Mes būsime priversti atsakyti. Taip nesyk kartojo Kremlius, neva reaguodamas į JAV ir visos NATO planus stiprinti pajėgas Europoje. Dabartinė krizė dėl Ukrainos, šalia kurios Rusija pastaruoju metu telkia pajėgas – tik dingstis pakartoti, sukonkretinti grasinimus. Tuo pačiu Maskva atskleidė kortas – ne vienerius metus melavusi, kad nekuria draudžiamų pajėgumų staiga persigalvojo. Kodėl?
„JAV prezidento sprendimas nekelia grėsmės Rusijos nacionaliniam saugumui“, – taip dar prieš 20 metų pareiškė Vladimiras Putinas, reaguodamas į tuometinio JAV prezidento George'o W. Busho sprendimą trauktis iš antibalistinių raketų sutarties.
Nuo to laiko pasikeitė net trys JAV administracijos, o V. Putinas vis dar sėdi Kremliuje, tik jau melodija pasikeitusi – dabar „nepakeičiamas“ Rusijos lyderis nuolat kartoja, kad JAV pajėgumai Europoje – tiek esami, tiek būsimi, esą kelia grėsmę Rusijai, todėl ši esą „priversta reaguoti“. Tai V. Putinas pažymėjo lapkritį, o dabar, įsisiūbavus krizei aplink Ukrainą, šalia kurios Rusija toliau telkia pajėgas ir, kaip spėjama, gali artimiausiu metu pradėti invaziją, tą pačią melodiją, lyg užsikirtę kartoja Rusijos diplomatai. Naujausias įspėjimas pasirodė pirmadienį.
Užsienio reikalų ministro pavaduotojas Sergejus Riabkovas pareiškė, kad Rusija „gali būti priversta dislokuoti vidutinio nuotolio branduolines raketas Europoje, reaguodama į, jos nuomone, NATO planus padaryti tą patį“.
Tai, kas atrodo, kaip eilinis grasinimas yra reikšmingas būsimos krizės pranašas: kitaip, nei ankstesni įspėjimai „reaguoti“, šį kartą svarbus ir kontekstas – labai reali karinė eskalacija Ukrainoje, į dugną nusiritę JAV bei visos NATO santykiai su Rusija, ir žlugusios sutartys, kurios nebevaržo tokių veiksmų – raketų dislokavimo bei melavimo apie jas.
Karo Ukrainoje krizė gali nublankti prieš tokius veiksmus, kurių Europa nematė nuo gūdžiausių Šaltojo karo laikų – 1983-ųjų. Ir šį kartą galima ginčytis, kas dėl tp labiau kaltas – Vašingtonas ar Maskva. Viena aišku, Vakarai ir Rusija žengia eskalacijos keliu. Kuo jis toks pavojingas?
S. Riabkovo grasinimas Vakaruose galėjo nuskambėti kaip šokiruojantis, netikėtas žingsnis, privertęs spėlioti, ką jis turi omeny – blefą, rimtą ir argumentuotą grasinimą ar ilgai planuotus veiksmus. Netgi naujienų agentūra „Reuters“, kuri paviešino S. Riabkovo pasisakymą ne visai tiksliai išvertė rusų diplomato žodžius.
„Reuters“ citavo S. Riabkovo interviu Rusijos naujienų agentūrai RIA, kuriai jis esą pareiškė Rusija bus priversta imtis veiksmų, jei Vakarai atsisakys prisijungti prie jos vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) moratoriumo Europoje – jis yra dalis saugumo garantijų paketo, kurio Rusija siekia kaip kainos už Ukrainos krizės sušvelninimą. Jei nebus pažangos, siekiant politinio ir diplomatinio sprendimo, „bus Rusijos karinis atsakas“.
„Vadinasi, tai bus konfrontacija, tai bus kitas raundas“, – sakė S. Riabkovas. Beje, žodis raundas – „Reuters“ vertinys, nes S. Riabkovas paminėjo žodį виток, kas reiškia apsisukimą – subtiliai kitą, bet diplomatine kalba svarbią prasmę turintis žodis. Be to, ko „Reuters“ neišvertė, tai, kad Rusijos diplomatas tyčia paliko erdvės spėlionėms, apie kokį konkrečiai atsaką, kur jis bus iš viso kalbama.
„Tai reiškia, kad tokių priemonių pasirodymas iš mūsų pusės. Šiuo metu jų nėra, pas mus veikia vienašališkas moratoriumas, mes kviečiame prisijungti NATO ir JAV“, – interviu pažymėjo S. Riabkovas.
