarbu pasirašyti po Nepriklausomybės akto tekstu. Bet paskui reikėjo kurti naujus Lietuvos įstatymus, baisiomis 1991 m. sausio dienomis likti savo postuose, aiškiai suvokiant, kad, išsipildžius „juodžiausiam“ scenarijui, Kremlius būtų įsakęs sušaudyti net ir savo pareigą iki galo atlikusių parlamentarų šeimas. Žmonės, saugoję parlamento išorę, laimėjus Kremliaus parankiniams būtų galėję sugrįžti namo (aišku, ne visi), išsimiegoti ir gyventi toliau. O mūsų AT deputatai buvo pasmerkti. Didžiuojuosi, kad esu vienas iš jų. Signataras aš ar ne, tegul sprendžia kiti. Nepažįstami žmonės, pamatę mane, šypsosi. Ir aš džiaugiuosi. Gėdos Lietuvai nepadariau.