Kultūros ministre Lietuvoje galėtų tapti ir balerina?

Per dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvos kultūros ministrais dirbo aktorius, poetas, prozininkas, operos solistas, choro dirigentas, muzikantas, kultūrologas, vienas kitas politikas. Teisę deleguoti atstovą į kultūros ministrus turinti Tautos prisikėlimo partija iš pradžių kalbėjo, kad šiai sričiai reikia stipraus vadybininko ir pasiūlė karjerą šou versle pradėjusio, „prisikėlėlių“ lyderio Arūno Valinsko kandidatūrą, tačiau šiam susidūrus su prezidentės pasipriešinimu sugrįžta prie senos tradicijos – kultūros ministro vietą patikėti vadinamojo „aukštojo“ meno atstovui, operos solistui Deividui Staponkui.

Viešosios vadybos instituto partneris Vitalis Nakrošis teigia, kad, jo nuomone, ministerijai vadovauti turėtų asmuo, turintis bent menką politinę patirtį. Jo nuomone, dabartinis siūlomas kandidatas, operos solistas D. Staponkus tokios patirties neturi, prieš jį geriau atrodo netgi „prisikėlėlių“ lyderis A. Valinskas, kuris pabuvojo Seimo pirmininku, vadovauja savo įkurtai partijai, dirba parlamente.

Pasikeitė 10 ministrų

Nuo pat atkurtos nepriklausomybės pradžios iki šiol kultūrai, o kai kuriais atvejais ir švietimui, vadovavo 10 ministrų, įskaitant ir pareigas dar einantį dabartinį kultūros ministrą Remigijų Vilkaitį.

Pirmasis ministras Darius Kuolys dirbo net keturiose Vyriausybėse – Kazimiros Prunskienės, Alberto Šimėno, Gedimino Vagnoriaus, Aleksandro Abišalos, šias pareigas ėjo dvejus metus: 1990-1992 m. Pagal išsilavinimą D. Kuolys yra literatūrologas, įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį, po vadovavimo ministerijai patarinėjo prezidentui Valdui Adamkui, vadovauja Pilietinės visuomenės institutui.

Antrasis ministras Dainius Trinkūnas pagal išsilavinimą yra muzikas, tačiau prieš pradėdamas vadovauti ministerijai 1992-1994 m. dirbo vadovaujamą darbą – vadovavo Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokyklai, Lietuvos filharmonijai, o Lietuvai dar esant SSRS sudėtyje buvo kultūros ministro pavaduotoju bei kultūros ministru.

Vėliau jo pareigas perėmė žurnalistiką baigęs poetas Juozas Nekrošius. Kultūros ministru J. Nekrošius buvo paskirtas jau dvejus metus pradirbęs Lietuvos Seime, į kurį buvo išrinktas 1992 m. pagal Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) sąrašą.

Dar vėliau kultūros ministru tapo prozininkas ir dramaturgas Saulius Šaltenis. Kultūros sričiai jis vadovavo aštuntojoje Vyriausybėje, kurios galva buvo tuometinis konservatorius Gediminas Vagnorius. S. Šaltenis 1992-2000 m. buvo Seimo narys, kultūros ministru tapo 1996 m. ir dirbo trejus metus.

Iš S. Šaltenio ministerijos vairą perėmė ilgametis Kultūros ministerijos darbuotojas Arūnas Bėkšta. Pagal išsilavinimą A. Bėkšta yra fizikas, vėliau dirbo Lietuvos dailės muziejaus restauravimo centre, o karjerą Kultūros ministerijoje pradėjo nuo kultūros ministro konsultanto pareigų, vėliau tapo Kultūros paveldo departamento direktoriumi, dar vėliau viceministru ir 1999-2000 m. ėjo ministro pareigas.

Vėlesnį kultūros ministrą Gintautą Kėvišą, nepaisant jo įgyto muzikinio išsilavinimo, galima vadinti politiku, nes nuo 2003 m. iki dabar jis yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, anksčiau priklausė vieningai Lietuvos liberalų sąjungai, o partijai skilus tapo Liberalų ir centro sąjungos nariu.

G. Kėvišas yra vadovavęs Lietuvos nacionalinei filharmonijai, šiuo metu yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius, jo veiklą dėl galimo lėšų švaistymo tiria Generalinė prokuratūra. Kultūros ministru G. Kėvišas dirbo 2000-2001 m.

