Kokie tikslai?
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) prof. Šarūnas Liekis kalbėjo, jog bandymas perrašyti istoriją gali būti daromas dėl kelių tikslų.
„Dėl įvairiausių tikslų vieni ar kiti politikos veikėjai, ar grupės, nori save pateikti kitoje – gražesnėje šviesoje, gražiau, rimčiau atrodyti. Arba panaudoti žinomus faktus, juos keičiant, savo interesams. Ta tendencija yra pakankamai gyva rytų, centrinei Europai.
Čia nėra vien rusiška problema. Bet visą laiką pasižiūrėti, kas vyksta ir aplinkinėse valstybėse, pavyzdžiui, Rumunijoje, Lenkijoje. Lietuva taip pat nėra išimtis“, – Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“ sakė Š. Liekis.
Kultūros istorikas A. Švedas laidoje savo ruožtu teigė, jog šis procesas – itin senas.
„Istorijos naudojimas, vidaus ir užsienio politikos tikslų siekimui yra senas kaip pasaulis metodas. Š. Liekis labai teisingai pasakė – Rusijos Federacija šitą instrumentą naudoja, lygiai taip pat jis naudojamas ir vidurio Rytų Europoje ir Lietuvoje, JAV. Tai yra visiškai natūralu.
Tik įprastai demokratinėse tūkstančiai rankų bando automobilį, važiuojantį autostrada, kuris vadinasi „istorijos politika“ vairuoti. Paprastai kas kadenciją tie vairuotojai keičiasi, prioritetai – keičiasi“, – pastebėjo A. Švedas.
Rusijos Federacijos, anot jo, skiriasi nuo to, ką daro demokratinės šalys.
„Reikia suprasti, kad jie turi galingą tradiciją nuo carinės Rusijos imperijos, pereinančią į Sovietų Sąjungos istoriją ir post–sovietmetį, kažkuria prasme V. Putinas naudoja labai senus ideologinius ir istoriografinius konspektus.
Tai, ką jis vasario 22 dieną sakė, tai senų sovietinių ideologinių klišių naudojimas. Jie tokį stiklo gaubto formavimą ant savo visuomenės ir jo atsparumo kūrimą yra įvaldę daugybę šimtų metų“, – įžvalgomis laidoje „Atviras pokalbis“ dalijosi A. Švedas.
Jis kalbėjo, jog Rusijos lyderis V. Putinas „nuoširdžiai domisi istorija“, todėl tai yra „mūsų regiono drama“.
„Jis ją myli, tik tiek, kad jis skaito baisias ir blogas rusošovinistinių istorikų knygas. Ir matyt, kad savo ranka dar daug ką ten prirašo“, – svarstė kultūros istorikas A. Švedas.
Susiformavo XV amžiuje
Kultūros istorikas laidoje teigė, jog „Rusijos pasakojimas“ susiformavo dar XV amžiuje.
„Rusijos pasakojimas apie tai, kokia ji unikali, kokia ta valdžia išskirtinė, nuo Dievo, kaip žmogus turi paaukoti save vardan valstybės gerovės, tą valstybę įkūnijančio pirmojo asmens – caro, imperatoriaus. Tai užgimsta XV amžiuje.
Tai ta ruso mentalinė, emocinė, tapatybinė DNR yra labai seniai užprogramuota kaip Rusijos kaip dar vienos Romos, kur iškils, švies mums nuo kalvos, neduok dieve, su tomis rusiškomis vertybėmis, idėjomis, tai tas vaizdinys yra labai senas. Į jį nuolat atsisukama ir jame ieškoma tam tikro pastiprinimo dabartinėje vidaus ir užsienio politikoje“, – laidoje teigė kultūros istorikas A. Švedas.
Žinių radijo pašnekovas A. Švedas dar pridūrė, jog šiuo tikslu atsisukama ir į praėjusio amžiaus įvykius, kurie artimi per juos išgyvenusius giminaičius.
„Bet ta ranka pasiekiama istorija yra kruvina košė. Tokia baisi migla, kurioje didvyris galėjo po dienos pasielgti niekšiškai, o niekšas staiga galėjo pademonstruoti kažką žmogiško savyje turintis. Tai su XX amžiaus istorija yra sudėtinga“, – pažymėjo kultūros istorikas A. Švedas Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“.
