Tikino nieko nenužudęs ir prašė pasigailėti
Kalėti iki gyvos galvos nuteisti nusikaltėliai vienas po kito naudojasi jiems suteikta galimybe prašyti, jog aukščiausia bausmė būtų pakeista į terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad teismui pritarus gali būti skirta nuo 5 iki 20 metų įkalinimo bausmė. Viltis išeiti į laisvę suteikiama tik išskirtinais atvejais, kai kalėti iki gyvenimo pabaigos nuteistas nusikaltėlis už grotų jau praleido ne mažiau, kaip 20 metų ir savo elgesiu įrodo, jog pasitaisė ir yra vertas šios malonės.
Tarpininkaujant Pravieniškių pataisos namų, kuriuose kali V. Beleckas administracijai, teikimas jam skirti švelnesnę bausmę šią savaitę pradėtas nagrinėti Kauno apygardos teisme. Tai jau antrasis V. Belecko bandymas ištrūkti į laisvę, praėjusiais metais šis teikimas buvo atmestas.
Pernai paaiškėjo, kad V. Beleckas už gerą elgesį buvo skatintas 12 kartų, tačiau jis toli gražu nėra pavyzdingas kalinys: 10 kartų pažeidė vidaus taisykles, 5 kartus baustas drausminėmis nuobaudomis. Už kaliniams draudžiamų daiktų laikymą jis 7 paroms perkeltas į kamerą, užklupus vartojant alkoholį buvo pasiųstas be eilės tvarkyti pataisos namų teritorijos.
Dar vienas nuteistąjį charakterizuojantis faktas yra tai, kad anksčiau dirbęs skalbykloje jis darbą metė, o kito darbo, už kurį mokamas atlyginimas – atsisakė.
„Aš padariau baisų nusikaltimą, tačiau aš vienintelis sėdžiu, nors nieko nenužudžiau. Nusikaltimas žiaurus, aš labai gailiuosi ir mane visą gyvenimą tai persekios. Jūs nežinote, ką reiškia visą gyvenimą būti vadinamam kunigo žudiku. Pasigailėkite manęs!", - praėjusiais metais į teismą kreipėsi skandalingasis kaunietis.
Pareiškė nušalinimą teisėjui
Po metų pakartotinai teikiant prašymą sušvelninti bausmę teismo posėdis, kuriame pats V. Beleckas dalyvavo nuotoliniu būdu, baigėsi gana netikėtai.
Jo gynėja, advokatė Diana Višinskienė pareiškė nušalinimą teisėjų kolegijos pirmininkui Evaldui Gražiui. Pasak gynėjos, šis teisėjas buvo praėjusiais metais prašymą atmetusios kolegijos sudėtyje, todėl gali būti susiformavęs išankstinis nusistatymas V. Belecko atžvilgiu.
Nuotoliniu būdu posėdyje dalyvavęs V. Beleckas ištarė vos kelis žodžius, kad palaiko gynėjos poziciją.
Advokatė prasitarė, kad esminės aplinkybės per metus nepasikeitė – iki gyvenimo pabaigos įkalintas V. Beleckas ir šiuo metu nedirba, o civilinis ieškinys nėra dengiamas.
Pareikštam nušalinimui nepritarė posėdyje dalyvavęs prokuratūros atstovas. Jis akcentavo, kad ši Kauno apygardos teismo nutartis buvo apskųsta Apeliaciniam teismui, bet skundas atmestas ir ji palikta galioti. Pasak prokuroro, tai byloja, kad sprendimas buvo priimtas objektyviai ir teisingai.
Penktadienį Kauno apygardos teismas informavo, jog teisėjas nenusišalino, tad įkalinimo įstaigos teikimą nagrinės tos pačios sudėties teisėjų kolegija.
Iš namų išviliojo siūlydamas pirkti antikvarinę sofą
63 metų kunigas, kolekcininkas ir poetas R. Mikutavičius iš savo buto Laisvės alėjoje, visai šalia pagrindinės policijos būstinės buvo išviliotas 1998-ųjų birželio 30-osios vakarą.
Vėliau išsiaiškinta, kad tai padarė kraupų nusikaltimą suplanavęs jo pažįstamas V. Beleckas, pasiūlęs vykti apžiūrėti neva parduodamos antikvarinės sofos.
Nuvykus į išnuomotą butą Panemunės rajone R. Mikutavičius buvo apsvaigintas eteriu ir smaugtas, šioje egzekucijoje dalyvavo V. Belecko bendrininkai: Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis ir Valdas Puodžiūnas. Žudikai dvasininko kūną įdėjo į automobilio bagažinę, nuvežė prie Nemuno, apvyniojo metaliniu tinklu ir įmetė į vandenį. Vėliau nustatyta, jog R. Mikutavičius tuo metu dar buvo gyvas.
