Jis taip pat sakė, kad Kalėdų eglutė jam labai siejasi su krikščionybe, mat, M. Talučio teigimu, jeigu nebūtų gimęs Jėzus Kristus, tai ir tos eglutės nepuoštume.
– Jau advento laikotarpiu buvo jaučiama šventinė nuotaika ir šurmulys, Kalėdų eglės pradėtos puošti rudens pabaigoje. Kaip manote, ar taip tolstame nuo krikščioniškų tradicijų, ar tiesiog bandome tą tamsos laikotarpį išgyventi su kuo daugiau spalvingų lempučių?
– Turbūt kažkokių ribų nėra. Kiekvienas laikmetis diktuoja savo poreikius. Galvoju, kad XIX a. advento mes nebeišgyventume. Tuomet susirinkdavo sodybose ir leliumai dainuodavo, sekdavo pasakas, merginos ir moterys verkdavo balanos gadynėje. Manau, kad dabar to atkurti būtų neįmanoma, nes visiškai kita epocha.
Tačiau man kalėdinės eglutės yra ir Kristaus simbolis. Krikščionybė iš principo yra medžio religija. Kitaip sakant, žmogus buvo suvedžiotas per Rojaus medį ir per jį įvyko žmogaus nuopuolis. Taip pat per kryžiaus medį žmogus buvo išgelbėtas. Jeigu kryžiaus medis man primena Kristaus atpirkimą ir išgelbėjimą, tai papuoštas ir įžiebtas eglės medis man primena Kristaus gimimą.
Vadinasi, kai jau būna tie eglučių įžiebimai, tai galima sakyti, kad vyksta vos ne kryžiaus pašventinimas.
Manau, kad šiuo tamsiuoju laiku kiekviena eglutė, įžiebta ir netikinčių žmonių namuose, vis tiek primins Kristų. Jeigu Jėzus Kristus nebūtų gimęs, tai ir nebūtų tos papuoštos eglutės. Galbūt tuose namuose nėra švento paveikslo, kryžiaus, bet papuošta eglė irgi, galima sakyti, tam tikras krikščioniškas ženklas ir tikėjimo Kristumi išraiška.
– Kaip vertinate, kad kažkada Briuselio biurokratai apskritai siūlė vadinti kalėdinį laikotarpį tik šventiniu, neakcentuojant krikščioniškos kilmės? Gal tikrai, kai vis daugiau žmonių atsisako tikėti Dievu, reikia neįžeisti jų jausmų?
– Taip, atsimenu tuos bandymus ir, kaip suprantu, buvo bandoma tolerancijos dvasioje sukurti tokį visišką neutralumą. Tačiau paskui jie patys atsibudo, kad tai yra per daug pavojinga. Jeigu esi neutralus, ideologiškai silpnas, neturi savo tradicijų, tai gali būti lengvai išstumtas tų, kurie turi idėjas ir tradicijas.
Nereikia ir Briuselio biurokratų. Pavyzdžiui, šiemet girdėjau tokią statistiką, kad Londone populiariausi naujagimių vardai yra ne angliški, o visai kitoms tautoms ir religijoms priklausantys.
Taigi, toks požiūris yra puiki dovanėlė tiems, kurie turi idėjas ir vertybes.
– Kai tarėmės dėl interviu, sakėte, kad savo bažnyčios parapijoje šiuo metu kalėdojate ir lankote parapijiečius. Ką jums reiškia ši tradicija? Kokias žmonių nuotaikas pastebite?
– Per šimtą metų visuomenė patyrė tris gyvenimo būdo pasikeitimus. XIX a. pr. Lietuvoje buvo agrarinė visuomenė ir buvo daug kaimo žmonių, susietų su žeme. Paskui buvo industrinė visuomenė, o dabar turime skaitmeninę visuomenę. Taigi, gyvename jau visiškai kitame pasaulyje.
Jeigu aš paauglystėje, kad užsidirbčiau pinigų, turėjau rinkti butelius, tai dabartiniai paaugliai perka bitkoinus ir kai kurie jau yra beveik milijonieriai. Tai, žinokite, pasaulis yra labai stipriai pasikeitęs, bet Dievo poreikis ir Dievo alkis žmoguje nei kiek nesumažėjo. Taip pat prasmės, šviesos ir bendruomenės.
Kalėdojimas yra toks vienas iš visuomenės stiprinimo įrankių. Tai iš dalies yra ir socialinis darbas, kadangi aplankai visus žmones. Tiesa, kartais tai yra ir eksperimentas, mat kai kada vieni tavęs laukia, kiti – nelabai. Vieniems tai yra labai tikėta, kitiems – netikėta. Bet vis tiek atpažįsti tą bendruomenę, tuos visus žmones, kurie kol kas dar gyvena ant žemės, o ne kompiuteryje.
