Ukrainoje vyksta karas, žiaurumai, kuriuos matydami norime klausti, kur yra Dievas? Kodėl tokie dalykai gali vykti?
Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Matant tokius dalykus, kyla klausimas, kur tas paveikslas ir kur Dievas. Kartais žmonės klausia, kodėl Dievas suteikė laisvę visiems – ir geriems, ir blogiems.
Dievas kūrė žmogų pagal savo paveikslą, todėl jame ir yra laisvo Dievo atspindys. Ir žmogus gali nuo jo nusigręžti.
Dabar išgyvename priešvelykinį laiką. Kiekvienais metais tokiu metu skaitoma Evangelija, kur pasakojama apie keturiasdešimt Kristaus parų, praleistų dykumoje pasninkaujant ir tris gundymus po tų keturiasdešimties parų.
Lengva būti geru, maloniu, kai esi pailsėjęs, bet kai esi išsekęs, nemiegojęs, ištroškęs, esi ypatingai pažeidžiamas. Tada ypač lengva prarasti žvilgsnį į Dievą. O šėtonas prisiartina ir ima gundyti.
Pirmas gundymas yra gundymas duona. Arba vartojimu. Jis paplitęs mūsų laikais: greitai gaunamos, pigiai pagaminamos prekės, pigios dujos, pigi nafta. Visa tai mumyse užaugina godumą. Net žmonių santykiai tampa vartotojiški. Ir tada mes prarandame Dievo žvilgsnį, nebežiūrime į kitą žmogų. Mes susikoncentruojame į save. Žmogus pats sau tampa pasaulio centru.
Antrasis gundymas Evangelijoje aprašytas, kai velnias nuo aukšto kalno Kristui parodo miestus ir valstybes: „pagarbink, mane ir viskas bus tavo“. Tai gundymas valdžia ir galia. Matome, kaip gundymas valdžia virsta smurtu. Smurtas vykdomas ne tik Ukrainoje. Prisiminkime 2014 metus, prisiminkime kas vyko Sirijoje, Ruandoje...
Atrodo, jau turėjome pasimokyti po Antrojo pasaulinio. Bet ne, vis nepasimokome.
Antrasis pasaulinis karas buvo ateistinės ideologijos židinys. Jis atnešė masines žudynes, genocidą, tremtis, lagerius... Tai pavyzdys, kas atsitinka, kai žmogus liaujasi žiūrėti į Dievą.
Jei pažvelgęs į Dievo veidą gyvūnas kažkada tapo žmogumi, tai dabar, turėdamas valią ir protą, nuo jo nusisukdamas jis virsta puolusiu angelu. Nes jeigu jis grįžtų į žvėries būvį, gyventų pagal savo instinktus, jame nebūtų tokio žiaurumo ir naikinimo jėgos.
Dažnai kalbama apie religinius karus, bet ir religiniai karai gimsta ne iš Dievo, bet iš žmonių ambicijų.
Nusigręžus nuo Dievos, visos žmogaus kompetencijos, protas, modernumas, visos technologijos tampa naikinantys, destruktyvūs labiau nei bet kada.
Smurtas prasideda šeimose, mokyklose, darbovietėse. Visa ta cancel, žeminimo, niekinimo kultūra, viešas linčas šiandien jau yra beveik legalūs.
Mes skelbiamės kovojantys už žmogaus teises, bet kartu tai netrukdo nulinčiuoti žmogų net neįsigilinus į jo situaciją ar aplinkybes.
