Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Aleksandras Abišala pirmadienį dalijosi savo prisiminimais apie sunkų laikotarpį po to, kai Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta.
„Noriu prisipažinti vieną truputį keistą dalyką – tada, kai 1990-aisiais teko sėdėti šiuose rūmuose ir šioje kėdėje, kartais šaudavo mintis, kad kažkaip mes čia žaidžiam smėlio dėžę. Nežinau, kaip kitiems, bet man kartas nuo karto pasijusdavo, nes tol, kol buvo Sąjūdžio laikas iki Kovo 11-osios, kol buvome opozicijoje, mes darėme savo darbą, kurį buvo galima daryti – oponuoti valdžiai, telkti žmones, siekti nepriklausomybės.
Po rinkimų Sąjūdis tapo valdžia, bet be savo sienų kontrolės, su svetima kariuomene Lietuvoje, su visa energetika, geležinkeliais, visiškai integruotais į sovietiją, didžioji dalis pramonės taip pat valdoma iš Maskvos, o mes čia sėdime, kuriame įstatymus, darome sprendimus dėl vidaus struktūrų, kurios nebūtinai gali veikti“, – Seime vykusiame seminare „Ar išmokome 1991 m. sausio 8 d. pamokas?“ kalbėjo buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas.
Visgi taip pat, pasak jo, ateidavo stiprus noras tęsti veiklą, nepaisant visų iššūkių.
„Mes buvome pasižadėję, o didelė dalis žmonių siekė to paties, kaip ir Seimas“, – akcentavo A. Abišala.
Buvęs premjeras pasakojo, kad tuomečiai Vakarų lyderiai ir oficialiai, ir neformaliuose formatuose spaudė Lietuvos naują valdžią „nepakenkti Gorbačiovui“.
„Atrodė, kad tie mūsų pirmieji metai tokie kaip žaidimas“, – apibendrino A. Abišala.
Jau labai greitai, kaip pripažino signataras, tapo aišku, kad su Sovietų valdžia susišnekėti be ginklų pavyks.
„Kaip bebūtų keista, visiškas tikėjimas, kad mes darome teisingus žingsnius, teisingus darbus ir kad mes laimėsime, atėjo kaip tik po Sausio 13-osios, kuri tiesiogiai prasidėjo sausio 8-ąją“, – teigė buvęs deputatas.
Buvęs kultūros ir švietimo ministras dr. Darius Kuolys kalbėjo apie žmonių, priimančių sprendimus, tarpusavio pasitikėjimą.
„Gebėjimas bendradarbiauti, veikti kartu, girdėti vienas kitą ir derinti savalaikius veiksmus, kai jie yra reikalingi – 1991 metų sausį buvau jauniausias Vyriausybės narys. (…) Tai buvo vyriausybė, kuri turėjo vienyti, kuri gavo Aukščiausiosios Tarybos pasitikėjimą ir atlaikė blokadą, atlaikė spaudimą. Argumentas daliai mūsų eiti į Vyriausybę buvo tas, kad yra kritinė situacija ir bet kada galimas Seimo puolimas. Kariniai šarvuočiai Vilniuje važinėjo po Kovo 11-osios.
Aš atsimenu Romualdą Ozolą, kuris per „Amerikos balsą“ skelbė, kad jau rytoj galimas puolimas, šturmas. Tai buvo dar 1990-ųjų pavasaris“, – prisiminė D. Kuolys.
Tad panašių į Sausio 13-osios įvykių „laukimas“, pasak jo, buvo tiesiog kasdienybė, bet tuomet iškilo ir trukdyti pradėjo nepasitikėjimo tarp Seimo ir Vyriausybės problemos.
„Mes ir visuomenė susitelkusi sugebėjo sausio 8 dieną atremti tą išpuolį, (…) mes visi vis dėlto atsispyrėme“, – kalbėjo buvęs ministras.
Jo nuomone, premjerė Kazimira Prunskienė, atsistatydinusi tą dieną, pasielgė teisingai, nes visuomenė buvo susiskaldžiusi – dalis palaikė V. Landsbergį, o dalis – A. Brazauską.
