Bugavičiaus kapą puošia ir portretas, ir laiškas artimiesiems
Prieš ketverius metus prie savo namų nušauto Deimanto Bugavičiaus kapą Jonavos kapinėse puošia ir jo paties portretas, ir knyga, kurioje išrašytas laiškas artimiesiems.
„Mano palinkėjimas visiems, likusiems gyventi: mylėkite ir būkite mylimi, išsaugokite dvasinę ir fizinę sveikatą, būkite pakankamai teisingi, kad galėtumėte rinktis ir turėtumėte pakankamai laiko, kad galėtumėte tuo džiaugtis. Labai gaila, bet man tam neužteko laiko. Sėkmės visiems“, – tokie žodžiai įrėžti ant kapo pritvirtintoje marmurinėje knygoje.
D. Bugavičius buvo nušautas automobilyje, kuriame sėdėjo ir jo mylimoji Vita Pliadytė-Jakutienė. Moteris tuo metu laukėsi jų dukros, kurią vėliau pavadino Deimante.
Kapą taip pat puošia ir D. Bugavičiaus zodiako ženklas – avino – simbolis.
„Agurkinių“ gaujai priklausęs D. Bugavičius buvo nušautas dviejų Estijos piliečių. Ir nors teisėsauga neįvardija, kokia tiksli suma buvo sumokėta žudikams už žmogžudystę, įvardijo, kad tam užsakovai buvo skyrę dešimtis tūkstančių eurų.
D. Bugavičius buvo „Agurkinių“ vadeivos Sauliaus Velečkos asmens sargybinis.
Keletą kartų teistas D. Bugavičius nuo 2010 m. rugsėjo Pravieniškėse bausmę atliko už savavaldžiavimą, panaudojant psichologinę prievartą, ir vengimą atlikti laisvės atėmimo bausmę. Pataisos namuose jį lankė ir mylimoji V. Jakutienė.
Tiomchai iš „Vilniaus brigados“ – ypatingi artimųjų žodžiai
„Yra žmonių, kurių neįmanoma nužudyti, nes mirdami jie tampa nemirtingais“, – tokie žodžiai įrėžti akmeninėje knygoje, kuri puošia vieno iš „Vilniaus brigados“ vadeivų, Igorio Tiomkino-Tiomchos kapą.
Kriminalinio pasaulio atstovas buvo nušautas prieš penkerius metus, liepos pradžioje.
Taksistu dirbęs I. Tiomkinas dar sovietų laikais ėmėsi reketo. Išlikusiuose 1989 metų KGB dokumentuose I. Tiomkinas minimas, kaip „organizuotos reketininkų grupės“ vadeiva.
Su Borisu Dekanidze gaujai vadovavęs I. Tiomkinas už grotų pateko už turto prievartavimą ir nelaisvėje praleido devynerius metus. 2004 m. buvo paleistas anksčiau laiko.
Buvęs „Vilniaus brigados“ vadeiva buvo palaidotas Rokantiškių kapinėse, šeimos kape, po stora marmuro lenta. Dar ir dabar jo kapą puošia kelios paprastuose rėmeliuose įrėmintos nuotraukos bei knyga su įrėžtais žodžiais.
„Vilniaus brigados“ vadeivos Dekanidzės palaidoti bendrame kape
„Vilniaus brigados“ vadeiva Borisas Dekanidzė už žurnalisto Vito Lingio nužudymą buvo nuteistas mirties bausme. Jis buvo sušaudytas 1995 -ųjų liepą ir tai buvo paskutinė Lietuvoje įvykdyta mirties bausmė.
Idėjiniu gaujos tėvu vadintas B. Dekanidzės tėvas Georgijus, 2010 metais miręs sava mirtimi, taip pat palaidotas tame pačiame kape.
G. Dekanidzė Vilniuje gaują sukūrė dar sovietų laikais, iš jos vėliau atsirado ir „Vilniaus brigada“. Ir nors jos vairą laikė Dekanidzė jaunesnysis, tėvas buvo pagrindinis jo konsultantas.
Vilniaus žydų kapinėse palaidotiems gaujos vadeivoms pastatyti prabangūs paminklai. Aukštą B. Dekanidzės paminklą puošia iš juodo metalo nulieta jo skulptūra, o ant jo tėvo paminklo iškalti žodžiai: „Mirtis – tai ne pabaiga, o tik kelio pradžia“. Jo paminklą puošia ir atversta knyga.
Daškės kapą puošia jo paties skulptūra
Lemtinga kulka į Daškę pataikė dar 2001 metais. Ir nors ši žmogžudystė iki šiol dar neišaiškinta, neatmetama galimybė, jog ji buvo užsakyta.
Prieš aštuoniolika metų nušautam ir prestižinėse Kauno kapinėse palaidotam R. Daškevičiui, Lietuvos bokso federacijos prezidentui bei nusikalstamo pasaulio autoritetui, buvo 32-eji.