Užsiminėte apie patyčias kaip tam tikrą smurto formą. Dar visai neseniai buvo populiaru kovoti su jomis. Dabar stebime kaip tyčiojamasi ne tik iš atskirų žmonių, bet marginalizuoti bandomis ištisos žmonių grupės. Pavyzdžiui, iš nacionalinio transliuotojo eterio paskleista idėja sukurti nesiskiepijusiems pragarą. Arba karo fone putinistais apšaukiami ir krikščioniškas vertybes išpažįstantys, ir visi rusai, ir valdžios kritikai… Tie žmonės, kurie kažkada save pozicionavosi, kaip kovotojus su patyčiomis, tyli…
Čia mes kai tik galime kalbėti apie trečiąjį gundymą dykumoje, kai Kristus buvo gundomas Biblijos žodžiais. Evangelijoje pasakojama, kad velnias jį atsiveda ant šventyklos šelmens ir gundo šokti žemyn, nes angelai jį apsaugos ir neleis užsigauti kojos į akmenis.
Trečiasis gundymas yra melas, pridengtas tiesos skraiste. Mes matome, kaip melas pridengiamas dvasingumo skraiste, vergystė – laisvės, patyčios – žmogaus teisių gynimo. Negalima reiškinių suabsoliutinti, bet tendencija tokia, kai ginant vienų teises, žeminami ir niekinami kiti.
Ir tai nėra naujas reiškinys. Prisiminkime, kaip Kristus visą gyvenimą spinduliavęs gerumu, buvo paskebtas pavojingiausiu ir nekenčiamiausiu tautos priešu. Minios kurstytojai eilinį sykį puikiai atliko savo propagandinę misiją. Jėzui paskelbtas mirties nuosprendis už neapykantos kalbą ir žmonių kiršinimą.
Šiuolaikiniai minios kurstytojai ir toliau ieško inovatyvių būdų, kaip kuo labiau sumenkinti, išsityčioti, paniekinti Kristaus bažnyčią. Susieti su sovietmečiu, su kremliumi, su nekaltų žmonių žudymu Ukrainoje… Galėdami apkaltinti bet kuo, kad tik bet kokia kaina, pasiektų savo užsibrėžtus tikslus.
Čia mes turime prisiminti pasakojimą apie gerąjį samarietį. Jis negali praeiti ir nesustoti matydamas sumuštą žmogų. Kodėl? Nes tas nepažįstamas žmogus jam yra artimas. Ir jam skauda dėl jo širdį.
Dabar įsivaizduokime, kad tas sumuštas žmogus yra nebūtinai fiziškai sumuštas. Tai gali būti dvasios vargšas. Nusikaltėlis. Plėšikas. Kaip padėti jam grįžti į tiesos kelią, kaip jo nenurašyti? Taip, tai atima daug laiko, energijos ir paprasčiau jį nurašyti, uždaryti, atskirti ir tokiu būdu neva išspręsti problemą. Gerojo samariečio pasakojimas yra apie tai, kad jeigu tau tikrai rūpi žmogus, jis tau yra artimas, tada sustosi ir ieškosi kelių net į tų žmonių grupes, kurios galvoja kitaip, kurios tau atrodo opozicija.
Pripažinimas, kad žmogus kitamintis, kad jis opozicija, ir yra kelias į dialogą ir demokratinę diskusiją. Šiandien mes savo visuomenėje jau matome ne tik nutildymą, bet ir atvirą neapykantą vieni kitiems. Kur veda tokia situacija ir kaip iš jos išeiti?
Karas Ukrainoje rodo, kad norint stovėti gėrio pusėje, jį apsaugoti, reikia tam tikros mobilizacijos ir vidinio apsisprendimo. Apginti gėrį, Tėvynę nereiškia stovėti nuleidus rankas. Kai kuriais atvejais pavyktų išvengti agresijos ir karo, jei būtų matoma labai stipri išansktinė gynybos pozicija. Būtini prevencija ir atgrasymas, parodymas, kad tikrai bus atoveiksmis. Ir labai konkretus. Tada ir agresorius, kuris pats veikia per baimę, pamato, kad gali gauti atgal, išsigąsta ir pasitraukia.