Iš R. Mikutavičiaus buto nusikaltėliai pagrobė jo sukauptą kolekciją – daugybę meno dirbinių, kurių vertė tuomet siekė apie 5 mln. litų.
Be žinios dingus kunigui R. Mikutavičiui, bute, kuriame jis gyveno pasigedus gausios meno dirbinių kolekcijos tapo aišku, jog žmogaus ir brangios kolekcijos dingimai tiesiogiai susiję.
Pradžioje dar nekalbėta apie juodžiausią scenarijų. Kaune net sklido gandai, esą kunigas R. Mikutavičius slapta išvyko į užsienį. Tai bandyta pagrįsti populiaraus kunigo nesutarimas su bažnyčios hierarchais.
Vilniaus prekyvietėje – medalis iš kunigo kolekcijos
Rimtas proveržis aiškinantis, kas iš tiesų nutiko kunigui R. Mikutavičiui įvyko garsaus šalies kolekcininko ir žurnalisto Viliaus Kavaliausko dėka.
Užsukęs prie Tauro kalno, kur savaitgaliai tradiciškai susitinka kolekcininkai, V. Kavaliauskas sulaukė nepažįstamo žmogus pasiūlymo pirkti kelis ordinus. Vėliau jis pasakojo, kad vieną jų apžiūrėjęs bei iš karto supratęs, kad trečiojo laipsnio Gedimino ordinas priklausė R. Mikutavičiui. Jį kunigui įteikė tuometis šalies prezidentas Algirdas Brazauskas.
Apie siūlomą įsigyti ordiną V. Kavaliauskas tą pačią dieną pranešė tuomečiam Valstybės saugumo departamento vadovui Mečiui Laurinkui, pareigūnai pradėjo narplioti kraupaus nusikaltimo dėlionę.
Išsiaiškinta, kad kunigui priklausęs apdovanojimas jau buvo parduotas už 400 JAV dolerių, o jį pardavėjui davęs asmuo – kauniečio V. Belecko sūnėnas.
Iki to momento teisėsaugininkai įtarė, kad prie R. Mikutavičiaus dingimo ir jo kolekcijos vagystės gali būti prisidėjęs V. Beleckas, jis buvo sulaikytas, tačiau nesant įkalčių, paleistas į laisvę. Nustačius ryšį tarp parduoto ordino, kurio buvo apdovanotas R. Mikutavičius ir V. Belecko, jis buvo netrukus sulaikytas.
Pasikeitė vardą ir pavardę
Sovietų armijos kariškio ir lietuvės šeimoje gimęs V. Beleckas turėjo kitą vardą bei pavardę. Skurdžiame, proletariškame Žemųjų Šančių rajone jis augo vadinamas Vladimiru Stupakovu.
Kaunietis sovietmečiu domėjosi senienomis, įsitraukęs į pusiau pogrindyje veikusį kolekcininkų pasaulį ėmė jomis prekiauti, susikrovė tiems laikams nemažą kapitalą.
1983 metais V. Stupakovas buvo sulaikytas įtariant brangakmenio vagyste ir nuteistas kalėti penkerius metus. Atlikęs dalį bausmės jis išėjo į laisvę ir vėl pasinėrė į prekeivių meno vertybėmis pasaulį, o virtęs Vladu Belecku tapo dar atsargesnis. V. Beleckas vedė gerokai už save vyresnę kaunietę Oną Daujotienę, su kuria po kiek laiko išsiskyrė.
Esama duomenų, jog tikrieji kolekcininkai V. Belecko vengė, jį laikė tik vertybių, tarp kurių būta ir neaiškios kilmės dirbinių, perpardavinėtoju. Kiek vėliau pats V. Beleckas žiniasklaidai minėjo, kad tarp jo klientų buvo ne tik kunigas R. Mikutavičius, bet ir nusikalstamo pasaulio atstovai.
Pradžioje palaidojo kaip neatpažintą skenduolį
Kunigo R. Mikutavičiaus kūnas iš Nemuno buvo ištrauktas praėjus kiek daugiau, nei dviem savaitėms po jo nužudymo – 1998-ųjų liepos 15 dieną.
Tiek laiko vandenyje išbuvęs kūnas buvo stipriai pakitęs, tad nustatyti asmenybę buvo gana keblu. Pradžioje manyta, kad tai be žinios dingusio Kauno „Daktarų“ grupuotės atstovo Iliodoro Popovo pravarde „Popas“ palaikai. Tačiau šias prielaidas paneigė kūną apžiūrėjusi mafiozo žmona.
