Visgi pastarasis susikibimas dėl žemės ūkio ministro Broniaus Markausko ne tik atskleidė, kad abi pusės yra vienodai principingos, tačiau iškėlė ir klausimų, ar įmanomas tolesnis normalus, dalykiškas bendradarbiavimas tarp šių dviejų aukščiausių šalies vadovų.
Politologai ir apžvalgininkai, kalbėdami apie galimas konflikto baigtis, ėmė svarstyti, kuriai iš pusių šis konfliktas yra mažiausiai palankus ir kokių tolesnių santykių reikėtų tikėtis.
Vieni teigia, kad S. Skvernelis, įsileisdamas į žodžių karą su D. Grybauskaite, rizikuoja pats daugiausiai nukentėti, nes Prezidentė, eidama paskutinius prezidentavimo metus, iš esmės nebeturi ko prarasti.
Kiti akcentus deda ant to, kad tai paskutiniai Prezidentės metai ir nieko keisto, jei tiek Premjeras, tiek pati D. Grybauskaitė nesistengtų ieškoti dalykiškų santykių galimybių.
Kartu pabrėžiama, kad Premjeras dėl valdžių padalijimo principo šalyje bei panašių precedentų tarp Prezidentūros ir Vyriausybės praeityje turi kur kas didesnių perspektyvų nei Prezidentė išsaugoti savo paskutinio žodžio teisę.
Kiti politikos ekspertai ėmė svarstyti, kad šis konfliktas nebus nė vienai pusei naudingas, o labiausiai atsilieps visuomenei, kadangi šalies piliečiai trykštančias aistras tarp Prezidentūros ir Vyriausybės supras kaip tik dar vienas politines rietenas.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algirdas Krupavičius, prisimindamas ankstesnės Algirdo Butkevičiaus vadovautos Vyriausybės ir Prezidentūros santykius, teigė nematąs pagrindo, kad S. Skvernelio ir D. Grybauskaitės santykiai būtų mažiau konfliktiški. Anot jo, tai, kad Prezidentė baigia savo kadenciją, o Vyriausybė savosios dar neįpusėjo, leidžia tiek Premjerui, tiek Prezidentei elgtis vienas kito atžvilgiu ganėtinai laisvai.
„Nėra didelės prasmės šildyti ar šaldyti santykių, nes dabar ir Prezidentė, ir Premjeras gali rinktis tą scenarijų, pagal kurį nori žaisti. Jeigu būtų Prezidentės kadencijos pradžia, tai tada iš tikrųjų visos pusės būtų suinteresuotos bendradarbiavimu. Pirmiausia Vyriausybė būtų suinteresuota, kad santykiai su Prezidente būtų konstruktyvūs ir dalykiški. Tačiau kadangi kalbame apie Prezidentės kadencijos pabaigą, turime kiek kitokią situaciją. Prisiminkime Butkevičiaus Vyriausybės pabaigą. Tai buvo „nekalbamėnesiai“ tarp Ministro Pirmininko ir Prezidentės“, -sakė A. Krupavičius.
VDU profesorius pažymėjo ir tai, kad Prezidentės ir Premjero konfliktas nėra neįprastas ne tik tarp D. Grybauskaitės ir S. Skvernelio, tačiau apskritai šiuolaikinės Lietuvos istorijoje.
„Mes matėme ne vieną istoriją šiuolaikinėje Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį, kai Prezidentas turėdavo vienokį vieno ar kito ministro vertinimą, o Premjeras kitokį, tačiau, nepaisant to, ministrai savo postus išsaugodavo. Tai konservatorių valdžioje dirbęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, buvęs kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, kuris taip pat buvo kritikuojamas. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėje buvo tiesioginių užuominų iš Prezidentės pusės dėl Juozo Oleko, kaip krašto apsaugos ministro. Tą pavyzdžių sąrašą galima ir toliau tęsti“, - kalbėjo A. Krupavičius.
Todėl VDU profesorius, įvertindamas tiek Vyriausybės ir Prezidentūros ginčų dėl ministrų istoriją, tiek Lietuvos valdžių padalijimo principus, neslėpė manąs, kad iniciatyvą D. Grybauskaitės ir S. Skvernelio ginče turi pastarasis.
Politologas pabrėžė, kad siekiant suvokti konfliktą tarp Prezidentūros ir Vyriausybės ir jo galimas baigtis, svarbu įvertinti tai, jog Lietuva yra parlamentinė respublika, kurioje Vyriausybės vadovas yra pirmiausia atskaitingas parlamento daugumai.
„Susiklosčiusioje situacijoje pirmiausia žemės ūkio ministras yra atskaitingas Vyriausybės vadovui - Ministrui Pirmininkui. Todėl galutinio verdikto teisę dėl ministro turi Vyriausybės vadovas, o ne Prezidentas“, - aiškino A. Krupavičius.
Kartu VDU profesorius pabrėžė, kad nieko nuostabaus, kai Prezidentė sako, jog Premjeras yra priklausomas nuo „valstiečių“. Tai, pažymėjo A. Krupavičius, tiesiog nurodo Lietuvos Konstitucija.