Iš tikrųjų tai yra nuosekli, ne vienerius metus formuluota tradicija: Rusija nesyk deklaravo, kad atsakys, bet neaišku kaip, kur ir kada, tradiciškai siekdama šokiruojančio staigmenos efekto. Vis dėlto toks įprastas nuoseklumas turi vieną trūkumą – rusai linkę prisišnekėti ir pamiršti, ką šnekėjo.
Nauja Karibų raketų krizė, šįkart Europoje
Tai pasakytina tiek apie patį V. Putiną, kuris 2001-ųjų gruodį kalbėjo, kad JAV pasitraukimas iš sutarties nekelia grėsmės Rusijai, o jau vėliau teigė priešingai, tiek apie visą Rusijos diplomatijos ir karinių sprendimų priėmėjų grandinę.
Ir vienoje vietoje rusai gali jaustis teisūs: jie tikina, kad šias ginklavimosi varžybas išprovokavo būtent JAV pasitraukimas iš antibalistinių raketų sistemų sutarties prieš 20 metų – tai esą paskatino Maskvą ieškoti kontrpriemonių ir tam netrukdė vienas kitam prieštaraujantys V. Putino pareiškimai.
Net jei JAV sukurta priešraketinės gynybos sistema niekada ir nekėlė realios grėsmės Rusijos strateginiam arsenalui, pats pasitraukimas iš sutarties rusams formaliai tapo dingstimi laužyti kitas sutartis – viskas subyrėjo kaip kortų namelis, būtent todėl dabar imamasi šantažo, kai kalbama apie stabilumo atkūrimą ir saugumo garantijas.
Išties, Rusijos užsienio reikalų ministerija pastaruoju metu nuolat kartoja reikalavimus, kad NATO teigiamai atsakytų į Kremliaus „pasiūlymus dėl saugumo garantijų“, kurių pageidauja pats V. Putinas, įspėjęs apie raudonąsias linijas bei pateikęs ultimatumą NATO.
Neatsakius teigiamai Kremlius esą imsis visų reikiamų priemonių, įskaitant asimetrinį atsaką“ – esą nauja raketų krizė, panaši į 1962-ųjų Karibų krizę yra įmanoma. Tą patį interviu pakartojo ir S. Riabkovas ir čia galima įžvelgti kitą dėsningumą.
„Kuo arčiau mūsų sienų atsiras tokios sistemos, tuo didesnė bus destabilizacijos rizika, tuo aiškesni bus naujos krizės kontūrai, iš tikrųjų, pagal savo pavojingą būti lyginami su Karibų krize, – pažymėjo S. Riabkovas, o Rusijos užsienio reikalų ministerija netgi leido sau prognozuoti tokią tikimybę – susitarimo dėl garantijų dabar esą „naivu tikėtis“.
1962-ųjų Karibų arba Kubos krizė kilo, kai JAV žvalgyba Kuboje aptiko sovietų vidutinio nuotolio balistines raketas. Maskva tada teisinosi, kad amerikiečiai laikė savo balistines raketas Turkijoje, tad tegu jas išsigabena ir tik tada sovietai patrauks savo raketas iš Kubos.
Tai buvo rizikingas, bet pamatuotas blefas: tais laikais Sovietų sąjunga, nepaisant to, kad pirmoji iškėlė palydovą ir žmogų į kosmosą, smarkiai atsiliko tarpžemyninių raketų (5,5 tūkst. km ir daugiau) gamybos srityje – teturėjo tik kelias dešimtis, o didžiąją dalį sovietų raketinio arsenalo sudarė vidutinio nuotolio, t. y. kelių tūkst. km šūvio nuotolio raketos.
Iš SSRS teritorijos jos buvo pavojingos Europai, bet negalėjo kelti grėsmės JAV. Iš Kubos grėsmė tapo reali – sovietai galėjo ne šiaip pasiekti svarbiausius JAV Rytinės pakrantės objektus, bet ir tai padaryti per ypač trumpą laiko tarpą – minutes, kas smarkiai apriboja amerikiečių „reakcijos langą“.
Todėl JAV įvedė Fidelio Kastro valdytos salos blokadą: jokiam sovietų laivui, gabenančiam papildomą ginkluotę ir karius į Kubą buvo uždrausta plaukti tolyn, grasinant karu – JAV ruošė antskrydžių ir invazijos planus, o pasaulis tuo metu buvo atsidūręs ant branduolinio karo slenksčio.
