Penkiasdešimt dviejų metų moteris šį darbą dirbo vos metus. Iki tol gyveno Klaipėdoje ir tik sudominta nauju darbo pasiūlymu grįžo į gimtuosius Kražius.
Deja, šis trečiadienis aktyviai ir nepaprastai rūpestingai Lilijai buvo paskutinis. Apie 10 val. ryto apsilankiusi pas vieną klienčių, gyvenusių M. K. Sarbievijaus gatvėje, ji buvo užpulta ir nužudyta.
Darbu buvo patenkinta
„Labai jos ilgiuosi, patikėkite manimi. Negaliu nė pagalvoti... Ji buvo ir švelni, ir maloni. Visuomet galėjai paprašyti pagalbos. Labai geras žmogus. Tikrai neturėjo jokių priešų, niekam nieko blogo padariusi nebuvo. Tiesiog pasitaikė ne vietoje ir ne laiku“, – taip apie kolegę atsiliepė Danutė Miknevičienė.
Moterys kartu dirbo lankomosios priežiūros darbuotojomis Kražiuose.
„Mes labai gerai sutarėme. Ji vieną sūnų turi, jis jau suaugęs, Klaipėdoje gyvena. Vyras, net nežinau, ar kas jam pranešė, važinėja į užsienį. Jis – autobusiuko vairuotojas. Surenka žmones ir juos išvežioja po Ispaniją. Dabar grįš tik šeštadienį“, – pasakojo ji.
Pasak D. Miknevičienės, Lilija darbu niekuomet nesiskųsdavo. Kiek sunkiau buvo tik pradžioje, kol ir ji prie senelių, ir jie prie jos priprato.
„Patenkinta darbu ji buvo paskutiniu metu. Tikrai patenkinta“, – tikino nužudytosios bendradarbė.
Papasakojo apie nužudytąsias
Paklausta, gal nužudytos vyresnio amžiaus moterys kuo išsiskyrė, D. Miknevičienė tegalėjo nurodyti vieną bendrą bruožą – visos buvo labai silpnos.
„Tikrai jos nebuvo, pavyzdžiui, labiau pasiturinčios. Ką tokios senolės turės... Apie pirmąją moterį, kurią rado, praktiškai nieko nežinau. Slaugos jai nereikėjo, tačiau Rimantas Bekintis netoli jos kažkada negyveno.
Antroji, pas kurią ir lankėsi Lilija, buvo labai paprasta. Tikrai ne piktybinis žmogus, negaliu nieko blogo pasakyti. Jos abi kojos buvo operuotos, visiškai niekur iš namų ji neidavo. Turėjo ir su gerkle problemų.
Trečioji moteris, jauniausia, labai ligota. Tyli, rami buvo. Visos moterys buvo labai silpnos, sirgo“, – pasakojo pašnekovė.
Kol gyveno kaimynystėje, iš kiemo dingdavo daiktai
Pažinojo ji ir patį R. Bekintį. Ir ne tik kaip praeivį gatvėje – jis buvo jos kaimynas.
„Kai aš pirmą kartą jį pamačiau, už galvos susigriebiau. Sakiau: „O, Dievulėliau, kas čia do kaimynas“. Visuose ūkiniuose pastatuose iš karto įtaisiau spynas, bet ir tai daug daiktų dingo. Vogdavo jis nuolat, visi mes buvome apžiūrėti, bet baugu būdavo ką pasakyti. Ir išvaizda, ir charakteris rodė, kad tai – neprognozuojamas žmogus“, – prisiminė ji.
Pasak D. Miknevičienės, išgėręs R. Bekintis elgdavosi gana agresyviai, bet kai kiek išsiblaivydavo, susiimdavo. Rinkdavo uogas ir grybus – juos siūlydavo vietiniams.
Senoliai – įsibaiminę. Ne visi liko Kražiuose
Dar trečiadienio vakarą kartu su policijos pareigūnais D. Miknevičienė aplankė visus kražiškius, kurie naudojasi socialinių paslaugų centro paslaugomis. Ketvirtadienį ji pas juos užsuko dar kartą.
