Darya Saltykova, įvairių šaltinių teigimu, per aštuonerius metus mirtinai nukankino nuo 75 iki 138 baudžiauninkų. Tarp jų – vos keli vyrai. Savo aukomis dvarininkė pasirinko jaunas merginas, su kuriomis elgėsi protu nevokiamai.
Įdomi ši istorija ir tuo, kad sąmoningas Daryos sadizmas ir masinis pavaldinių žudymas yra šimtu procentų įrodytas. Nepaisant neigimo, įtakingos giminės ir turtų, pati imperatorienė priėmė nuosprendį jos atžvilgiu.
Atimtas dvarininkės titulas, draudimas vartoti tėvo ir vyro pavardes, pastatymas prie gėdos stulpo, o galiausiai – įkalinimas iki gyvos galvos moterų vienuolyno rūsio grindyse – tokia buvo gražuolės Daryos gyvenimo pabaiga.
Visam tam ji save pasmerkė tik dėl to, kad negalėjo įveikti noro žudyti.
Gimė it su marškinėliais: sveika, graži, turtinga
Gyvenimo pradžia merginai žadėjo laimingą ateitį. Galima sakyti, gimė ji it su marškinėliais – turtingoje ir įtakingoje šeimoje, sveika, daili.
Pasaulį ji išvydo dar 1730 metų kovo 11 dieną bajoro Nikolajaus Ivanovo ir Annos Ivanovnos Davydovos šeimoje. Jos senelis Avtonomas Ivanovas Petro I Didžiojo laikais buvo žymus valstybės veikėjas ir paliko nemažai turtų savo palikuoniams.
Jaunystėje kilminga mergina buvo labai pamaldi ir tikrai labai graži. Augo ji apsupta giminaičių meilės, kiekvieną norą išpildydavo tarnai.
Išsirinko kone geriausią jaunikį
Nenuostabu, kad aplink bręstančią mergina neilgai trukus sparną ėmė rėžti įvairaus plauko jaunuoliai. Supratusi, kad reikia pasinaudoti esama padėtimi, Darya galiausiai nusprendė ištekėti už Leibgvardijos vyresniojo kavalerijos karininko Glebo Aleksejevičiaus Saltykovo. Jis buvo dar kilmingesnis ir turtingesnis už ją.
Sutuoktinių gyvenimas niekuo neišsiskyrė iš kitų to meto kilmingų šeimų gyvenimo. Jiems gimė du sūnūs – Fiodoras ir Nikolajus. Kaip įprasta tais laikais, jie vos gimę buvo užrašyti į karinę tarnybą gvardijos pulkuose.
Viešumoje – gerbiama, namuose – monstras
Tačiau rami šeimyninė idilė baigėsi Glebo mirtimi. Našle vos 26-erių tapusi Darya gavo didžiulį palikimą. Jos valdos tęsėsi per Maskvos, Vologodsko ir Kostromo gubernijas su beveik 600 baudžiauninkų.
Pati Darya gyveno milžiniškame name Maskvoje ir valdė dar kelis dvarus. Ji buvo laikoma ne tik kilminga dvarininke, bet ir gerbiama visuomenės nare – ji reguliariai lankydavo šventas vietas, dosniai aukojo bažnyčiai ir dalino išmaldą.
Tačiau našle tapusios Daryos elgesys namuose kardinaliai pasikeitė. Užvėrusi dvaro duris ji tapdavo tikrų tikriausiu monstru.
Prasidėjo nuo priekaištų, bet vėliau tiesiog ėmė mėgautis žudymu
Viskas prasidėjo nuo priekaištų tarnaitėms dėl menkiausių smulkmenų: užkliūdavo neva prastai išplautos grindys ar skalbiniai. Tuomet įsiutusi šeimininkė imdavo prasikaltusį mušti – mėgstamiausias jos įnagis būdavo medinė pliauska, rašo portalas aif.ru.
Jei pastarosios nebūdavo, į tarnus ji nesibodėdavo sviesti ir kitų sunkesnių daiktų. Pavyzdžiui, lygintuvą ar kočėlą.
Tiesa, verta paminėti, kad carinėje Rusijoje tokios bausmės tarnams toli gražu nebuvo laikomos nederamomis. Tad ir pirmieji tarnų mirčių atvejai didelių emocijų kitiems dirbantiems dvare neišprovokavo – ponia tiesiog pasikarščiavo.
Toks mąstymas buvo itin palankus Daryai. Jos elgesys darėsi vis žiauresnis, sadistiškesnis. Ji ėmė akivaizdžiai mėgautis žudymu.
Plaukus dar gyvoms išraudavo plikomis rankomis
Šis jos baisus įprotis sistemingai kartotis ėmė nuo 1757-ųjų, Daryai sulaukus 27-erių. Įdomu tai, kad savo aukas dažniausiai myriop pasiųsdavo ji pati – talžydavo tol, kol jos nebepajudėdavo.
Tai, kad moteris buvo labai stipri, įrodo ir kitas faktas. Atliekant jos padarytų nusikaltimų tyrimą ant nuo jos rankų mirusių merginų galvų praktiškai nebuvo rasta plaukų. Kaip paaiškėjo vėliau, Darya juos išraudavo plikomis rankomis.
Jau tai kelia šiurpą, tačiau kitos merginos turėjo iškęsti ir dar baisesnius dalykus.
Myriop pasiuntė ir tarnaitės kūdikėlį: sušalo ant negyvos mamos krūtinės
Ypač baisi valstietės Larinovos lemtis. Darya jai nudegino plaukus žvake. Kai moteris mirė, dvarininkės bendrai karstą su mirusiosios kūnu išnešė į šaltį, o ant lavono paguldė gyvą jos kūdikėlį. Mažylis mirtinai sušalo.