„Prezidentė yra teisi sakydama, kad Premjeras, darydamas sprendimus, yra priklausomas. Jis yra priklausomas nuo parlamentinės daugumos, kuri jį teikė į Ministro Pirmininko postą ir formavo Vyriausybę“, - apibendrino VDU profesorius.
A. Krupavičiaus nuomone, kilusio konflikto dėl B. Markausko aistros nemažai susijusios su tuo, kad Lietuvoje nėra stabilaus aukščiausio lygio politikų vertinimų standartų. Anot jo, Lietuvoje egzistuoja labai netolygūs dvigubi ar net trigubi vertinimo standartai.
„Pavyzdžiui, Rimantės Šalaševičiūtės istorija, kuri pasakė, kad yra davusi kyšį sveikatos apsaugos institucijose. To pakako, kad kiltų milžiniškas ažiotažas ir ji atsisveikino su ministro portfeliu. Niekas neklausė, ar galioja senatis, ar kitos aplinkybės. Tačiau kitas pavyzdys yra buvusio energetikos ministro Arvydo Sekmoko, kai jis, nepaisant kritikos ir galimų interesų konflikto, išlaikęs Prezidentės paramą, baigė savo kadenciją. Čia yra du pavyzdžiai, kai kritika atsimuša kaip vanduo nuo žąsies, ir kai dėl vieno prasižengimo atsisveikinama su ministro kėde“, - apibendrino VDU profesorius.
Kito VDU profesoriaus Lauro Bielinio nuomone, konfrontacija tarp Prezidentės ir Premjero giliau eskaluotis neturėtų.
VDU profesorius kalbėjo, kad tiek abiejų politikų jėgų, tiek charakterių panašumas lems tai, kad pastarojo konfrontacija bus tik epizodinis ir taktinis „pasistumdymas“, o ne nuolatinis aštrus komunikavimas.
„Jėgos yra apylygės. Politikų charakteriai vienodi. Tačiau Prezidentė greičiausiai nesiruošia veltis į šį skandalą taip intensyviai, nes puikiai suprantame, kad Premjeras turi liežuvį ir gali labai stipriai pakalbėti. Taip kad aš manau, jog mes turėsime daugiau taktinį stumdymąsi nei aštresnį komunikavimą“, - aiškino L. Bielinis, pabrėždamas, kad Premjero sprendimams didelę įtaką ir toliau darys „valstiečių“ lyderio balsas. Anot politologo, akivaizdu, kad valdančioji dauguma yra suinteresuota nenusileisti.
Jo nuomone, Prezidentės pozicija, įvertinus visas aplinkybes, ko gero, yra geresnė, nes jos nuožmiai ginamos vertybės yra aiškesnės nei Premjero.
„Prezidentei svarbu, kad būtų išlaikyta įstatymų norma, moraliniai principai. Ji gina šias vertybes. Tuo metu Premjeras, galbūt ir vadovaudamasis įstatymo norma, gina visai kitus dalykus. Jis gina savo komandą, gina savo galimybes bendradarbiauti su valdančiąja dauguma. Šiuo atveju Premjero interesai yra daug paprastesni ir labiau pažeidžiami“, - aiškino L. Bielinis.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesoriaus Tomo Janeliūno nuomone, Prezidentės ir Premjero konfliktas yra nenaudingas nė vienai iš konfliktuojančių pusių ir labiausiai gali paveikti ginčus iš šalies stebinčią visuomenę.
„Manau, kad nė vienam iš jų nėra naudingas šis konfliktas. Nes visų pirma jis kilo už Premjero ir Prezidentės dviasmenių santykių ribos. Tai yra konfliktas, kurį ne jie sukėlė. Jie pateko į šį sūkurį jau vėlesniame etape ir abiem toliau eskaluoti šį konfliktą nėra naudinga“, - samprotavo TSPMI profesorius, pabrėždamas, kad politinių dividendų iš kilusio žodžių karo gali nesulaukti nei vienas, nei kitas.
Anot jo, visuomenėje kilę ginčai tarp S. Skvernelio ir D. Grybauskaitės gali būti suprasti tiesiog kaip eilinės politikų rietenos.
„Visuomenė, kuri detaliai neseka viso konflikto, nuo ko jis prasidėjo ir kokios yra jo detalės, supras tik tai, kad politikoje eilinį kartą vyksta rietenos. Kažkas su kažkuo pjaunasi, konfliktuoja ir kuris ten teisus, kuris ne - nėra taip svarbu. Tiesiog sumenkinamas lūkestis matyti efektyviai dirbančią valdžią. Vyksta tiesiog kova dėl valdžios ir postų. Būtent tokį vaizdinį visuomenė gali šiame konflikte perskaityti“, - svarstė TSPMI profesorius.
Politologo nuomone, šioje kilusioje konfrontacijoje nemažą vaidmenį atlieka ir asmeninės politikų ambicijos, kurios apsunkina galimybes konstruktyviai išspręsti kilusį ginčą.
„Kai pradeda žaisti asmeninės ambicijos arba įsižeidimai, aišku, kad sunku atsitraukti ir išlaikyti blaivų požiūrį į patį konfliktą. Konfliktus, kai jie pereina į tarpasmeninį lygmenį, labai sunku būna greitai užbaigti“, - kalbėjo T. Janeliūnas.