Klausimas mums visiems, kiek mes norėdami apginti teisingumą mobilizuojamės ir užbėgame įvykiams už akių? Kaip mes reaguojame į smurtą šalia mūsų? Pavyzdžiui, smurtą socialiniuose tinkluose? Jei niekaip nereaguojame į patyčias, žeminimus, reiškia, leidžiame agresoriui augti kaip ant mielių ir skleisti susiskaidymo dvasią.
Ir jei mes tai toleruosime, tai ir gyvensime pasaulyje, pilname smurto, tuo pačiu kalbėdami, kaip svarbu apsaugoti žmones nuo smurto ir apginti žmogaus teises.
Evangelijoje yra pavyzdys, kai pas Kristų atvedė svetimavusią moterį. Kai fariziejai Jėzaus klausia: „Mozė tokias liepė užmušti akmenimis, ką tu pasakysi“, jie klausia ne todėl, kad norėtų padėti šiai moteriai atrasti tiesos kelią, bet kad įtraukų Jėzų į pinkles. Tie akmenys, kurie buvo pakelti užmėtyti moterį, pirmiausia buvo pakelti užmėtyti Kristų. Bet jis nepraranda ramybės, nepabėga ir nepasitraukia.
Jis nepasmerkia tos moters, bet paragina keistis. Ji pirmą kartą gyvenime Kristaus žvilgsnyje pasijuto mylima ir tai jai tapo impulsu naujam gyvenimui.
Čia ir pasireiškia gundymas ir nuodėmė, kai dėl valdžios, dėl pinigų, dėl reitingų, galios ar dar kažko bandoma pateiki melą kaip tiesą.
Ir artėjančios šv. Velykos yra kaip tik tas laikas, kai turime savęs paklausti, ar mums tikrai skauda širdį dėl mūsų artimo? Ar mes tiesiog norime patenkinti savo ambicijas, susirinkti reitingus apmėtydami kitą žmogų akmenimis ar piktais komentarais? Tik pats žmogus gali sau atsakyti į šį klausimą. Ar bent tokį klausimą sau užduoti.
Šv. Velykos nėra tik margučių dažymas ar kitokių ritualų atlikimas. Jos ateina tada, kai mes apsisprendžiame būti neabejingi net tuomet, kai tai nepatogu.
Pavyzdžiui, kai girdime ir matome puolant ir žeminant savo artimą dėl įvairių priežasčių, kartais tik todėl, kad jis kalba kitaip, nei visas „mainstrymas“...
Neįlisi į nei vieno žmogaus širdį, visokių yra, bet paliesti šią temą gali būti labai nepopuliaru, labai skausminga ir gali užsitraukti didelę nemalonę įvairiausio plauko influencerių. Ir tada žmonės nutaria likti nuošalėje, kad liktų neužkliudyti, kaip tie praeiviai iš pasakojimo apie gailestingąjį samarietį.
Šiandien daugelis žmonių jau bijo sakyti, ką galvoja. O baimė yra geriausia trąša piktžolėms.
Bet jeigu esame demokratijos ir laisvės gynėjai, turėtume apginti ir kitaminčius, neleisti iš jų tyčiotis. Tai nėra laisvos tautos požymis, kai turi arba pūsti į dūdą ir pataikyti į „mainstrymą“, arba tylėti kamputy užsislėpęs. Stiprios ir laisvos šalies fundamentas yra žinojimas, jog tavo bendruomenė tave gins, nes esi jos dalis net jei ir kai kuriais klausimais mūsų nuomonės skiriasi.
Iš kur ir kaip semtis vilties ir stiprybės, kai gyvename laiku, kai senoji Europa sensta, o iš Rytų gresia tie patys pavojai, kuriuos jau esame savo istorijoje patyrę?
Iš susitikimo su Dievu, su Dievo žvilgsniu ateis ramybė. Ir kalbu ne tik apie religines praktikas, nes ir religinės praktikos gali būti tas trečiasis gundymas, kai jas atliekant vis tiek neįvyksta susitikimas su Dievu.
