Idėja dėl vienmandačių naikinimo
Konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas laidoje „DELFI diena“ priminė idėją dėl vienmandačių naikinimo.
„Aš pagalvojau, kodėl neiškelti tos minties, kuri man kirba galvoje jau turbūt nuo 2007 metų, kada, beje, pirmą kartą rašiau straipsnį DELFI šia tema. Čia yra tam tikra problema. Aiškumo dėlei noriu pabrėžti, kad Konstitucija leidžia bet kurią rinkimų sistemą – proporcinę, mažoritarinę ir dabartinę mišrią. Bet yra klausimas, kas geriau, kaip geriau gali būti įtvirtinos konstitucinės vertybės.
Turiu omenyje, kiekvieno žmogaus teises dalyvauti valstybės valdyme. Tiesa, manau, kad ne mažiau svarbi ir pliuralistinė demokratija, kai kuo daugiau yra atstovaujami žmonės Parlamente.
Akivaizdu, kad proporcinė rinkimų sistema turi daugiau pranašumų prieš mažoritarinę. Galima sakyti, kad žymiai mažiau balsų nueina veltui, negu pagal mišrią, turiu omenyje renkant dalį Seimo narių, daugiau nei pusę, mažoritarinės sistemos būdu. Kita vertus, yra dar ir tokie dalykai, pavyzdžiui, kas labiau atitinka Seimo nario misiją. Seimo narys yra visos tautos atstovas ir jis negali atstovauti jokiai teritorinei bendruomenei. Jis turi vadovauti nacionaliniu interesu. Aišku, natūralu, kad žmonės, kurie yra renkami apygardose, visada turės vidinę įtampą“, – DELFI sakė D.Žalimas.
Esame dar „per jauna valstybė“?
Mykolo Romerio universiteto docentas Vytautas Dumbliauskas pabrėžia, kad mūsų valstybė dar yra per jauna, kad imtumėmės tokių ryžtingų pokyčių.
„Aš skeptiškai žiūriu į kalbas dėl vienmandačių panaikinimo. Manau, kad šioje situacijoje mes nesame sena valstybė. Tik priminsiu, kaip toji mišri sistema atsirado Lietuvoje. Tai buvo 1992 metai. Tuo metu toji politinė grupuotė, kuriai vadovavo Brazauskas pasisakė už proporcinę rinkimų sistemą, o ta grupuotė, kuriai vadovavo Landsbergis, nevadinsiu jų nei dešiniaisiais, nei kairiaisiais, jie buvo pasisakę už mažoritarinę.
Tada reikėjo priimti Konstituciją. Vėliau buvo Aukščiausiosios Tarybos pasipriešinimas, Landsbergio šalininkai posėdžiavo atskirai, vyko daug įdomių dalykų. Tuo metu, kai matėsi, kad nei viena jėga neturi viršaus, buvo priimtas kompromisas, kad 70 renka pagal sąrašus, pagal proporcinę, 71 pagal mažoritarinę, daugumos atstovavimo. Manau, kad tas kompromisas turėtų likti, nes mes esame dar per jauna valstybė. (…) Aš esu už tai, kad liktų mišri“, – tikino V. Dumbliauskas.
Tuo tarpu Vladas Gaidys, „Vilmorus“ vadovas, sociologas paminėjo kitą aspektą – žmonės labai nori pažinti kandidatą, už kurį balsuoja. Sociologas tikino, kad labai svarbu „žiūrėjimas į akis“.
„Aš galbūt galėčiau pakomentuoti iš visuomenės požiūrio, iš anketų. Viena vertus, tiesioginiai rinkimai yra žymiai populiaresni, negu bet kurie kiti. Pavyzdžiui, pažiūrėti į akis žmogui yra labai svarbu. Prezidento rinkimai sukelia didelį ažiotažą, kažkokią turi aurą, nes yra du konkretūs žmonės.
Vienmandatėje irgi yra iki kelių žmonių. Žmonėms yra žinoma, kas tie žmonės, kas jo tėvai, ar jis sąžiningas ir pan. Tas žmogaus žinojimas – labai svarbus ir už tuos anoniminius darinius žmonės nori mažiau balsuoti. Rinkėjai labai to trokšta“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasiteiravus, kam būtų nepalankiausia, V.Gaidys negalėjo įvardyti.
„Aš to negalėčiau pasakyti. Vienu metu vienoms partijoms gali būti naudinga, kitu – kitoms.“
Tiesa, laidoje jis taip pat paminėjo ir tai, kad partijos yra labai nepopuliarios daugumoje valstybių. „Visose 28 valstybėse yra nepasitikima partijomis. Jeigu klaustume žmonių, kodėl taip yra, išgirstame tuos pačius atsakymus. Žmonės sako, kad politikai daug kalba, bet mažai daro, dirba tik sau ir pan.“
Ar nenusivils rinkėjai
DELFI laidoje tap pat paklausus, ar rinkėjai nenusiviltų rinkimais, jeigu būtų panaikintos apygardos, D.Žalimas tikino, kad pirmiausia reiktų vadovautis Konstitucija, o Seimo narys neturėtų būti užsiėmęs vien toje jo apygardoje esančių objektų priežiūra.
„Aš nemanau, kad žmonės nusivylę Savivaldybių rinkimais arba EP rinkimais. Ką reiškia dirbti apygardoje? Seimo narys neturi dirbti jokioje apygardoje, nes jis nėra jokios apygardos atstovas. Taip turi dirbti savivaldybių institucijos. Čia nėra liaudies deputatų tarybos, kaip anksčiau. Žmonės turi gyventi visai kitoje realybėje – ne sovietinėje realybėje. Seimo nariai tikrai negali, pabrėžiu – negali, nes tai yra Konstitucijos pažeidimas, atstovauti jokioms apygardoms, savivaldybių taryboms ar panašiems dariniams.
Šiaip jau pagal Konstituciją, jis yra visos tautos atstovas. Užsiimti įvairiais ūkių subjektų tarpininkavimais, kurie yra iš jų apygardos, kai Seimo nariai yra susirūpinę, kad jų apygardoje dirbanti įmonė yra spaudžiama tam tikrų kontrolės institucijų – tai tikrai ne Seimo nario darbas. Jeigu mes išmoksime gyventi pagal Konstituciją, galbūt ir tas suvokimas ateis, kad Seimo narys nėra liaudies deputatas, kuris gali numesti nurodymus, kaip „turėtų būti“, – laidoje svarstė D.Žalimas.
„Ne, matote, penkių ar dešimties metų perpektyvoje mes galime diskutuoti apie viską. Ne kartą buvo minima, kad trys procentai yra brandžių demokratijų pavyzdys. Aš nemanau, kad mes esame jauna demokratija, kai minimas terminas „jauna demokratija“, aš visada įsivaizduoju Kazachstaną, Baltarusiją. Jos visada save vadina „jaunomis arba naujomis“ demokratijomis“, – pridūrė D.Žalimas.