Kunigai atsisako būti linksmintojais – „tikintieji“ pageidauja sakramentų be Mišių

Statistiniais katalikais save vadinantys lietuviai nori katalikiškų vestuvių ir krikštynų, tačiau, kaip pastebi renginių organizatoriai, dauguma pageidauja sakramentų be Mišių. Dvasininkai vis dažniau primena, kad nėra linksmintojai, o kai kurie atsisako ne tik tuokti ar laidoti, bet ir krikštyti.

„Susituokti galima ir civilinės metrikacijos biure, tačiau kas pakeis krikštą?“ - klausė vienas iš daugiau nei 1,5 tūkst. DELFI skaitytojų, komentuodamas tekstą apie kunigą, kuris atsisakė krikštyti nuodėmėje gyvenančių vilniečių atžalą.

Sovietmečiu buvo sugalvotas pakaitalas krikštynoms, DELFI domėjosi, ar jis išliko iki mūsų dienų.

Kaip DELFI sakė Kauno metrikacijos skyriaus vadovas Kęstutis Ignatavičius, civilinės metrikacijos biurai pagal dabartinį įstatymą gimimo registravimui turėtų sudaryti iškilmingą aplinką, jei žmonės to pageidautų.

„Tik tiek, kad per 23 metų mano darbo laikotarpį niekas nėra dėl to kreipęsis“, - sakė Kauno jaunavedžių globėju vadinamas K. Ignatavičius.

Pasak pašnekovo, įstatyme metrikacijos biurams nenurodoma, kaip turėtų vadintis šventė - vardynos ar kitaip. Minima tik iškilminga aplinka, tad „kūdikio gimimo liudijimą galima įteikti ir paprastai kabinete, ir kažkur salėje“.

Sovietmečiu švęsti buvo privaloma

Metrikacijos biuruose rengtos iškilmingos vardynos vienu metu buvo tiesiog privalomos.

„Ateidavo tėvai, vardatėviai, rinkdavosi svečiai, visi - pasipuošę. Graži šventė būdavo. Vardatėviai pasirašydavo aktų įrašuose, kaip liudininkai. Darbuotojos paskaitydavo gražių žodžių, vaikams įteikdavo atminimo medalius, sveikinimus. Dovanodavo vaiko metraščius, kad tėvai galėtų fiksuoti, kaip mažieji auga“, - prisiminė ilgametė Kauno metrikacijos biuro darbuotoja Aurelija Milieškienė.

Specialistės teigimu, po 1980-ųjų metų vardynos metrikacijos biure tapo visiems privalomos: „Iki tol irgi visi turėdavo užregistruoti vaikelį, bet po 1980-ųjų buvo privaloma gimimo liudijimus teikti iškilmingoje aplinkoje“.

Ar Lietuvoje atgims vardynų tradicija, Kauno metrikacijos skyriaus darbuotoja nesiėmė prognozuoti, nes „tai priklausys nuo žmonių pageidavimų ir vadovų sprendimų“.

Vis viena eidavo į bažnyčią

„Svarbius gyvenimo momentus žmonės pažymi rengdami šventes. O vardynos buvo graži tradicija - panašiai, kaip iškilmingas santuokos registravimas: visi susirinkdavo, fotografuodavosi, kai atsirado kameros - filmuodavo“, - sakė kaunietė, prisimindama, kad ir santuokos registravimas, ir vardynos kainuodavo nedaug - penkis rublius ar net mažiau.

Paklausta, ar apie 1974-uosius Kaune pradėtos rengti vardynos tapo alternatyva krikštui, A. Miliešienė sakė „ne“, nes dažniausiai po jų žmonės vis viena eidavo į bažnyčią.

„Kaip tada žmonės vaikus krikštydavo ir tuokėsi bažnyčioje, taip ir dabar“, - sakė Kauno metrikacijos biuro specialistė.

Pageidauja sakramentų be Mišių

Vestuvių planuotojos ir renginių organizatorės Kristinos Kaikarienės teigimu, vestuvių ar krikštynų pageidaujantys žmonės niekada nepasako, kad yra netikintys. „Tačiau būna, kad jaunavedžiai ar tėveliai įspėja, kad nėra labai praktikuojantys katalikai, todėl pageidauja sakramentų be Mišių“, - DELFI sakė verslininkė, pridurdama, kad „šituos dalykus derina su dvasiškiais: ką gali daryti bažnyčia ir ko nori užsakovai - žmonės“.

Paklausta, kokia dalis jos klientų norėtų, kad katalikiška krikštynų ar vestuvių ceremonija užtruktų kuo trumpiau, K. Kaikarienė minėjo, kad 80 proc.

Ilgisi sakralumo

Bažnyčios istorikas Paulius Subačius priminė, kad daugybę amžių tradicinėse visuomenėse žmonės gyveno nuolat būdami dvejose erdvėse - profaniškoje ir sakralioje: „Jeigu šešios savaitės dienos buvo skirtos paprastam gyvenimui, tai sekmadienis buvo šventa diena ir Bažnyčia buvo ta sakrali erdvė, kurioje žmogus nuolat atsidurdavo“.

Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, šiuolaikiniame pasaulyje daugelis žmonių su sakralia erdve susiduria labai retai ir probėgšmais. Tačiau tai nereiškia, kad tie žmonės nejaučia sakralumo ilgesio.

„Ne veltui yra tiek daug pastangų kuo nors tą religinį, tradicinį sakralumą pakeisti: sovietmečiu buvo daug kalbama apie šventą poeziją, sakralią teatro erdvę ir panašius dalykus, kurie tik patvirtina sakralumo alkį ir troškulį“, - atkreipė dėmesį profesorius, pridurdamas, jog net ir tie žmonės, kurių religiniu sąmoningumu būtų galima suabejoti ir kurie yra toli nuo Bažnyčios intuityviai nori, kad svarbiausi jų gyvenimo momentai būtų palytėti sakralumo ženklo.

„Tai nėra šventės kaip progos klausimas, kai galima gražiau apsirengti ir pakviesti draugus, pasilinksminti ir po to skaniai pavalgyti. Vis dėl to, tai - sakralumo ilgesys. Kaip jį realizuoti praktiškai, kaip nepaversti natūralaus žmogaus troškulio atsiverti transcendentinei erdvei tik formalumu - didelė problema. Tokio pat masto problema, kaip mūsų kultūros žmonių vienišumas, susvetimėjimas ir kitos panašios problemos“, - kalbėjo P. Subačius

Bažnyčios istoriko žodžiais, teikti sakramentus žmonėms, kurie visiškai nesupranta, ką daro - didelė problema ir kertasi su tuo, ko siekė Kristus įvesdamas sakramentus - dovanodamas šias dovanas žmonijai. Kita vertus, negalima ir taip paprastai nubraukti žmonių noro vienaip ar kitaip susilieti su sakraliais dalykais.

„Aš vis dėlto, norėčiau tikėti ne tų žmonių inertiškumu, o nuoširdžiu ieškojimu, nors jie to patys nelabai supranta ir nemoka įvardyti“, - apibendrino profesorius P. Subačius.