Diskusija apie darbo mikroklimato problemas medikų bendruomenėje kilo po to, kai Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje nusižudė jaunas traumatologas.
„Užuojauta jauno mediko artimiesiems ir kolegoms. Stiprybės. Labai gaila, „raganų medžioklė“ prasidėjo. Viešojoje erdvėje skaitome VU Medicinos fakulteto podiplominių studijų prodekano (?!) mintis apie kaltųjų paieškas ir komentarų srautą socialinėje erdvėje, kad medikai sistemoje palikti vieni, kad dideli darbo krūviai, kad netinkami vadovai, kad piktnaudžiaujama alkoholiu ir pan.
Labai norisi paklausti – ką Jūs kaltintumėte, jei būtų buvęs paliktas atsisveikinimo laiškas, kuriame būtų parašyta savižudybės „priežastis“ (juk taip dažnai nutinka). Yra labai daug savižudybės „priežasčių“, bet ar tai pateisina savižudybę?“, – feisbuke rašė A. Kubilienė.
Politikės vertinimu, „labai svarbu nesileisti į aklą medžioklę, nekaltinti šalia dirbančių, vadovų, aplinkos, nekaltinti šeimos, nekaltinti kitų aplinkybių.“.
„Tai tik dar labiau apsunkina situaciją. Aplinkiniai kalti tik tiek, kad jie nepastebėjo, kad žmogui reikia pagalbos. Mes dar turime labai daug nuveikti keičiant mūsų bendravimo, darbo kultūrą, gydymo įstaigų vadybos metodus, studentų mokymo programas, bet tai kitos temos“, – rašė A. Kubilienė.
Ši politikės reakcija, kuri palietė bendruomenėje gerbiamą gydytoją, Lietuvos medikų sąjūdžio aktyvistą prof. V. Kasiulevičių, sulaukė didelio medikų bendruomenės pasipiktinimo feisbuke.
Terorizavimas vyko daugelį metų
Tragiškas įvykis, praėjusią savaitę savo noru iš gyvenimo pasitraukus jaunam Vilniaus ligoninėje dirbusiam medikui, paskatino visą bendruomenę apie patiriamą psichologinį smurtą prabilti garsiai.
„Aš tik noriu pasakyti, kad visa tai turi būti sustabdyta. Žmogus, kurio netekome, buvo mano draugas. Šita kaina yra gerokai per didelė. Ir man yra baisu, kiek dar tokių tiksinčių bombų vaikšto aplink mane, ir kiek jų, dėl darbo krūvio ir nuovargio, mes nepastebime. Nenoriu eiti daugiau nei į vieno kolegos mediko laidotuves dėl šitų aplinkybių“, – ašarodama per šeštadienį surengtą gedulo akciją kalbėjo skubiosios medicinos gydytoja Agnė Kazlauskaitė – Jauniškienė.
Kartu su šeima atėjęs mediko draugas sakė, kad ne kartą yra girdėjęs apie susiklosčiusią gydytojo situaciją darbe, tačiau negalvojo, kad viskas taip rimta: „Nenoriu, kad viskas nueitų tyliai. Mes žinojome situaciją, kad jam sunku, kad jis terorizuojamas. Bet negalvojome, kad viskas taip blogai. Aišku, niekada nekalbėjo, kad jis nori kažką pasidaryti. Jis negalėjo taip paprastai išeiti iš darbo, dirbti toje ligoninėje yra prestižas, be to, išėjęs nebūtinai rasi kitą gerą darbą“.
Gydytoją pažinojęs plastikos chirurgas Darius Jauniškis sakė, patiriamas psichologinis smurtas yra labai dažna problema medikų darbo aplinkoje, tačiau dėl baimės prarasti darbą, apie tai tylima.
„Tai vyksta visoje Lietuvoje, tiksinčių bombų yra visur. Jauni gydytojai rezidentai patiria moralinį smurtą, iš jų tyčiojamasi viešai prie pacientų, prie kitų gydytojų, jie terorizuojami ir mes matome rezultatą. Stiprūs atsilaiko, bet šis gydytojas buvo per daug geras, per daug inteligentiškas, per daug jautrus. Jis nesugebėjo atsilaikyti prieš tą buldozerį, kuris jį sutraiškė. Be to, prisideda ir tai, kad patiriame spaudimą iš pacientų, mūsų darbas yra labai atsakingas, dirbame per kelias darbovietes, kad uždirbtume savo šeimai pinigų, patiriame nuolatinį lėtinio nuovargio sindromą. Jį patiria daugybė mano kolegų. Tai tiesus kelias į savižudybę“, – sakė D. Jauniškis.
Pasak jo, apie psichologinį smurtą darbe žinojo ne vienas žmogus, taip pat ir kolegos, tačiau niekas nesiėmė kažko keisti.
„Pažinojau puikiai šį mediką, jis buvo nuostabus žmogus, apie jį neįmanoma pasakyti nei vieno blogo žodžio. Jis buvo puikus medikas, puikus vyras, tėvas. Aš irgi girdėjau, kad tame skyriuje vyksta tokie dalykai. Bet aš nieko nepadariau, mes visi tylėjome. Aš esu irgi kaltas dėl to, kad taip atsitiko. Mano kolegos, kurie dirba tame skyriuje, taip pat žinojo, bet tylėjo. Jie irgi turėtų jaustis kalti. Ligoninės administracija nežinojo, kas ten vyksta? Aišku žinojo. Jo kantrybės taurei tai buvo paskutinis lašas, terorizavimas vyko daugelį metų“, – sakė chirurgas D. Jauniškis.
Problemų daug daugiau nei darbo atlyginimas
Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininkė Živilė Gudlevičienė sakė, medikų darbo sąlygos itin sunkios, o skaudulių tik daugėja.
„Psichologinį smurtą gydytojas patiria ir iš vadovų, ir iš pacientų, net ir iš kolegų. Dabar gauname daug žinučių iš žmonių, kad gydytojas kreipėsi pagalbos, bet ne į specialistus, o į savus, pažįstamus žmones. Šitoje situacijoje reikia griežtų veiksmų, įstaigų vadovai turi netoleruoti tokių dalykų, kai žinoma, kad yra prieš darbuotojus psichologinis smurtas ir nieko nedaroma. Prieš metus kaip tik šitos ligoninės darbuotojai buvo parašę atvirą laišką spaudai, kad ligoninėje kažkas negerai, kad personalas patiria psichologinį smurtą. Niekas tada nesureagavo. O dabar štai kas nutiko“, – sakė Ž. Gudlevičienė.
Pasak jos, seniau visi kalbėdavo tik apie per mažus atlyginimus, bet problemų – daugi daugiau nei nepakankamas darbo užmokestis.
„Milžiniški darbo krūviai, personalo stoka, psichologinis smurtas. Apie jį tikrai žino dauguma darbuotojų, bet baimė kalbėti šių dalykų neleidžia viešinti. Tai tikrai vyksta, mes prašome realių pokyčių, kad žmogus, dirbdamas tokį darbą jaustųsi saugus visomis prasmėmis“, – kalbėjo Ž. Gudlevičienė.
Iniciatyvos uždegti žvakutę pagerbiant išėjusį kolegą organizatorė sako, kad su psichologiniu smurtu medikas susiduria jau nuo studijų pradžios.
„Tai vyksta nuo pirmo kurso. Medicinos studentus gąsdina dėstytojai, vyresni studentai, kurso draugai. Visi šie dalykai perduodami iš kartos į kartą, vėliau tai tęsiasi rezidentūroje, rezidentas laikomas nepilnaverčiu. Kai reikia įsidarbinti – problemos vėl kartojasi, nes vyresnė karta neretai jauną gydytoją diskriminuoja, jaučia konkurenciją. Vadovai turėtų iškart užkirsti kelią tokiems dalykams, į tai atkreipti dėmesį“, – sakė ji.
Pasak Ž. Gudlevičienės, ne paslaptis, kad labai dažnai gydytojai dirba keliais etatais, keliose ligoninėse.
„O tada, kai reikia, pavyzdžiui, sudarinėti operacijų planus, šiems gydytojams specialiai yra sudaromi labai nepatogūs tvarkaraščiai – operacijos nukeliamos į pačią pamainos pabaigą. Dėl to gydytojas žino, kad pavėluos į kitą savo darbo vietą, nes jam tiesiog neleidžia operuoti ryte. Jam sukeliamas papildomas didžiulis stresas. Taip vadovai daro specialiai, kad gydytojas, kuris dirba keliose darbo vietose, jaustų tam tikrą diskriminaciją dėl to, o galiausiai palinktų kažkurią ligoninę ir dirbtų tik vienoje“, – kalbėjo Ž. Gudlevičienė.
„Problema ne tik atlyginime, bet pačioje darbo aplinkoje. Medikams irgi reikia psichologinės pagalbos, pavyzdžiui, pacientams taikoma muzikos terapija juk galėtų ligoninėje būti taikoma ir medikams. Reikia sudaryti palankią aplinką darbui“, – sakė Centro poliklinikos slaugytoja Žana Andrejeva.