Kunigo klausimas atvėrė žaizdą

Pirmagimio susilaukusi pora kreipėsi į kunigą dėl krikštynų, tačiau sulaukė keisto klausimo – ar vaikas gimęs natūraliu būdu.

Kai nesupratome, ką turi omenyje, kunigas perklausė, ar mūsų vaikutis į pasaulį atėjo ne po dirbtinio apvaisinimo. Ar tai reiškia, kad tokie vaikai – netikri ir Bažnyčia prieštarauja, kad būtų pakrikštyti, eitų kitų sakramentų?“ – DELFI klausė tėvai.

Jiems patiems pavyko vaiko susilaukti natūraliai. Taip ir pasakė tam kunigui. Tačiau tarp draugų yra kelios poros, kurios tėvais tapo tik po dirbtinio apvaisinimo. „Ar, turint omenyje, ko mūsų klausė kunigas, jie negalės krikštyti savo vaikų ?“ – teiravosi skaitytojai.

Vysk. J. Kauneckas: visi vaikai yra tikri

Kaip komentavo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, nėra skirtumo, kokiu būdu gimė vaikas. „Jei jis gyvas, vadinasi tikras, vadinasi gali būti pakrikštytas. Kunigai neišskiria gimusių natūraliu ar dirbtinio apvaisinimo būdu“, – patikino dvasininkas.

Reikalavimo to teirautis tėvų, pasak vyskupo, nėra, tačiau kunigas gali savo iniciatyva paklausti ir įrašyti Bažnyčios knygoje prie pastabų, kaip, pvz., įrašoma, kada žmogaus mirties priežastis – savižudybė.

„Krikštyti vaiko negalima tik tada, jei tėvai nesutinka, ar nėra pasiruošę vaiko krikščioniškai auklėti“, – pridūrė vysk. J. Kauneckas.

Bažnyčios požiūris į dirbtinį apvaisinimą nėra kategoriškai neigiamas. Tačiau Tikėjimo mokslo kongregacijos instrukcijoje Donum Vitae akcentuojama, kad visos dirbtinio apvaisinimo procedūros turi būti atliekamos tik sutuoktinių poroms.

Heterologinis dirbtinis apvaisinimas laikomas priešingu santuokos vienybei, sutuoktinių orumui, jų pašaukimui tapti tėvais ir vaiko teisei būti pradėtam bei gimti šeimoje.

Nepriimtina „surogatinė“ motinystė ir pagalba sugyventiniams

Bažnyčios požiūriu neleistina „surogatinė“ motinystė, pažeidžianti vaiko teisę būti pradėtam, išnešiotam ir pagimdytam bei išauklėtam jo paties tėvų.

Morališkai nepriimtinu laikomas dirbtinio apvaisinimo taikymas vienišiems asmenims ir sugyventiniams, nes „tokiu būdu išduodama santuokos jungtis, o santuokos vaisingumas paverčiamas priklausomu nuo vyro ir moters užgaidų“.

Pasak dokumento, apvaisinimas turi vykti gimdos ertmėje (in vivo), o ne mėgintuvėlyje (in vitro), nes „kūdikis turi būti sutuoktinių meilei būdingo akto vaisius – meilės dovana; jo atsiradimo neturi nulemti kokie nors techniniai veiksniai“.

Moralės požiūriu itin nepriimtinu dirbtinio apvaisinimo būdu vadinami susiję su „atsarginių“ embrionų kūrimu, nes taip vykdoma selekcija, „atliekamus“ embrionus užšaldant arba paprasčiausiai sunaikinant“. Kaip pabrėžiama dokumente, tai beveik niekuo nesiskiria nuo abortų.