Vadinasi, kalėdojimas yra aplankymas, palaiminimas ir aukų surinkimas. Ta auka yra ir kalėdinė dovanėlė savai bažnytėlei. Tai nėra kažkokia naujiena, kadangi jau 2000 metų katalikų bažnyčia yra išlaikoma iš katalikų aukų.
– Paaiškinkite, kokia Kalėdų prasmė yra krikščioniams? Kuo ši šventė turėtų pripildyti kiekvieną iš mūsų?
– Pirmiausia, gerumo, švelnumo, meilės visiems ir nuostabos. Taip pat, kad Dievas tapo žmogumi ir jame jis gali būti sutalpintas. Tai yra ir žmogaus prigimties šventė. Tuo pačiu turime ieškoti žmogiškumo, gerumo ženklų, nesusipriešinti.
Per Kalėdas reikia atsižvelgti į kūdikėlio simbolį. Dievas ateina pas žmogų paprasto vaiko keliu. Vadinasi, mums yra duodamas ženklas per kūdikį. Tai mus moko nesusireikšminti, nesipuikuoti, turėti širdį.
– Ar pastebite, kad per Kalėdas į mišias susirenka daugiau žmonių? Kaip manote, ar daliai lietuvių tik didžiosios šventės tampa proga apsilankyti bažnyčioje?
– Manau, kad pačiai visuomenei išeitų į naudą, jeigu tų žmonių daugiau susirinktų. Jeigu žmonės dažniau susitinka, tai ir visuomenė tampa stipresnė. Kitas klausimas, kur jie susirinks. Mano nuomone, yra skirtumas, ar 1000 žmonių susirinks prekybos centre, ar ateis į koncertą, ar į bažnyčią.
Taigi, visuomenė yra tarsi sudėta iš tam tikrų detalių, bet jas reikia kažkaip „surišti“. Manau, kad tikėjimas „klijuoja“ žmones ne iš viršaus, mat religija įsismelkia į žmogaus sielą.
Nori nenori, bet tikėjimas, mano galva, taip veikia. Kai žmonės yra tikėjimo bendruomenėje, tada yra daug labiau susieti vienas su kitu, nei kai priklauso, pavyzdžiui, medžiotojų ar sporto sirgalių būreliui.
Aišku, visos susirinkimo vietos yra gerai. Jeigu daugiau žmonių pradės rinktis bažnyčioje, tai ir pačiai valstybei bus geriau. Tačiau jeigu daugiau turėsime žmonių, kurie yra užsidarę, užsirakinę, bijantys, nenorintys bendrauti, tai visuomenė bus silpna. Tokiu atveju esame puiki dovanėlė tiems, kurie gali manipuliuoti, daryti neigiamą įtaką, užsiimti propaganda, ar pan.
– Kai per kalėdojimą lankote žmones, turbūt pastebite ir vienišus asmenis?
– Tikrai yra ir vienišų. Kadangi lankiau Nemunaičio parapiją, tai likau sužavėtas. Sakiau, kad reikia daryti kažkokias laidas ir pavadinti, pavyzdžiui, „Vienkiemių žmonės“. Pasiekti tuos žmones tikrai nėra lengva. Ne visada gali privažiuoti, tenka kartais ir pėsčiomis eiti. Žinokite, tie žmonės yra ir labai įdomūs, pasitinka su besijuokiančiomis akimis, taip pat suaugę su savo žeme.
Tai yra kaip ir kolekcionavimas brangiausių dalykų pasaulyje. Tai vat važiuoji kokia nors bekele ir surandi tą žmogų visiškame vienkiemyje. Jis labai noriai bendrauji, juokauja ir t. t. Tai yra tokios situacijos, kai save pagauni visiškame susižavėjime.
– O kaip pavyksta „pagauti“ miesto žmones? Turbūt pas kiekvieną nekviestas neapsilankysi?
– Sunkiau yra tai, kad dabar yra mažiau jungiančių grandinių. Agrarinėje Lietuvos visuomenėje tokia kontrolės ir savikontrolės grandimi buvo bažnyčia. Žmonės sekmadienį sueidavo, girdėdavo skelbimus, nors ir skaityti arba rašyti ne visi mokėdavo. Tačiau tai padėdavo išlaikyti tą bendravimą tarp žmonių.
Sovietmečiu gyvenvietėse būdavo pastatytas kolūkis, kuriame visi dirbdavo. Tuomet tie žmonės irgi vienas kitą matydavo.
Dabar yra tokia situacija, kad apsigyvena šalia du žmonės, apsitveria tvoromis nuo vienas kito ir tuo bendravimas baigiasi.