Iš jo vadovavimą ministerijai perėmė socialdemokratė, pagal išsilavinimą teisininkė Roma Dovydėnienė, vėliau pavardę pakeitusi į Žakaitienės. Ši politikė buvo viena iš nedaugelio kultūros ministrų, kurie neturėjo aiškiai matomų sąsajų su menininkų ir kultūrininkų atstovais. Savo politinę karjerą ji pradėjo Šiaulių miesto savivaldybėje, tris kadencijas dirbo Seimo nare, taip pat vadovavo Švietimo ir mokslo ministerijai.

Po jos kultūros sričiai vadovavo operos dainininkas, Darbo partijos narys Vladimiras Prudnikovas. Ministru jis tapo 2004 m., tais pačiais metais tapo ir neseniai susikūrusios Darbo partijos nariu.

Vėliau V. Prudnikovas ministro portfelį perdavė liberalcentristui Jonui Jučui. Nors pagal priklausomybę partijai jis taip pat gali būti laikomas politiku, tačiau ankstesnė buvusio ministro veikla yra glaudžiai susijusi su meno sritimi. J. Jučas buvo meno kolektyvų vadovas, lėlių teatro muzikinės dalies vadėjas, dirbo Lietuvos valstybiniame jaunimo simfoniniame orkestre, buvo Kauno filharmonijos vyriausiasis administratorius, minimas kaip tarptautinio džiazo festivalio „Kaunas Jazz“ įkūrėjas ir meno vadovas, kitų tarptautinių projektų iniciatorius.

Po pernai įvykusių Seimo rinkimų sudarius naują valdančią koaliciją ir performavus Vyriausybę kultūros ministru tapo teatro bei televizijos aktorius Remigijus Vilkaitis, ypač išgarsėjęs parodijuodamas Darbo partijos pirmininką Viktorą Uspaskichą.

V. Nakrošis: ministras turi turėti bent menką politinę patirtį

Viešosios vadybos instituto partneris, politologas V. Nakrošis teigia, kad, jo nuomone, bet kokios srities ministras turi turėti bent kokią nors politinę patirtį – nesvarbu, ar Seime, ar partijoje, ar savivaldybėje. Pasak V. Nakrošio, šia prasme „prisikėlėlių“ lyderio A. Valinsko kandidatūra atrodė geriau nei dabartinio kandidato D. Staponkaus, nes Tautos prisikėlimo partijos pirmininkas jau pabuvojo Seimo pirmininku, dirba Seime, kūrė politinę partiją.

„A. Valinskas turi patirtį, o naujas siūlomas kandidatas neturi politinės patirties. Ta patirtis gali būti įvairi – gali būti partijoje, Seime taip pat, einant kažkokias politines pareigas. Nežinau siūlomo ministro patirties partijoje, bet jis jokių pareigų neina, tai neturi politiko patirties“, - DELFI sakė V. Nakrošis.

DELFI primena, kad D. Staponkus yra Tautos prisikėlimo partijos tarybos narys, taryba sudaryta iš septynių asmenų.

Politologas sako manantis, kad apskritai net menka darbo patirtis Seime, jo komitetuose ir komisijose yra geriau nei jokios patirties.

Klausiamas apie priežastis, kodėl Lietuvoje itin mėgstama kultūros ministrais skirti su šia sritimi susijusius asmenis, V. Nakrošis svarstė, kad tikriausiai pas mus mėgstama daryti neteisingą prielaidą, kad tam tikrai sričiai geriau gali vadovauti konkrečios srities ekspertas.

„Tokiu atveju interesų grupėms lengviau susikalbėti su savo sluoksnio atstovu ir mažesnės yra reformų įgyvendinimo tikimybės, nes tiesiog vienos interesų grupės atstovas vadovauja ministerijai“, - teigė politologas, atkreipęs dėmesį, kad, pavyzdžiui, sveikatos apsaugai visai neprastai vadovavo inžinierius-geodezininkas.

Pasiteiravus, ar Lietuvoje gali realiai susiklostyti situacija, kad kultūros ministre taptų, pavyzdžiui, balerina, nors šios grupės atstovė ar atstovas iki šiol nėra užėmę jokio politinio posto, V. Nakrošis tokios galimybės nepaneigė: „Kodėl gi ne? Jeigu televizijos žvaigždžių partija sugeba gerai pasirodyti rinkimuose, tai gali būti ir taip, kaip jūs sakote“.