Paklaustas, ar tai, kas skelbiama interviu, buvo ir kalbėta, dizaineris aiškaus atsakymo nepateikė.
„Brangieji, bet jūs ir pradėjote ta kipišą! Aš menininkas, ir keista, kad bet koks mano žodelis kiekvienas pirstelėjimas yra gaudomas ir išverčiamas kaip kam reikalinga! Jūs juk nerašysite, kad aš myliu savo šalį? Ir darau viską tik dėl Lietuvos! Dirbu stengiuos labai! bet jūs gi norėdami užsidirbti, kas suprantama, priskaldot iš degtuko vežimą, o po to, žinoma, atsiranda, kas pasinaudoja! Mažiau kreipkite dėmesio į menininkų sapaliones! Kurios, kaip matau, gali būti panaudotos! Aš tai nelabai suprantu, kas čia vyksta. Dirbu toliau,“ - DELFI atsiųstame komentare teigia žinomas dizaineris.
Pateikiame visą „Sputnik Litva“ pateiktos medžiagos vertimą:
Garsus dizaineris Juozas Statkevičius per išskirtinį interviu „Sputnik Litva“ kalbėjo apie masinę lietuvių emigraciją ir apie tai, kodėl tėvynėje jį stengiamasi paversti „liaudies priešu“.
Metų pradžioje tikrą bombą susprogdino Lietuvos dizainerio Juozo Statkevičiaus asmeninėje „Facebook“ paskyroje pasirodęs vienas pasisakymas. Dizainerio žodžiai iš karto buvo pavadinti „kreipimusi į Lietuvos piliečius“ ir „raginimu bėgti iš šalies“, rašo ru.sputniknews.lt.
Priminsime, kad šlovę pelnęs dizaineris (kuriam valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis net buvo patikėjęs sukurti tautinio kostiumo eskizus) vasario 19 dieną parašė būtent tokius žodžius: „25 metai, kaip esame laisvi, o permainų jokių! Viskas tik blogyn! Vieni pažadai ir tušti, nieko nereiškiantys žodžiai! Blogai! Aš vėl galvoju bėgti iš čia! Iš šalies, kurioje nacionalinis valgis yra kitas lietuvis!“.
Be to, J. Statkevičius gana neigiamai atsiliepė apie socialinę – ekonominę Lietuvos padėtį: „Nesunku pastebėti, kad maistą perkame Lenkijoje, dirbame Norvegijoje, Anglijoje. Poilsiaujame Ispanijoje, Turkijoje. Jaunimas studijuoja visame pasaulyje! Taigi kam reikalinga ši Lietuva? Tam, kad išlaikytume Seimo narius, kurie skatina žmones emigruoti?“.
Kai šis pasisakymas buvo paviešintas, jo autorių užgriuvo kritikos lavina. Netrukus dizaineris pašalino skandalingą įrašą iš savo paskyros. Po šito J. Statkevičius buvo apkaltintas bailumu. Daug kas pamanė, kad J. Statkevičius tokiu būdu pripažino savo kaltę: esą iš tikrųjų Lietuvoje ne viskas taip blogai.
- Sprendžiant iš visko, Juozai, jūs pats taip ir nepabėgote iš Lietuvos, nors ir raginote kitus tai daryti. Kas paskatino jus pasisakyti socialiniame tinkle „Facebook“?
— Mes jau 25, tiksliau 27 metus, esam nepriklausomi, o aplinkui – vieni priešai. Lenkai – priešai, rusai – priešai, latviai taip pat priešai. Tačiau kaimynų niekada nepakeisi. Vadinasi, reikia rasti būdų, kaip gyventi taikiai. Taip, aš esu menininkas, ir, galbūt, nieko nenutuokiu vidaus politikoje. Tačiau tai, kas vyksta Lietuvoje, jau nebeįmanoma pakęsti. Politikų, kurie nuolat „suokia“ per televiziją, neįmanoma klausyti, nes viskas, ką jie sako, yra gryni plepalai, plepalai ir dar kartą plepalai. Jie, viena vertus, sako, kad „aplinkui vieni priešai“, o kita vertus, žada, kad netrukus bus geriau. Klausimas: kada konkrečiai bus geriau?
Prabėgo jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus, o jokio pagerėjimo nematyti! Atvirkščiai, viskas tik blogėja. Kodėl tuomet stebimės, kad emigracija iš Lietuvos tokia didelė? To jau nebegalima pakęsti. Skaičiai iš tikrųjų, peržengė visas ribas. Kiek galima tylėti? Štai ir neištvėriau – išsakiau savo asmeninę nuomonę savo paskyroje „Facebook“. Iš karto atsirado „didvyrių“, kurie pradėjo mane, atleiskite, drabstyti purvais (per pokalbį su „Sputnik“ dizaineris pavartojo riebesnį išsireiškimą – aut. past.). Tokių komentatorių visada pakanka. Stebiuosi: visi gyvena sukandę dantis, tačiau loja, kaip aš nemyliu Lietuvos.