Nedėkingai susiklosčius aplinkybėms, netikėtai sugedus morgo šaldytuvui, o teismo medicinos ekspertui konstatavus, kad velionis gerokai jaunesnis, nuo 30 iki 50 metų amžiaus, kai R. Mikutavičiui buvo 63 metai, neatpažintas kūnas buvo skubiai palaidotas Karmėlavos kapinių kvartale, kur ilsisi nenustatytos tapatybės žmonės.
Paaiškėjus naujoms aplinkybėms 1999 metų pavasarį palaikai buvo ekshumuoti bei iš karto atpažinti. R. Mikutavičius amžinojo poilsio atgulė prestižiškiausia vadinama Kauno vietoje – Petrašiūnų kapinių panteone, jam buvo skirta vieta šalia poetės Salomėjos Nėries kapo.
Gaujos nariams – skirtingi likimai
Kratų metu V. Belecko ir jo giminaičių namuose teisėsaugininkams pavyko nemažą rasti dalį iš R. Mikutavičiaus buto pagrobtų paveikslų.
2000-ųjų rugsėjo 11-ąją Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį garsiojoje byloje. V. Beleckas buvo pripažintas kaltu dėl kunigo nužudymo organizavimo, jam skirta pati griežčiausia bausmė – įkalinimas iki gyvos galvos.
Proceso metu V. Beleckas tikino nenorėjęs kunigo žudyti, o tik jį apiplėšti ir kaltę vertė savo bendrininkams.
V. Belecko suburtos grupuotės nariai, vaikų namuose augusi ir pažadėtu solidžiu honoraru susigundžiusi trijulė sulaukė kiek švelnesnių bausmių. Valdui Puodžiūnui teismas skyrė 13 metų, Artūrui Daškovskiui – 19 metų, o Ivanui Kvaskovui – 20 metų laisvės atėmimo bausmes.
Nuteistieji nuosprendį bandė skųsti, tačiau skundas buvo atmestas. Netrukus po to Alytaus pataisos namuose I. Kvaskovas nusižudė. V. Puodžiūnas ir A. Daškovskis bausmes atliko ir išėjo į laisvę.
Įkliuvo su „Daktarų“ gaujos šulais
Nuteisus R. Mikutavičiaus žudikus šio nusikaltimo istorija tuo nesibaigė. 2001 metais teisėsaugininkai gavo informacijos, kad buvusi R. Belecko žmona O. Daujotienė Vokietijoje ieško pirkėjų keliems paveikslams iš pagrobtos nužudyto kunigo kolekcijos.
Surengus tarptautinę operaciją, pareigūnui apsimetus tariamu pirkėju O. Daujotienė buvo sulaikyta, įkliuvo ir Vokietijoje su vyru gyvenusi jos dukra. Paaiškėjo, kad parduoti bandyta ne tik R. Mikutavičiui priklausiusius, bet ir iš kito kolekcionieriaus, buvusio advokato Gedimino Damalako pagrobtus paveikslus.
Pareigūnai taip pat sulaikė O. Daujotienei talkinusį tuomet įtakingą Kauno šešėlinio pasaulio veikėją, „Daktarų“ gaujos narį Virginijų Silvestravičių – „Virgelį“. Kitas „Daktarų“ atstovas, vienu gaujos lyderių vadintas Egidijus Abarius – „Goga“ kurį laiką slapstėsi nuo teisėsaugos, o vėliau pats atėjo į prokuratūrą.
Tačiau visa ši kompanija laisvės atėmimo išvengė. Kauno apygardos teismas O. Daujotienę, kuri kaltinta neteisėtai įgijus paveikslus nuteisė vienerių metų ir mėnesio laisvės atėmimo bausme. Kadangi kaunietė tiek laiko išbuvo sulaikyta, konstatuota, jog bausmę ji jau atliko.
Įkalinimo išvengė ir O. Daujotienei talkinę du „Daktarų“ gaujos atstovai – E. Ebarius – „Goga“ ir V. Silvestravičius – „Virgelis“, jiems skirtos 5 tūkst. ir 7,5 tūkst. litų dydžio piniginės baudos. Didžiausia, 25 tūkst. litų bauda skirta paveikslus į Vokietiją vežusiam O. Daujotienės ir V. Belecko pažįstamam kauniečiui Edmundui Burdai.
Šiuo metu rasti ne visi R.Mikutavičiui priklausę meno dirbiniai, kai kurie paveikslai vis dar ieškomi.