Iki tokio scenarijaus šiandienei situacijai dar, regis, toli. Tačiau Maskva jau kurį laiką signalizuoja, kad viskas gali pasikeisti labai greitai – grasinimas dislokuoti tokias pačias raketas, kokias turi JAV bei NATO, išties primena Kubos raketų krizę, o gal netgi labiau 1983-ųjų krizę, tad Vakaruose jos baiminamasi visai pagrįstai.
Visų pirma iš sausumos paleidžiamos mobilios vidutinio nuotolio raketinės sistemos pasižymi tuo, kad jas nėra lengva aptikti, nuolat stebėti ir pasirengti jų atakai – kitaip, nei tarpžemyninės raketos, taikinius jos gali pasiekti kelis kartus greičiau – per kelias ar keliolika minučių.
1983-siais JAV Europoje dislokavo šimtus vidutinio nuotolio balistinių sistemų „Pershing II“ bei sparnuotųjų GLCM (iš sausumos paleidžiama „Tomahawk“ versija) taip atsakydama į SSRS įvykdytą vidutinio nuotolio mobilių raketinių sistemų SS-20 dislokavimą 1979-siais. Tokia padėtis, kai nuo smūgio teskyrė kelios minutės didino įtampą bei atsitiktinio branduolinio karo riziką.
Šiuo metu matomos tik naujos krizės užuomazgos, kurių detalių neslepia nei rusai, nei amerikiečiai: pastarieji rudenį Europoje, Vokietijoje jau atkūrė 56-ąją artilerijos vadavietę – tą pačią, kuri Šaltojo karo metais valdė branduolinį užtaisą galinčias nešti raketas „Pershing II“.
Kitas logiškas žingsnis – suteikti šiai vadavietei įrankius, t. y. dalinius, ginkluotus naujos kartos raketomis – hipergarsinėmis „Dark Eagle“, balistine PrsM bei sparnuotąja „Typhoon“ – naujos kartos iš sausumos paleidžiama „Tomahawk“. Visų jų šūvio nuotolis iš Vokietijos gali kelti tiesioginę grėsmę Maskvai, nekalbant jau apie kitus strateginius objektus, o Kremlių raketos gali pasiekti per 20 min. iš ten, kur numatytos jų bazės – Vokietijoje.
Būtent tuo piktinosi tiek V. Putinas, tiek S. Riabkovas – esą vien jau tokia padėtis yra nedovanotina. O kas, jeigu JAV sumanys šias raketines sistemas perkelti „į rytus nuo Vokietijos“, pavyzdžiui, į Lenkiją ar netgi Baltijos šalis?
Teoriškai tai yra įmanoma – PrSM raketa, kurios maksimalus šūvio nuotolis siekia 800 ar, kitais vertinimais – iki 1,5 tūkst. km, gali būti permesta ir oru: ant HIMARS raketinės sistemos bazės – sunkvežimio sumontuota PrSM raketa telpa į niekuo pernelyg neišsiskiriantį transporto lėktuvą C-130 „Hercules“, ką amerikiečiai vien šiemet jau pademonstravo, HIMARS sistemas trumpam permesdami į Rumuniją ir Latviją.
Ko vertas Kremliaus pasiūlymas?
Tokie JAV sprendimai ir atvirkščiai – tokios baimės iš Rusijos pasigirdo irgi neatsitiktinai, nes viskas, kas susiję su grėsme, Kremliuje paremta lazdos ir meduolio principu. Lazda – pačios raketos, o meduolis – derybos. Tam Rusija jau kiek anksčiau išsitraukė meduolį.
„Esame įsipareigoję laikytis anksčiau deklaruoto vidutinio ir mažojo nuotolio raketų perkėlimo moratoriumo. Manome, kad NATO šalys taip pat turėtų tai apsvarstyti. Esame pasirengę imtis tolesnių žingsnių, todėl kviečiame apsvarstyti priemones.
Pirmiausiai patikros mechanizmus, susijusius „Aegis Ashore“ sistemų su Mk-41 raketų paleidimo įrenginiais, kurie įkurdinti JAV ir NATO bazėse Europoje, o taip pat raketomis 9M729 Kaliningrade“, – taip dar pernai atviru laišku į NATO kreipėsi V. Putinas ir sulaukė skeptiško atsako iš Aljanso.
Moratoriumo pasiūlymas – tyčinė provokacija, kaip ir raketų įvardijimas. Mk-41 raketų paleidimo įrenginiai yra skirti JAV, o kartu ir NATO priešraketinei sistemai.
Po V. Putino nuomonės pokyčio, kad ši sistema nekelia grėsmės, o tada, kad jau kelia, Rusija metė kitą argumentą – esą Mk-41 iš tikrųjų gali būti paversti puolamąja platforma, galinčia leisti sparnuotąsias raketas „Tomahawk“. O į tai Rusija „privalo atsakyti“.
