Vilniaus krematoriume yra įrengtos dvi šarvojimo salės, kuriose galima atsisveikinti su velioniu prieš kremaciją, taip pat yra suteikiama galimybė stebėti akimirką, kai karstas keliauja į kremacijos įrenginį.
„Vienu atveju tu dar rituališkai pabūni su artimuoju, kai kurie pasikviečia ir kunigą, o prie įrenginio – dažniausiai tik patys artimiausi, tik tie, kurie nori įsitikinti, kad viskas – pabaiga“, – apie skirtingus atsisveikinimus kalbėjo J. Savickas.
Nors yra pasirenkančių stebėti visą procesą, net tą akimirką, kai karstas perkeliamas į kremacijos įrenginį, J. Savickas teigia, kad nors tokia galimybė ir suteikiama, to daryti nerekomenduoja.
„Dažnai pasitaiko atvejų, kai tai pamačiusiam žmogui dar labiau plyšta širdis. Mes paaiškinam, kas vyksta tuo momentu, kaip tai turėtų atrodyti ir žmogus pats apsisprendžia, ar nori savo atmintyje pasilikti tokį paskutinį vaizdą, – kalbėjo krematoriumo vadovas. – Neretai pasitaiko, kad artimieji dėkoja, kad atkalbėjome juos. Nes tai ne iki galo reikalingas dalykas.“
Visgi tie, kurie nori stebėti viską iki paskutinės sekundės, kviečiami tai daryti stovėdami už apsauginio stiklo. „Jie stovėtų už šito stiklo dėl saugumo reikalavimų, čia – tik personalas, – „Delfi“ laidai „Ar galiu užeiti?“ kalbėjo krematoriumą aprodęs J. Savickas. – Čia yra pakankamai karšta, kai atsidaro durys, mes pajaučiame sklindančią apie 800 laipsnių šilumą.“
Kai kermatoriumo darbuotojai pasiruošia procesui, tik tuomet artimieji pakviečiami už stiklo ir gali stebėti procesą. Beje, jis trunka vos kelias sekundes. Karstą perkėlus į kremacijos įrenginį, užsiveria metalinės durys ir toliau galimybės stebėjimui nėra.
Ši akimirka – itin jautri. „Jei yra galimybė to išvengti, tai mes siūlome išvengti. Jei kažkam dėl kažko širdis skauda ir galbūt ne iki galo įsitikinę ar tikrai čia viskas vyko taip, tai pas mus yra nuolatos stebima kameromis, visada galime atsisukti, pasitikrinti, nuraminti“, – kalbėjo J. Savickas.
Šioje erdvėje įrengti net du kremacijos įrenginiai – krosnys. „Tiek viena, tiek kita linija yra nuolat užimta. Bet mes skiriame laiko, kad nebūtų vienu metu“, – įvardijo J. Savickas ir skaičiavo, kad tarp kremacijų skirtingomis linijomis siekia palikti bent penkiolika minučių.
Šalia įrenginių galima matyti ir lentyną su įrankiais, skirtais ir patį karstą paruošti kremacijai. „Nuimame visas plastmasines dalis, metalines, išsikišusias. Kažką, kas galėtų trukdyti karsto patalpinimui į krosnį ir kas pablogintų taršos rodiklius, – kalbėjo krematoriumo vadovas. – Rekomenduojame rinktis ekologiškesnius karstus, kurie neturėtų dažo, lako, nereikalingų plastmasinių pagražinimų.“
Visas procesas – nuo karsto perkėlimo į kremacijos įrenginį iki pelenų atidavimo – trunka apie dvi-dvi su puse valandos. Pats kremacijos procesas įrenginyje trunka iki pusantros valandos. Kitas laikas skirtas tinkamam pelenų paruošimui ir perkėlimui į urną.
„Delfi“ laidai „Ar galiu užeiti?“ J. Savickas parodė daugiau nei gali pamatyti čia su artimaisiais atsisveikinantys asmenys. Žengę pro dar vienas duris patekome dar arčiau kremacijos įrenginių ir J. Savickas kruopščiai apibūdino visą tolesnį procesą, kurį gali stebėti tik darbuotojai. Stebėjimui iš kitos krosnies pusės įrengtas nedidelis stiklas, tai pat yra durys, pro kurias vėliau išimami pelenais virtę palaikai.
Iš kremacijos įrenginio išimtus palaikus krematoriumo operatorius dar turi peržiūrėti ir atskirti metalines dalis. Krematoriumo vadovas vardijo, kad tai gali būti ne tik medicininis plienas ar implantai. Metalinių detalių gali likti ir nuo karstų, pavyzdžiui, jei viduje esanti medžiaga buvo prisegta metaliniais smeigtukais.
Sutvarkyti pelenai perkeliami į specialų įrenginį, kuriame yra smulkinami. Į įrenginį taip pat įstatoma ir kapsulė, tad po susmulkinimo visi pelenai suberiami tiesiai į kapsulę.
5 kilogramai – maždaug tiek po kremacijos sveria pelenai, kurie sudedami į pažymėtą kapsulę ir įdedami į urną. J. Savickas pažymėjo, kad pelenų kiekis gali šiek tiek svyruoti nuo velionio kaulų ir sudėjimo.
Svarbu ir tai, kad daugelis, atsisveikindami su savo artimaisiais, nori, kad kartu su pelenais kapsulėje būtų įdėti ir jiems brangūs nedideli daiktai, papuošalai. Tą galima padaryti, tačiau krematoriumo vadovas nurodo, kad visus papuošalus nuo velionio geriau pačios kremacijos metu nuimti.
„Jei tai yra žiedai ar kiti vertingi daiktai, sudedame juos kartu su pelenais, bet stengiamės prikalbinti artimuosius šiuos mirusiam svarbius daiktus įdėti atskirai, – įvardijo krematoriumo vadovas ir nurodė, kad kartais žmonės patys nori papuošalus įdėti į urną, o kartais paprašo, kad tą padarę krematoriumo darbuotojai pateiktų fotografiją. – Kartais žmogus pats gal nelabai nori stebėti to proceso, mes tikrai jį suprantam, bet širdis nori būti rami, o širdis kartais nurimsta tik akims pamačius.“
Urnos, į kurias įdedamos kapsulės, gali būti ir medinės, ir metalinės, keramikinės ar porcelianinės. Yra ir tokių, kurios skirtos specialiai atsisveikinimui jūroje. „Visiškai iš druskos pagaminta urna, – paimdamas urną į rankas pasakojo J. Savickas. – Jos pagrindinė savybė, kad ji sąlytyje su vandeniu ištirpsta.“ Į tokią urną kapsulė nededama, kad pelenai taip pat pasklistų vandenyje.
Pačių urnų kaina gali svyruoti nuo šimto iki penkių šimtų eurų, tačiau urnų yra visokių – galima rasti ir unikalių kūrinių. J. Savicko teigimu, lietuviai dažniausiai renkasi vidutinę kainą – 200-250 eurų. Kremacijos kaina – 405 eurai, tačiau kaina gali kiek kilti nuo pasirenkamų papildomų paslaugų.
Kremacija Lietuvoje vis dar ganėtinai nauja paslauga, tačiau sparčiai populiarėjanti. J. Savickas skaičiavo, kad toks laidojimo būdas buvo pasirenkamas apie 20 proc. laidotuvių, o dabar kai kuriuose miestuose kremavimas gali siekti ir 80 proc.
Artimiau susipažinti su kremacijos procesu kviečiame „Delfi“ laidoje „Ar galiu užeiti?“.