R. Daškevičius-Daškė dar 1994-aisiais buvo teistas už turto prievartavimą. Verslu ir kontrabanda jis užsiiminėjo Lietuvoje ir Kaliningrado srityje.
Žurnalistas Dailius Dargis savo knygoje „Mafijos kronikos“ rašo, kad R. Daškevičius buvo „kovotojas iš prigimties“. O kodėl sportą ir muziką visą gyvenimą mėgęs R. Daškevičius pasuko klystkeliais? „Kai kurie jo vaikystės laikų draugai šiandien mano, kad kriminalinę karjerą jis pasirinko tik todėl, jog būdamas paauglys išvydo įspūdingą vaidybinį filmą apie keturis draugus iš skurdaus rajono, kartu įžengusius į Niujorko nusikalstamą pasaulį“, – rašoma D. Dargio knygoje.
Beje, grupuotę iš sportiškų jaunuolių jis subūrė būdamas vos penkiolikos.
„Agurkinių“ nario kapą puošia jo portretas
2010-ųjų metų sausį nuo kulkos krito ir su „Agurkinių“ gauja sietas Rytis Korsakas. Jį užpuolikai nušovė patykoję prie jo namų laiptinės. Tuo metu jam buvo 37-eri.
Tai buvo ne pirmas kartas, kai buvo pasikėsinta į jo gyvybę. Dar 2004 metais vyras buvo stipriai suluošintas, kai buvo pašautas. Po pasikėsinimo vyras sunkiai judėjo, vaikščiojo pasiremdamas.
Karmėlavos kapinėse palaidoto vyro antkapį puošia jo portretas, kuris nėra tipiškas: vyras pavaizduotas su sportiniais marškinėliais, išryškinamas ištreniruotas kūnas, priekyje vyras laiko suėmęs rankas.
Psicho kapą puošia gigantiškas paminklas
„Psichų“ grupuotės vadas Vitalijus Tuzovas-Psichas nuo kulkos žuvo 1996-ųjų metų Kūčių vakarą. Nuo verslininko Rimo Okuličiaus kulkų tą vakarą krito keturi tos pačios gaujos nariai.
V. Tuzovas palaidotas Panevėžyje, šeimos kape, kurį puošia paminklas iš didžiulių marmuro lentų, per vidurį – kryžius arkoje.
Savo gaują Psicho pravarde vadintas V. Tuzovas įkūrė atsiskyręs nuo „tulpinių“. Ir nors jis pats nuo kulkos krito 1996 metais, gauja veikė toliau, iki 2000-ųjų pabaigos.
Nusikaltėliai juodus darbus dažniausiai vykdydavo persirengę policininkų uniformas, turėjo didelį kiekį šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų bei sprogstamųjų medžiagų.
Generalinės prokuratūros teismui perduotoje byloje buvo 12 nusikalstamos veikos epizodų. Teismui pateiktą medžiagą sudarė 105 tomai.
„Tulpinio“ Kavioro kapą saugo Jėzaus skulptūra
Panevėžio kapinėse palaidotas Romualdas Kavaliauskas-Kavioras buvo vienas iš „tulpinių“ įkūrėjų.
Dar 1995 metais jis, sėdėdamas prie sankryžos sustojusiame automobilyje, buvo suvarpytas kulkų, kurias iš automatų paleido du kaukėti žudikai.
„Tulpinių“ vardas Panevėžyje ėmė sklisti dar 1991 m. Į kalėjimą iki gyvos galvos „tulpiniai“ pasiųsti už daugiau nei dvidešimt nužudymų, kurie buvo padaryti 1993-2000 metais.
Gauja žudydavo net savus, žudydami pasižymėjo ypatingu žiaurumu: vienos aukos kūnas buvo rastas įkištas į metalinę skardinę ir paskandintas tvenkinyje, kai kurias aukas skandino įbetonavę kojas į indus, kad neišnirtų.
Kai kurių aukų kūnai buvo rasti užkasti miške. Palaikai būdavo be galvų. Kirsdami galvas „tulpiniai“ įsivaizdavo, kad taip kūnus, jei juos rastų, bus sunkiau identifikuoti.
Nukirstas mažeikiškių galvas, sudėtas į prekėms skirtus maišelius, tolyn į mišką vežė pats gaujos vadeiva A. Vertelka su bendru. Kai kuriuos lavonus, norėdami sunaikinti įrodymus, degindavo.
Niekuo neišsiskiriantis „Daktarų“ gaujos nario kapas
2009 metų kovą nuo kulkos, buitinio konflikto metu krito „Daktarų“ gaujos narys Algirdas Žemaitis-Kukas. Dvi kulkas išgertuvių metų į jį paleido senas bičiulis Valdemaras Labanauskas-Labanas, kuris vėliau buvo išteisintas. Teismas konstatavo, kad bičiulį Labanas nužudė gindamasis.
Kauno Petrašiūnų kapinėse palaidoto A. Žemaičio kapas niekuo neišsiskiriantis nuo kitų, jo palaikai ilsisi bendrame šeimos kape.