Kita auka, valstietė Petrova, lapkričio mėnesį buvo įvaryta į tvenkinį ir turėjo stovėti iki kaklo įbridusi į vandenį tol, kol mirė.
Dvarininkė tarnaites žiemą nuogas pririšdavo prie stulpo, marindavo badu, plikydavo verdančiu vandeniu ir net padegdavo. Dar viena Daryos pramoga buvo savo aukoms ausis praverti karštais virbais ir vėliau už jų jas tampyti po namus.
Aukomis ji rinkosi tik moteris. Nors buvo teigiama, kad ypač mėgo kankinti ištekėti besiruošiančias merginas, tokių tarp aukų buvo rasta tik kelios. Patirti Daryos kančias teko ir nėščioms moterims ir nepilnametėms, vos sulaukusioms paauglystės.
Žiauriausios bausmės ir už menkiausius prasižengimus
Tiesa, žudydavo ne tik ji pati. Kartais, rašoma, tiesiog mėgaudavosi kančių iškreiptais veidais ir paskutinį atodūsį išleidžiančių skausmu.
Itin žiauriai su aukomis pasirinktomis merginomis ji versdavo elgtis ir kitus, jos palankumą užsitarnavusius tarnus. Žinoma, kad pastarieji po to turėdavo pasirūpinti ir kūno atsikratymu.
Baudžiauninkai buvo mušami, žalojami ir užmušami už menkiausią prasižengimą.
Ėmė sklisti gandai
Dvarininkei visai įsisiautėjus, prabilti pagaliau ryžosi jos baudžiauninkai. 1757 – 1762 metais Daryos Saltykovos adresu buvo gautas 21 skundas.
Tačiau pasinaudojusi savo ryšiais, taip pat ir kyšiais, ji net tik kad visais šiais atvejais išvengė atsakomybės, bet dar sugebėdavo pasiekti, kad patys skundikai būtų išsiųsti į katorgą.
Nepaisant to, kad oficialių kaltinimų nebuvo, Maskvoje ėmė sklisti visokio plauko kalbos apie šią dvarininkę. Buvo gąsdinama, kad ji kepa ir valdo mažus vaikus, geria jaunų mergaičių kraują.
Tačiau dauguma tokių skundų buvo ignoruojami dėl baimės, mat Darya buvo labai įtakinga, nors jos vardas daugeliui tapo sinonimu žodžiui „žvėris“.
Pirtį užkūrė du baudžiauninkai
Tikrieji jos nusikaltimai gal taip ir būtų likę paslaptyje, jei ne du drąsūs baudžiauninkai Savelijus Martynovas ir Jermolajus Iljinas. Prarasti jie nebeturėjo ko – nuo Daryos rankos mirė abiejų jų žmonos.
Nors tikinama, kad imperatorienė nedegė noru imtis šio atvejo tyrumo, išgirdusi šių vyrų pasakojimus ji buvo tiesiog pašiurpinta Daryos žiaurumo masto.
Tyrimo eiga buvo labai sunki. Aukštas pareigas užimantys Daryos giminaičiai tikėjosi, kad imperatorės dėmesys bylos nagrinėjimo procesui atlėgs ir bylą pavyks tyliai uždaryti. Tyrėjams buvo siūlomi kyšiai ir visaip kaip trukdoma įkalčių rinkimui. Pati Darya savo kaltės nepripažino ir neatgailavo.
Kalėjime praleido 30 metų, 11 iš jų – požeminėje belangėje kameroje
Vis dėlto buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1757 iki 1762 metų pas Darya įtartinomis aplinkybėmis mirė 138 baudžiauninkai, iš kurių 50 oficialiai buvo laikomi mirę nuo ligų, 72 – dingę be žinios, 16 – pabėgę. Visiškai įrodytos 38 Daryos Saltykovos įvykdytos žiaurios žmogžudystės.
Nuosprendis buvo paskelbtas 1768 metų spalio 2 d.
Kadangi mirties bausmė Rusijoje buvo panaikinta dar 1754 m., Darya nubausta švelniau. Iš jos atimtas dvarininkės titulas, iki gyvenimo pabaigos ji prarado teisę turėti vyro ar tėvo pavardę. Taip pat ji buvo nubausta valandą laiko stovėti prirakintai prie gėdos stulpo su užrašu: „Žmogžudė ir kankintoja“. Po to ji buvo išvežta į vienuolyną iki gyvos galvos kalėti požeminėje belangėje kameroje, kur jai buvo draudžiamas bet koks bendravimas su žmonėmis, išskyrus sargybinį ir vienuolę–prižiūrėtoją. Po 11 kalėjime praleistų metų režimas jai buvo šiek tiek sušvelnintas – Saltyčicha buvo pervesta į akmeninį priestatą su mažu grotuotu langeliu. Vienuolyno lankytojams buvo leidžiama ne tik pažiūrėti į nuteistąją, bet ir ją pakalbinti. Žmonės ėjo pažiūrėti į ją kaip į laukinį žvėrį narve.
Mirė moteris 1801 metų lapkričio 27 d., sulaukusi 71 metų ir kalėjime praleidusi daugiau nei 30 metų.
Nėra nė vieno įrodymo, kad Darya Saltykova gailėjosi dėl savo darbų.
Šiuolaikiniai kriminalistai ir istorikai daro prielaidą, kad Darya sirgo psichine liga – epileptine psichopatija. Tačiau šiandien nustatyti tikslią diagnozę nėra galimybės.