Taip atsirado ir minėtoji raketinė sistema 9M729, kuri pirmą kartą taip įvardyta prieš kelerius metus, kai JAV Rusijai įteikė ultimatumą dėl tuomet tik galimo pasitraukimo iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF), kurią ginklai – kurių veikimo nuotolis yra nuo 500 iki 5 500 km – buvo uždrausti Europoje pagal 1987 metais pasirašė tuometiniai SSRS ir JAV lyderiai – Michailas Gorbačiovas ir Ronaldas Reaganas.
JAV jau nuo 2014-ųjų Kremliui siuntė užuominas, tada ir privačius, o galiausiai viešus, nutekintus perspėjimus dėl šios sutarties pažeidinėjimo: amerikiečiai buvo įsitikinę ir tai argumentavo žvalgybine informacija, kad Rusija pažeidinėjo INF sutartį. Kremlius apsimetė, kad nieko nevyksta – neigė kaltinimus, kad dar nuo 2008-ųjų vykdė naujos raketos bandymus. Taigi, dar prieš Mk-41 įrengimą Rumunijoje ir Lenkijoje.
Galiausiai Vašingtonas pasitraukė iš INF sutarties 2019 metais, o Rusija padarė tą patį, prieš tai dar surengusi tariamai 9M729 raketos pristatymu – esą štai ji, šūvio nuotolis neviršija 480 km. Tačiau amerikiečiai ne tik nepatikėjo Rusijos įtikinėjimais, bet ir slaptame Šiaurės Atlanto tarybos posėdyje visoms NATO šalims pateikė įrodymus, kad Kremlius melavo – tai pripažino visos Aljanso narės.
Kremliaus gudravimai tuo nesibaigė, mat iš pradžių neigusi INF sutartį pažeidžiančių sistemų egzistavimą pernai Rusija pasiūlė minėtąjį moratoriumą – nedislokuoti raketų į vakarus nuo Uralo kalnų, t. y. šūvio nuotolis esą nepasiektų net rytinių NATO narių – Baltijos šalių. Rusijos diplomatai nė nemirktelėjo aiškindami tokio pasiūlymo naudą, bet ir nebandė paaiškinti logikos: kaip tu gali nedislokuoti raketų, jei jų iš viso neturi?
„Jei NATO yra teisi, kad Rusija jau dislokavo šią sistemą europinėje šalies dalyje, į vakarus nuo Uralo kalnų, tuomet S. Riabkovo grasinimas yra tuščias“, – teigė Austrijos Insbruko universiteto Rusijos užsienio politikos ir ginklų kontrolės ekspertas Gerhardas Mangottas. Tačiau jei Rusijos neigimai yra teisingi, tuomet, pasak jo, Maskvos perspėjimas yra „galutinis signalas NATO, kad ji turėtų pradėti derybas su Rusija dėl įšaldymo susitarimo“.
Tokie pasvarstymai yra svarbūs dėl kelių priežasčių. Vakarinė Rusijos dalis išduoda kelias galimas lokacijas netoli Lietuvos: Rusijos Vakarų karinė apygarda, konkrečiai raketinis dalinys Lugoje, netoli sienos su Estija, Kaliningrado sritis, kur jau yra dislokuota raketinė sistema „Iskander-M“ (jos šūvio nuotolis – iki 500 km) ir trečioji – Baltarusija.
Baltarusijos neteisėtas lyderis Aliaksandras Lukašenka jau nesyk oficialiai Rusijos prašė „Iskander“ sistemų. Ir nors tai gali būti vertinama, kaip eilinis Minsko režimo blefavimas, spaudžiant Vakarus ir tikintis nuolaidų, įkurdinti rusiškų raketų dalinius Baltarusijoje nėra neįmanoma misija Rusijai – pačios raketos „Iskander“ yra mobilios, o joms reikalingą infrastruktūrą – aptarnavimo bazę, personalo apgyvendinimo patalpas ir kita labai norint galima įrengti per metus, ką parodė ne vienerius metus anonsuotas, bet galiausiai greitai įvykdytas „Iskander“ dislokavimas Kaliningrade.
Kita vertus, niekas iki šiol viešai nebuvo parodęs pačios 9M729, turint omeny, kad Rusijos spaudos konferencija, kurioje buvo išstatyti tariamos raketos muliažai, tebuvo spektaklis.