„Turėkime galvoje, kad Sausio 13-oji buvo mūsų bendra pergalė – ir tai, kad V. Landsbergis, kaip Volodymyras Zelenskis, neišvyko, ir atsisakė pavėžėjimo paslaugų, nors buvo numatytas ir lėktuvas, ir tai, kad Marijonas Misiukonis išstatė kulkosvaidžius Vidaus reikalų ministerijos palangėse: 28 kulkosvaidžiais ir automatais ginkluoti vyrai pasakė, kad mes ginsimės“, – prisiminė D. Kuolys.
Baigdamas savo kalbą jis perdavė žinutę ir dabartiniams politikams.
„Norėčiau linkėti didesnio valstybiškumo, didesnio tarimosi. Kai mūsų užsienio reikalų ministras viešai sprendžia klausimus su mūsų prezidentu – užsienio politikos, vidaus politikos – tai yra nesolidu. Po 1991-ųjų sausio pamokų šito mes nebeturėtume daryti. Taip pat aš manau, kad yra labai svarbu mūsų slaptųjų tarnybų darbas ir patikimas informavimas, kad tie žmonės, kurie priima sprendimus, būtų laiku informuoti. Taip pat labai svarbus dalykas yra visuomenės informavimas. Visuomenės informavimo tuo metu labai stigo“, – pridūrė buvęs ministras.
„Jedinstvo“: kaip sovietų vėliavomis nešina minia provokavo muštynes prie Seimo
Buvęs Krašto apsaugos departamento Apsaugos tarnybos vadovas Arnoldas Kulikauskis seminare pasakojo apie tuometę krašto apsaugos sistemą ir prisiminė prosovietiškai nusiteikusių asmenų organizacijos „Jedinstvo“ judėjimą.
„Veikiant tokiai krašto apsaugos sistemai net iš KGB buvo gaunama informacija bei buvo sužinotas mitingo pagrindinis tikslas – įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos parlamentą, nuversti, išvaikyti esamą valdžią ir sulaukti į Vilnių įvedamų sovietinės armijos karinių pajėgų. Tai buvo pagal Michailo Gorbačiovo užmanymą“, – sakė A. Kulikauskis.
Situacijai valdyti, pasak jo, sausio 5 d. buvo sukurtas specialus štabas, kuriame buvo skirtingų institucijų atstovai.
„Informacija jau buvo, kad parlamentas bus šturmuojamas“, – teigė A. Kulikauskis.
Jis pasakojo, kad institucijų paskirti ir surinkti pareigūnai prieš šturmą atvyko į parlamento rūmus.
„Veiksmas prasidėjo apie 8 valandą, kada link Aukščiausiosios tarybos kiemo ėmė plūsti jedinstvininkai. Mes apačioje (Seimo) išgirdome šūksnius: „Jau prasidėjo!“. Buvome skubiai išvesti pro pagrindines duris, kur priekyje su kitais vyrais išsirikiavome nugaromis į Aukščiausiosios Tarybos pirmojo aukšto langus, o priešais mus stovėjo policijos pareigūnai – daugiausia ten buvo „Omon“.
Priekyje baubiančios ir priešiškai nusiteikusios minios pamatėme sovietinėmis vėliavomis mosikuojančius ir sportiškai tvirtus, agresyvius vyrus, kurie tiesiog provokavo muštynes“, – pasakojo A. Kulikauskis.
Jis išreiškė viltį, kad visos institucijos atlieka namų darbus, jog panašios istorijos nepasikartotų.
„Kreipiuosi į jaunimą: mylėkite savo Tėvynę, savo namus, savo tėvus ir tą valdžią, kurią išsirinkote. Kovokite dėl jos, kad nepasikartotų tokie atvejai kaip Ukrainoje. Tikiuosi, šito nebus“, – pridūrė A. Kulikauskis.
Buvęs Specialiųjų operacijų pajėgų vadas pulkininkas Saulius Guzevičius pasakojo tuo metu tarnavęs Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriuje.
„Gavome informaciją apie planuojamą šturmą iš anksto. Manau, kad čia mes išgirdome labai svarbius liudijimus – tai iš tiesų nebuvo atsitiktinis veiksmas ir tiesiog reakcija į pakeltas kainas. Tai buvo plano dalis“, – pabrėžė S. Guzevičius.