„Visų senolių nuotaikos – labai prastos. Visi – streso būsenoje, labai verkia, gailisi. Baisu pas juos nuėjus. Tikrai baisu“, – atviravo moteris.
Jos teigimu, ne visi senoliai liko savo namuose. Moterį, kuri gyveno tame pačiame name, kuriame buvo įvykdyta viena žmogžudysčių, išsivežė vaikai.
Planuoja dirbti ir toliau
Nors pasigirdo gandų, kad Kražių gyventojai taip pasitikėjo vieni kitais, kad net nerakindavo durų, D. Miknevičienė tai neigia.
„Tikrai nebuvo taip. Buvo mūsų senoliams griežtai pasakyta nepažįstamų neleisti. Jie buvo išmokyti, kad išgirdę beldimą pasiteirautų, kas atėjo. Kadangi ne pirmus metus pas juos vaikštau, jie jau mano balsą pažinojo. Bet tik viena močiutė, kuriai prieš tai kaimynė paskambino ir perspėjo, kad atvažiuosime, mus į namus įsileido trečiadienio vakarą. Kiti senoliai buvo tokie išsigandę, kad bendravome tik per langus. Jie ir grasino mums, ir koliojo, ir visokius galus darė“, – patikino ji.
Paklausta, ar ir toliau planuoja dirbti lankomosios priežiūros darbuotoja, moteris tik atsiduso.
„Tęsiu, o ką toliau reikia daryti kaime. Darbų daug nėra, amžius dar ne pensijinis, reikia nors pensijai užsidirbti. Bet, aišku, baugu, labai baugu“, – pripažino ji.
Socialiniai darbuotojai nuolat rizikuoja
Savo ruožtu Kelmės rajono socialinių paslaugų centro direktorė Aldona Kvintufelienė DELFI rėžė atvirai – socialinis darbuotojas mūsų visuomenėje nėra laikomas žmogumi.
„Jis turi dirbti su visais ir už viską būsi atsakingas. Aš šioje darbo vietoje – 15 metų, viską žinau. Dirbame su rizikos šeimomis. Pasakysiu atvirai, nuvažiuojame ryte – lyg ir viskas tvarkoje, bet vakarop tų žmonių veidai pasikeičia – atvirai siunčia ant trijų raidžių. Ir ką galime padaryti? Nieko, nes dabar teisės tų yra aukščiau visko.
Drąsiai galiu pasakyti: „Mes auginame 3-4 kartą tų, kurių požiūris – man reikia/man priklauso“. Visos vadžios yra paleistos, bet kalti tik socialiniai darbuotojai, esą jie nežiūri“, – piktinosi moteris.
Buvo pavyzdinga darbuotoja
Apie Lilijos mirtį ji tikino sužinojusi trečiadienį 18:15 val. Šią žinią jai perdavė seniūnijos socialinė darbuotoja.
„Aš įtariu, kad ji buvo nužudyta tarp 10 ir 11 valandos, nes tuo metu, pagal grafiką, ji turėjo būti pas močiutę. Paskui kita močiutė, nesilaukusi Lilijos, skambino, sakė, kad ši pas ją neatėjo. Tuomet jos pradėjo ieškoti“, – pasakojo A. Kvintufelienė.
Į darbą Lilija važinėdavo dviračiu, buvo laikoma pavyzdinga darbuotoja.
„Kad uždirbtų minimalią mėnesinę algą, lankomosios priežiūros darbuotojos pas mus turi prižiūrėti ne mažiau 8 šeimas. Per savaitę – po 10 valandų, tai praktiškai po dvi valandas per dieną dirbdavo“, – apie darbo krūvį pasakojo moteris.
Paskutinį kartą matė antradienį
Liliją paskutinį kartą ji tikino mačiusi antradienį – ji rašė pareiškimą, kad viena jos prižiūrimų močiučių prašo sustabdyti paslaugas, nes išvyksta.
„Jauna, šauni, tvarkinga, graži, energinga ir gyvybinga moteris buvo. Ji labai sutarė su senutėmis. Močiutės jai buvo tikros draugės“, – apie darbuotoją atsiliepė A. Kvintufelienė.
Gruodžio 14 dieną būtų suėję lygiai metai, kai ji dirba šiame centre.