- O jūs tikrai jos nemylite?
— Ką jūs. Jeigu jos nemylėčiau, seniai būčiau išvykęs, kaip ir šimtai tūkstančių kitų lietuvių. Ramiai galėčiau gyventi bet kurioje kitoje šalyje.
Tačiau viską, kuo užsiimu, aš darau Lietuvos labui. Tačiau kodėl turėčiau tylėti? Juk nieko nauja nepasakau. Turint aukštąjį išsilavinimą, šiandien lengviau dirbti kasininke kur nors Londone, negu Lietuvoje. Aš visai nesu Lietuvos priešas ir visai nekursčiau masiškai emigruoti. Noriu tik viena – realių permainų šalies viduje. Ir tegu būsiu paskelbtas šalies priešu, jei tik tai pasitarnaus mylimai Lietuvai!
- Tačiau jūs pašalinote skandalingą pasisakymą.
- Savo „Facebook“ paskyrą periodiškai valau nuo senos informacijos. Ten yra paskelbta labai daug įvairių pasisakymų. Tačiau paradoksas tas, kad dėmesys buvo atkreiptas tik į šitą. Jei pasakoju, kaip pristatau savo kolekcijas kur nors Ciuriche ar Maskvoje, tai į tokius pranešimus niekas neatkreipia dėmesio. Žurnalistams reikia tik kažko skandalinga. Štai jie ir nutvėrė, pavertę mane Lietuvos priešu, nors tik išsakiau savo nuomonę. Tam, manau, turiu teisę, kaip ir bet kuris kitas žmogus.
Aš myliu tiesą ir visada sakau tai, ką galvoju, be jokio apdairumo. Kai buvau jaunas, man nerūpėjo, kas vyksta šalyje. Daugiau galvodavau apie savo karjerą. Dabar jau pasenau: spalio 15 dieną man suėjo 49 metai. Tiksliai galiu pasakyti, kad esu nemažai padaręs Lietuvai, todėl, manau, turiu teisę išreikšti savo nuomonę.
- Jūs kaip ir anksčiau dirbate su Maskva, nors dabar daug kas bijo turėti reikalų su Rusija.
— Ką jūs! Tai mano mylima šalis. Kaip galiu nutraukti ryšius su Maskva, kur turiu masę draugų?! Vien tik Vachtangovo teatre padėjau Rimui Tuminui pastatyti penkis spektaklius. Gruodį Maskvos meniniame akademiniame teatre padėsiu jau Allai Sigalovai. Dievinu Rusiją. Ir niekas neuždraus man bičiuliautis su rusais. Tai yra patys geriausi, patys įdomiausi mano draugai.
- Žinote, kai kurie mano draugai iš Maskvos, apsilankę Lietuvoje, liko sužavėti. Sako, kad Vilnius labai gražus miestas.
— Jie juk lankėsi ten kaip turistai. Atvyko ir išvyko. Jie pamatė išorines europietiškas dekoracijas. Tačiau iš tikrųjų padėtis Lietuvoje labai bloga. Ir tai dar švelniai pasakyta. Šioje vietoje galėčiau pavartoti keletą riebių rusiškų išsireiškimų, bet geriau to nedarysiu...
Jei padėtis būtų puiki, tai tuomet kasmet iš Lietuvos neišvyktų po 30 tūkst. – 40 tūkst. žmonių. Kad atvykęs turistas pamatytų tikrąją padėtį, jam reikėtų pasivaikščioti ne centrinėmis gatvėmis, o nuvykti į kokį nors miegamąjį rajoną ir pakalbėti su vietos gyventojais. Pensininkai per mėnesį gauna po 200 euriukų. Argi tai normalu? Mano mama dirbo visą gyvenimą, o dabar aš ją išlaikau. Jau 20 metų. Ir taip yra kiekvienoje šeimoje. Atlyginimai irgi labai maži. Kai buvo įvestas euras, kainos iš karto pašoko. Kartais netgi trigubai, Kaip gyventi? Taigi žmonės ir bėga iš Lietuvos.
- Ar gali padėtis pasikeisti į gerąją pusę?
— Tai gali įvykti tik tuomet, kai pasikeis valdžia, įskaitant ir prezidentą. Tačiau kol kas mus puola Rusija. Juokinga klausyti, kiek kartų ji jau mus užpuolė. Vos ne kiekvieną dieną mūsų kryptimi važiuoja tankai. Atvirai kalbant, lietuviška propaganda jau įgriso. Ji visiškai kvaila! Ką, ką Rusijai čia, Lietuvoje, veikti? Kam mes jai reikalingi?
- Nebijote taip drąsiai kalbėti?
— Taigi sakau tiesą. Jei kas nors mane nušaus, tegu nušauna. Ką čia padarysi... Kartoju: aš nieko neprisigalvojau, sakau gryną tiesą. Tiesa visada būna nepatogi. Mes vis laukiame, laukiame, kada bus geriau. Tačiau niekas nesikeičia. Jau 27 metus...