Rusija leido suprasti, kad sutiktų parodyti savo tikrąsias raketas, mainais į inspektorių įsileidimą į amerikiečių karinius objektus, konkrečiai į „Aegis Ashore“ – JAV tokį pasiūlymą atmetė: leisti rusų karininkams šniukštinėti prisidengus formalios verifikacijos mechanizmu po to, kai Rusija pagauta meluojanti prilygtų nusileidimui šantažuotojams.
Bet yra ir kita svarbi detalė: S. Riabkovas neminėjo, kad Rusija dislokuos būtent raketas 9M729 – tai yra spekuliacija. „Vakarinėje Rusijos dalyje“ gali būti dislokuotos tokios pats sistemos, kokias ruošia JAV – amerikiečių planuojamos „Dark Eagle“, PrsM ir „Typhoon“ yra pabrėžtinai konvencinės, t. y. ne su branduoliniais užtaisais, o įprastais – dėl šių raketų taiklumo joms nebūtina griaunamoji galia, kokią 1983-siais turėjo „Pershing II“ ir „Tomahawk“.
Dar 2019-siais pats V. Putinas užsiminė apie hipergarsinės raketos „Cirkon“ antžeminę versiją – ši raketa sukurta ir intensyviai bandoma Rusijos laivyne, o bandymų metu pasiekė tūkstančio km. šūvio nuotolį.
Kita laivyno raketa, kuri nuo 2015-ųjų intensyviai naudota operacijoje Sirijoje – „Kalibr“. Jos šūvio nuotolis siekia 2,6 tūkst. km. Rusija dar 2007-siais pristatė antžeminę šios raketos versiją – tiesa, tik modelį, kuris buvo pademonstruotas Maskvos parodoje „MAKS“. Vėliau vėl buvo pasirodę daugiau informacijos apie tokį modelį.
Tokią iš sausumos paleidžiamą „Kalibr“ buvo pasišovęs gaminti „Novator“ – tas pats konstruktorių biuras, kuris sukūrė ir 9M729 raketą. Ant universalios, baltarusių gamybos platformos MZKT-7930, kuri naudojama tiek „Iskander“, planuota sumontuoti šešias raketas „Kalibr“. Vakaruose netgi buvo svarstymų, kad iš sausumos paleidžiamas „Kalibr“ ir 9M729 yra ta pati sistema. Šie svarstymai niekada taip ir nebuvo paneigti.
Vis dėlto dar viena raketinė sistema, kuri paleidžiama iš sausumos yra paslaptingiausia – RS-26. Formaliai jos buvo atsisakyta prieš kelerius metus – mobilios tarpžemyninės balistinės raketinės sistemos „Jars“ pagrindu sukurta raketa RS-26 „Rubež“ formaliai taip pat yra tarpžemyninė – trys jos bandymai buvo atlikti dideliu atstumu, t. y. viršijančiu 5,5 tūkst. km.
Tačiau net Rusijoje pripažįstama, kad ši raketinė sistema iš tikrųjų nėra tarpžemyninė, o vidutinio nuotolio ir yra ypač panaši į 1983-siais įtampą kėlusią SS-20. Dar daugiau – kaip ir SS-20, taip ir RS-26 nėra konvencinė sistema ir gabena 4 branduolines (iki 300 kilotonų galios) galvutes. Galima tik įsivaizduoti, kokią įtampą sukeltų tokių raketų dislokavimas Kaliningrado srityje, iš čia nutaikius pajėgumus į svarbiausius NATO infrastruktūros objektus Europoje.
Kad ir kuri raketa galiausiai bepasirodytų Rusijos Vakarinėje dalyje, tokio scenarijaus į Pietryčių Aziją ir Kinijos keliamą grėsmę susikoncentravusios JAV negali ignoruoti. O tai reiškia, kad, bent jau Maskvos skaičiavimais, Vašingtonas būtų linkęs susitarti: mainais į grasinimus nedislokuoti savo raketų gali pareikalauti iš JAV, kad šios neperkeltų savų raketų į Europą.
Bet sykį šitaip nusileidus Kremliaus šantažui ir dar kartą patikėjus jau eilę susitarimų sulaužiusios Maskvos įsipareigojimais, kas gali užtikrinti, kad rusai laikysis naujų pažadų?
Arba dar daugiau – jei Rusijai pavyks išsiderėti tokias „saugumo garantijas“ sau palankiomis sąlygomis, kas užtikrins, kad tokios pačios taktikos Kremlius nepanaudos dar sykį kitu metu, kitoje vietoje, pavyzdžiui, dėl NATO priešakinių pajėgų Baltijos šalyse.