Taip pat, jeigu žmogus turi namą ir priešais jo namą kas nors pasistato naują namą, tada jis irgi dejuoja, kad atsirado kaimynas ir dėl to nebeturi gražaus vaizdo pro langą. Vadinasi, kol nebuvo kaimynų namo, tol buvo gražus vaizdas.
Manau, kad reikėtų džiaugtis ne gražiu vaizdu, o kad turiu šalia savęs žmogų. Tačiau tokia jau yra šių laikų visuomenė.
Kai eini, beldiesi, tai visko pasitaiko. Vieni žmonės labai gražiai priima, kiti paprašo, kad daugiau po jų kiemą nebevaikščiočiau. Treti dar ką nors sugalvoja. Tačiau aš dėl to tikrai nenusimenu ir nepuolu pergyventi. Pirmiausia dėl to, kad žmogus galbūt pasakys daugiau neateiti, bet metuose yra 365 dienos. Per vieną dieną gali visas žmogaus gyvenimas apsiversti. Tuomet, jeigu vėl ateisi po metų, galbūt jis apsidžiaugs tuo apsilankymu, mat jam labai reikėjo pasišnekėti.
Niekas nesame apsaugoti nuo ligų, bankrotų ir kitų gyvenimo negandų. Tie dalykai gali viską pakeisti žmogaus gyvenime labai greitai.
– Kuo tikintiesiems yra ypatingas Kūčių vakaras? Kaip turėtume tinkamai pasiruošti Dievo gimimui?
– Manau, kad kiekviena šeima turi savo gražias tradicijas. Mūsų tauta Kūčių tradicijomis turbūt yra pati turtingiausia Europoje ir šį vakarą turbūt galėtume įrašyti į UNESCO nematerialiojo paveldo sąrašą.
Turbūt nei viena Europos šalis neturi tokios vienybės, nes reikia išgyventi ir Kristaus gimimą, ir dienos pailgėjimą, ir šeimos šventę.
Taip pat naudojami šiaudai ir šienas nėra tik šiaudai ir šienas, bet tam tikri simboliai. Viskas labai susiję su gamta, žvaigždėmis. Jėzus Kristus taip pat gimė tvartelyje, jį supo gyvūnija, grūdai, todėl turime pajausti, kad turime sielą, tikėjimą ir viltį.
Visų pirma, turtas nėra tai, ką turime banko sąskaitose arba kompiuteryje, bet turtas yra tai, ką turime aplink save. Tai yra žmonės, gamta, Tėvynė, tikėjimas, tradicijos, šeima.
Tiesą sakant, nėra nustatyta, kaip viskas turėtų atrodyti. Man yra gražu stalo sakralinis aspektas ir šeimos suėjimas, linkėjimų perdavimas.
Kita vertus, kai kur suėjimas prie stalo gali atrodyti skirtingai: ten, kur yra vaikų, viena atmosfera, o kur jų nėra arba jie neatvažiuoja, kitokia.
Reikia pagalvoti ir apie Lietuvos emigrantus, kurie, pavyzdžiui, į Londoną vežasi mūsų kalėdaičius. Jų namuose yra sukuriama „mažoji Lietuva“ su lietuviška atmosfera ir dvasia. Manau, tai yra tam tikras Tėvynės šauksmas ir balsas, kad kažkada reiks grįžti į Lietuvą.
– Kaip atrodo jūsų paties Kūčios?
– Aš jau aštuoniolika metų esu kunigas ir jų pasitaiko visokių. Kartais valgau su kitais kunigais, esu kažkada ir pas vienišą žmogų nuėjęs. Vis dėlto taip darau rečiau, kadangi žmonėms, kuriems, pavyzdžiui, teko išgyventi artimojo mirtį, sunkiau pergyventi tą šventę.
Vienais metais ėjau pas vienišą močiutę, kurios sūnus buvo neseniai miręs. Galvojau, kad kartu pabūsime. Tačiau pamačiau, kad tas mano atėjimas ją tik apsunkino. Ji vargšė pati gaminti negalėjo, visus apskambino, kad pagamintų mums maisto.
Mūsų senoliai yra pripratę pasitempti, todėl nesinori savo atėjimu tapti papildoma našta.
– Apibendrinkime mūsų pokalbį. Ko palinkėtume lietuviams Kalėdų proga?
– Man galite paskambinti vidury nakties ir to paties paklausti, tai aš visada taip atsakysiu: linkiu, kad Lietuvoje gimtų daugiau vaikų. Taip pat, kad tas Kalėdų stebuklas, mažo kūdikėlio Kristaus atėjimas, pašventintų, pradžiugintų visas šeimas.
Mano nuomone, Lietuvoje mums nieko daugiau nereikia, tik kad mūsų tauta gausėtų.