Kukas dar 1989-aisiais buvo nuteistas vienoje pirmųjų Kauno reketo bylų.
Kauno nusikalstama grupuotė garsėjo ne tik nusikaltimais, bet ir ypatingomis puotomis legendiniame „Vilijos“ restorane. Vilijampolės mikrorajono viduryje, 4 tūkst. kv/m ploto pastatų komplekse, buvo įkurtas ne tik restoranas, bet ir sporto salė bei jų „ofisas“.
„Vilijos“ žudynių aukos palaidotos greta
„Daktarų“ gaujos buveinėje, kavinėje „Vilija“, daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus įvyko kruvinos žudynės. Du kaukėti ir „Kalašnikovais“ ginkluoti vyrai įsiveržė į kavinę ir ėmė šaudyti į ten buvusius gaujos narius.
Tą vakarą „Vilijoje“ buvo ir vadeiva H. Daktaras, tačiau jam pavyko pasprukti. Vis dėlto, kaukėti vyrai nušovė penkis vyrus: Romualdą Varanavičių, Remigijų Vizgirdą, Andrių Janulevičių, Petrą Bulvydą ir Vytautą Kazakevičių.
Kauno rajono, Karmėlavos, kapinėse buvo palaidoti du iš jų ir abu – vienas šalia kito.
„Mylimas sūneli, tu taip troškai gyventi, bet žudiko kulkos nutraukė tavi tokios jaunos širdies plakimą ir svajones“, – tokie žodžiai išraižyti ant R. Vizgirdos antkapio. Jis buvo nušautas būdamas vos 21-erių.
Tuo metu 39-erių P. Bulvydas palaidotas šeimos kape, ant kurio išraižyti tik gimimo bei mirties metai, vardas ir pavardė.
„Vilniaus brigados“ narys Geniukas palaidotas Karveliškėse
Po V. Lingio nužudymo „Vilniaus brigada“ skilo į dvi dalis. E. Svirnelis-Geniukas su bendražygiais pradėjo kontrabandos „verslą“, tačiau kiti buvę bendražygiai, pamatę, kad jiems sekasi, norėjo gauti iš jų dalį pelno. Geniukas nesutiko dalintis, tad priešiškai nusiteikę jo bendražygiai ėmė kėsintis į jo gyvybę.
Keli pirmieji kartai buvo nesėkmingi, tad „brigados“ nariai ėmė ieškoti profesionalo. Apie tai sužinoję organizuotą nusikalstamumą tiriantys pareigūnai surengė sudėtingą operaciją. „Brigados“ užsakymo nužudyti E. Svirnelį ėmėsi tariamas žudikas profesionalas iš Lenkijos.
Geniukas buvo paslėptas konspiraciniame bute ir saugomas, o neva nužudyto Geniuko nuotraukos buvo pateiktos užsakovams. Pastarieji patikėjo pareigūnų kėslais, sumokėjo sutartą sumą ir buvo sučiupti, tačiau Geniuko gyvybė po kelerių metų paslaptingai užgeso.
E. Svirnelis mirė 1998-ųjų spalį. Sklido gandai, kad jam buvo pakišti užnuodyti narkotikai, tačiau medicinos ekspertai nuodų organizme neaptiko.
„Vilniaus brigadai“ nepaklususio Žalio kapas kuklus
Reketininkų ir plėšikų gaujai „Zelionyje“ („Žalieji“) vadovavęs Anatolijus Tomilinas-Zelionyj (Žalias) buvo sušaudytas 1992-ųjų rugsėjį, Vilniuje įsikūrusioje bokso salėje.
Tuo metu Vilniui vadovavo „Vilniaus brigada“, tad visos gaujos turėjo jiems mokėti 10 proc. savo pajamų į „obščiaką“ – bendrą kasą. Žalieji nesutiko su tokiu „brigados“ mokesčiu, siekė derėtis, tačiau nesėkmingai.
„Vilniaus brigados“ nariai tuo metu reketuodavo Gariūnų prekiautojus, tačiau kartais išgirsdavo, kad šie jau susimokėjo savo duoklę „Žaliųjų“ gaujai.
Įniršę ant vis nepaklūstančių „Žaliųjų“, „Vilniaus brigados“ atstovai nusprendė su jais susidoroti. Sušaudyti A. Tomilino atvyko keturi kaukėti brigadininkai, vienas šaudė, kiti stovėjo ir žiūrėjo.
„Nuo draugų, artimųjų ir giminių“, – toks užrašas puošia kuklų gaujos vadeivos antkapį.
Buvęs policininkas, susidėjęs su gauja, ilsisi kukliame kape
Vilniaus rajono apylinkės inspektoriumi dirbęs Pavelas Žuravliovas, susidėjęs su „Zelionyj“ gauja, mirė 38-erių, nors oficialiai įrašyta, kad jaunas vyras mirė sava mirtimi.
Į nusikaltėlių pasaulį pasukusio P. Žuravliovo antkapį taip pat puošia ir jo paties portretas.
Kriminalinio pasaulio atstovų kapai: