„Kalbant apie pokarį, man asmeniškai labai trūksta tų vadinamųjų stribų motyvų supratimo. Kai aš galvoju ir kalbu su liudininkais (o aš jų kalbinau nemažai, bet tai nebūtinai partizanai), jie daug žino apie partizanus. Partizanų įvaizdis yra daug aiškesnis, o tų vadinamųjų stribų motyvacija tokia miglota. O kartais tai buvo berniokai iš tos pačios klasės, iš to paties kiemo ar kaimo“, - Vilniaus knygų mugėje vykusioje diskusijoje sakė V. Davoliūtė.
Mokslininkė teigia, kad tokia padėtis, kai glaudžiai susiję žmonės pasirenka skirtingas barikadų puses, yra būdinga pilietiniams karams, todėl galima manyti, jog partizaninis karas prieš sovietus turėjo ir tam tikrų pilietinio karo elementų.
„Pokarį galima interpretuoti visaip, tai nebuvo pilietinis karas, bet turėjo pilietinio karo elementų“, - sakė istorikė.
Suprasti niekšą, nereiškia pateisinti jo veiksmus
Rašytojas teigia, kad jam pokaris įdomus tuo, jog žmonės tuo laikotarpiu atsidūrė itin komplikuotose situacijose. Jo teigimu, kiekvienas komplikuotas istorinis laikotarpis turi daug sluoksnių, todėl rašytojams maga juos visus aprašyti, išnagrinėti, parodyti žmonių dramas. A. Šileikai įdomu, kodėl žmonės rinkosi vienas ar kitas pozicijas, kodėl elgėsi vienaip, o ne kitaip.
Tačiau V. Davoliūtė sako, kad Vakaruose vis dar nebaigta diskusija, ar galima pateisinti režisierių ir rašytojų polinkį analizuoti ne tik vadinamuosius „geriečius“, bet ir „blogiečius“, mat kai kurie žmonės laikosi pozicijos, kad pastangos suprasti niekšų veiksmus tolygu jų pateisinimui.
„Diskusija yra pakankamai sena, ji stipriai vystėsi maždaug prieš dešimt-penkiolika metų Šiaurės Amerikoje. Vystosi dar ir dabar. Kyla klausimas, ar galima režisieriui pavaizduoti Adolfą Hitlerį pradedant nuo jo vaikystės – kad jis yra mažas, traumuotas berniukas, tiek daug kentėjęs? Ar galima pavaizduoti taip, kad įsigilinus į jo vaikystę suprastum ir suvoktum, ką jis padarė vėliau? Aš manau, kad visi tie justiciniai momentai taikomi per dažnai – kad, va, suprasti tai reiškia atleisti“, - kalbėjo istorikė, pridūrusi, jog suprasti ir pateisinti yra du skirtingi dalykai.
V. Davoliūtė sako, kad žvelgiant iš šios perspektyvos jai labai trūksta vadinamųjų sovietinių partizanų arba stribų motyvų suvokimo – kodėl jie pasirinko sovietų pusę, kas lėmė tokį pasirinkimą, ko buvo tuo siekta?
„Kokie motyvai tuos žmones skatino elgtis taip, o ne kitaip? Ir kalbant apie pokarį man asmeniškai labai trūksta tų vadinamųjų stribų supratimo“, - sakė diskusijos dalyvė.
Tuo tarpu A. Šileika teigia, kad istoriniuose karuose laimi tie, kurie palieka daugiausiai rašytinių šaltinių.
„Apskritai, kas laimi tą istorijos karą? Tas, kas jį rašo. Kur yra stribų atsiminimai? Kur yra jų dienoraščiai? Jeigu jų būtų, gal tada ir būtų iš ko. Gal jų yra, bet aš nesu matęs”, - sakė rašytojas.
Pilietinio karo intymumas būdingas ir Lietuvai?
„Kiek teko bendrauti su žmonėmis, tai kiekvienoje šeimoje yra labai daug prieštaringų dalykų: brolis prieš brolį ir panašiai. Tie dalykai yra gyvi, jie taip lengvai nepraeis“, - teigė diskusijos dalyvis.
V. Davoliūtė teigia, kad panašias situacijas yra gerai išnagrinėjęs graikų politologas Stathis Kalyvas, parašęs knygą „ The Logic of Violence in Civil Wars“.
„Jis ištyrė pirmiausia Graikijos pilietinį karą, domėjosi karais Lotynų Amerikoje, žiūrėjo ir atliko įvairiausius tyrimus. Baisiausia tokiuose karuose – smurto intymumas. Tarkime, geras pavyzdys yra Bosnija, buvusi Jugoslavijos teritorija. Pavyzdžiui, yra klasiokų nuotrauka: žaliai pažymėti tie, kurie buvo vienoje pusėje, o raudonai – kitoje. Ir jie glaudžiai pažįstami, kartais šeimos nariai. Tokie konfliktai palieka skausmingiausius pėdsakus, nes ir vienoje, ir kitoje pusėje esame mes patys“, - sakė V. Davoliūtė.
Jos nuomone, tam tikri pilietinio karo elementai būdingi ir Lietuvos pokariui, nes tiek vienoje, tiek kitoje pusėje buvo lietuvių – jie galėjo mokytis vienoje klasėje, galėjo būti broliai.
Kultūrologė taip pat pažymėjo, kad atgavus nepriklausomybę ir praėjus net dvidešimčiai metų priešprieša tarp save laikančiųjų „geriečiais“ ir tų, kurie laikomi „blogiečiais“, tebetvyro. V. Davoliūtės teigimu, skirtumas tik tas, kad „geriečių“ ir „blogiečių“ etiketės perlipdytos kitiems žmonėms.
„Absoliučiai pasakyti negalima, bet pastebimos tokios tendencijos: jeigu sovietmečiu viena pusė buvo didvyriai, kita pusė niekšai, tai po to ganėtinai drastiškai viskas apsivertė, bet vyrauja lygiai tie patys stereotipai: tie, kurie anksčiau buvo laikomi niekšais, dabar laikomi didvyriais, o buvę didvyriai apibūdinami niekšais. Tai, suprantama, yra trauminės patirties pasekmė“, - sakė istorikė.
Neištirta, kiek partizanų buvo ir žydų žudikai
„Neseniai kalbėjau su vienu istoriku ir klausiau kiek buvo žydšaudžių tarp pokario partizanų. Niekas nežino, nes reikia sudarinėti vardinius sąrašus, bet neformaliai istorikai tarsi sutaria, kad jų yra iki 5 proc.“, - teigė istorikė.
Jos teigimu, politizuojant šiuos klausimus, nepriimant kritikos, teigiant, kad, tarkime, visi partizanai buvo švarūs kaip krištolas, su tyrimais nepasistūmėsime.
„Po truputėlį judama į priekį. Bet ir tyrinėjant Holokaustą, buvo žmonių, kurie sakė, kad negalima rašyti istorijos iš vadinamų nusikaltėlių perspektyvos, negalima interpretuoti, o liudininkų liudijimai turi būti priimami kaip šv. Raštas. Žinoma, jie turėjo teisę taip kalbėti, nes patys nuo to tiesiogiai nukentėjo. Bet jeigu tokios pozicijos laikysis jų anūkai, istorikai profesionalai, bus sunku pasiekti dialogą su žmonėmis, turinčiais kitokią patirtį“, - teigė V. Davoliūtė.