Kalbu apie tiesą, kuri yra išlaisvinanti. Apie ramybę. Kristaus ramybę.
Ramybė nėra pasyvumo būsena. Man ramybė yra tai, kaip dabar komunikuoja Ukrainos prezidentas V. Zelenskis. Jis geba atrasti kiekvienai auditorijai tinkamus žodžius. Jis kalba narsiai, nesityčiodamas, su ramybe.
Kai jis kalba Vakarų politikams, padėkoja, bet ir tiesiai pasako, kad jie galėtų padaryti daug daugiau, jei puolama Ukraina jiems iš tiesų svarbi, jei jiems rūpi žūstantys žmonės.
Jis neglosto Vakarų lyderių, nepataikauja, kokie jie geri ir gražūs, bet pasakoja apie bombarduojamas ligonines, mokyklas, vaikų namus, apie prievartaujamas ir tankais traiškomas moteris. Ir tiesiai sako, kad padaryta ne viskas, ką buvo galima. Ar tai malonu girdėti Vakarų lyderiams? Aišku, kad jiems maloniau būtų, jei jis dėkotų už tai, ką jie davė. Bet jis kalba tiesą. Jis pasako tiesą ir Rusijos karių motinoms, influenceriams, politikams, kariams.
Jis kreipiasi į savo tautą. Tautą, kurios namai išgriauti, žuvę žmones. Jis eina į juos su ramybe, kad jie nepalūžtų. Ukrainos prezidentas nepabėgo, nepasitraukė. Man tai yra ramybės veidas.
Ukraina, kuri dabar lyginama su žeme, kartu yra laisva kaip niekada. Ji kaip niekad tiesoje, mobilizuota, vieninga.
Tos šalys, kurios šiandien galvoja, kad yra laisvos, nes jų žemėje nesiaučia agresorius, šiandien jau primiršo, ką reiškia tikroji laisvė.
Kažkada buvo pamatas, kuris pakylėja, ant kurio buvo sukurtas visa vakarietiška gerovė, vienybė, ant kurio išaugo menas, kultūra, žmogaus teisių deklaracijos... ne per vienus metus tai sukurta, ilgas kelias nueitas.
Deja, mūsų žvilgsnis į Dievą vis nutrūksta. Ir tada mes pakliūvame į dykumos nuodėmes: vartojimo, valdžios ir suvaidintos tiesos.
Užduokime sau klausimą: ar aš save kuriu pagal Dievo paveikslą, ar Dievą kuriu pagal savo paveikslą ir patogumą su kriškčionišku žodynėliu ir terminija?
Mes taip dažnai manipuliuojame ir žaidžiame teologine, tradicijų kalba, kuriame sau patogius tekstus. Tai visiška krikščionybės priešingybė, tik pridengta krikščioniškais terminais. Tai ir yra tas aukso veršis arba paskutinis gundymas, velnio gundymas Biblijos žodžiais. Tada girdime: „Dievas yra meilė, tai mylėk ir daryk, ką nori“ arba „taip parašyta Biblijoje, tai iš Dievo.“ Iš tiesų tai yra vergystė nuodėmei, kai vergauji pats ir verti nuodėmės vergu kitą.
Nuodėmės tuo ir ypatingos, kad jos padaro žmogų nelaisvu, nors jam ir atrodo, kad jis kaip tik labai laisvas. Tai ir yra mirties kultūra, kai kuri Dievą pagal save.
Mes tolstame nuo to, ant ko pastatyta Europa ir visa Vakarų civilizacija. Labai gražiai tai atspindi bažnyčios. Daugelyje šalių jos gražios, bet tuščios.
Šiandien mes taip norėtume ramybės foteliuke. Bet jos ten niekada nebus. Kol mes gyvensime šioje žemėje, tol ramybė, laisvė, tiesa bus dilema ir pasirinkimas.