„Kūnas – šventosios dvasios buveinė, todėl jam po mirties turi būti atiduodama atitinkama pagarba palaidojant”, – pabrėžė arkivyskupas, pridurdamas, jog po kremavimo privalomas laidojimas į žemę arba kolumbariume.
Pelenų išsėjimą, kad ir kur tai būtų, o taip pat laikymą urnoje namuose dvasininkas vadino nepagarba velioniui.
„Bažnyčia teikia pirmenybę paprastam kūno laidojimui, o ne kremavinui, nors krikščionys po mirties gali būti kremuojami ir tai su tikėjimu nesikerta”, – atkreipė dėmesį arkivyskupas G. Grušas.
Degant kūnui lengviau išsilaisvina siela
Istoriniai šaltiniai rodo, jog senovės baltai artimuosius laidodavo medžiuose, žemėje arba degindavo. Pastarasis laidojimo būdas plito tarp kilmingesniųjų: baltai manė, kad deginant siela lengviau išlaisvina iš kūno.
Palaikų deginimo paprotys mūsų krašte įsigalėjo V amžiuje, kuršių žemėse tik nuo X amžiaus ir gyvavo net įvedus krikščionybę – iki maždaug XIV-XV a.
1249 m. sutartyje su Kryžiuočių ordinu lietuviai pasižadėjo nebedeginti mirusiųjų. Tačiau kai kuriose vietovėse mirusieji buvo deginami net iki XIV a.
Rytų, Pietryčių Lietuvoje sudegintų mirusiųjų pelenai laidoti pilkapiuose, kiti – kapinynuose. Palaikai berti tiesiai į duobutę arba išbarstomi kapo duobėje. Vakarų Lietuvoje kapai buvo įrengiami molinėse urnose.
Kremavimas įteisintas tik 1932 metais
Pasak istorikų, mirusiųjų palaikų kremavimas Lietuvoje įteisintas 1932 metais. Dar po ketverių Vytauto Didžiojo universiteto Anatomijos katedros prof. Jurgio Žilinsko iniciatyva Kauno medicinos universitete pradėjo veikti pirmasis ir vienintelis šalies krematoriumas, uždarytas 2003 m. kaip neatitinkantis šiuolaikinių reikalavimų.
Daugelis laikinojoje sostinėje gyvenusių garsių Lietuvos menininkų ir mokslininkų viešai bei testamentuose skelbdavo pageidaują, jog po mirties jų kūnai būtų sudeginti.
To meto kalbininkai siūlė įvairius terminus palaikų deginimui įžodinti, tokius kaip incineracija (pavertimas pelenais, deginimas) ir pelenėjimas, tačiau nė vienas iš jų neprigijo.
Pelenų išbarstymas nėra laidojimas
Bažnytinės laidojimo apeigos kremuojant pirmą kartą aprašytos Lietuvos Vyskupų konferencijos 2004 metais išleistame „Laidojimo apeigyne”.
Atsisveikinimas su velioniu jį laidojant ar kremuojant beveik nesiskiria, tačiau dvasininkai turi teisę atsisakyti bažnytinių laidojimo apeigų, jei kremavimu norima paneigti kūno iš numirusiųjų prisikėlimą.
Kaip yra teigęs Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, nepagarba kremuotiems palaikams rodoma neribotą laiką juos laikant namuose arba kitose pagal krašto tradiciją neįprastose mirusiųjų palaikų laikymo vietose. Laidojimu negalima vadinti pelenų išbarstymo ant žemės ar vandens paviršiaus. Kremuoti palaikai turi būti laidojami žemėje arba kolumbariumuose.
Palaikų deginimo pradininkai - šumerai
Palaikų deginimo pradininkais laikomi III-iame tūkst. pr. m. e. Mesopotamijos civilizacijoje gyvenę šumerai. Jie tikėjo, kad mirusiojo siela per ugnį išsilaisvina iš kūno, apsivalo ir tampa nemirtinga.
Palaikų deginimo paprotys paplito Pietryčių ir Vidurio Azijos šalyse, Afrikoje. Seniausių žinių apie mirusiųjų deginimą aptikta senovės indų šventraščiuose (Vedose), daug šimtmečių prieš Budą.
Daugelis senovės tautų, asirai, babiloniečiai, žydai, su specialiomis apeigomis mirusiuosius degino ant laužo. Panašūs papročiai buvo paplitę ir daugiau nei 1000 metų prieš Homerą Senovės Graikijoje, Romoje – po mirties buvo sudeginti garsieji graikai Hektoras, Achilas, romėnai Pompėjus, Brutas, Augustas, Cezaris, Neronas ir kiti.