„Delfi“ pašnekovo teigimu, kitose šalyse valdžia kalba apie galimybes tiems, kurie pasiskiepijo, o ne bausmes tiems, kurie nepasiskiepijo. „O mes, atvirkščiai – kalbame apie tai, jog bausime tuos, kurie nepasiskiepijo. Visa mūsų retorika – iš komunistinio pasaulio: bausime tuos degradus, kurie neina su mums ir nepaklūsta pažangos reikalavimams.
Galėtume ir mes, kaip prancūzai ir vokiečiai, kalbėti apie atsiveriančias galimybes pasiskiepijusiems žmonėms. Bet mes pasirinkome mačistinę retoriką. Merginos mūsų valdžioje mėgsta kietos moters įvaizdį, – svarsto Kuolys. – Mūsų vyriausybė dažniausiai renkasi galios diskursą: „Mes jums parodysime!“
Istorikas stebisi: ar vyriausybė nutuokia, ką teks daryti su ta visuomenės dalimi, kuri dabar paskelbta padugnėmis ir degradais? „Ar tuos žmones izoliuos arba išsiųs į priverstinę emigraciją? Kursime perauklėjimo stovyklas?“ – klausia jis.
Kuolys sutinka su tuo, kad demokratija be politinio konflikto – sunkiai įsivaizduojama, bet, jo nuomone, dabartiniai konfliktai Lietuvoje kuriami dirbtinai. Politikos technologai, jo žodžiais, patarinėja politikams kurti tokius dirbtinius konfliktus, kad atkreiptų į save visuomenės dėmesį, o apie ilgalaikį respublikos projektą tokiais atvejais negalvojama.
Nerimą istorikui kelia ir pastangos marginalizuoti kitaminčius, tildyti visuomenės mažumą ir kone kaip sovietmečiu tikėti partijos ir vyriausybės teisumu.
„Kam reikia nuolat pabrėžti hibridinį karą ir veikimą prieš valstybę? Kad ir kas nutiktų – tuoj kalbama apie veikimą prieš valstybę. Jei žmogus turi kitą nuomonę, jis jau veikia prieš valstybę. Patys įvarome save į kampą. O ką darysime, jei situacija aštrės ir iš tikrųjų prasidės rimtas hibridinis karas?“ – klausia Kuolys.
Jį stebina ir valdžios kalbėjimas su savais piliečiais, ir valdžios pritarėjų nepagarba kitaminčiams:
„Mūsų ministrai kalba apie „galutinį sprendimą“. Kaip naciai. Man atrodo, kad tai nėra padorus santykis su savo valstybės piliečiais. Galima nesutikti su jų pozicija, bet juk jie turi savo argumentus ir gyvenimo logiką.
Kodėl su visuomene reikėjo komunikuoti tik per tam tikrą žiniasklaidą, kuri jau tampa vyriausybės sienlaikraščiu? Čia matau didelę problemą. Ir žmonės jaučia, kad jie nėra traktuojami pagarbiai – kaip kitą nuomonę turintys piliečiai. Jie traktuojami kaip vaikai, kuriuos privers mąstyti teisingai.
Štai filosofas Alvydas Jokubaitis papriekaištavo vyriausybei dėl dialogo stygiaus ir iškart gavo Rimvydo Valatkos antausį – esą filosofai Lietuvoje turėtų užsičiaupti. Jie galintys abejoti Dievo buvimu ar būties prasmingumu, bet neturi teisės abejoti partijos ir vyriausybės sprendimų teisingumu.“
„Delfi“ pašnekovas atkreipia dėmesį į tai, kad būtent dabartinės Vyriausybės atstovai visai neseniai pabrėžė mažumos teisių svarbą ir būtinybę girdėti mažumos nuomonę. Dabar viskas apsivertė, ir bumerangas apsisuko:
„Kaip tik ši vyriausybė ypač daug kalbėjo apie mažumos teises. Kaip tik jos politikai aiškino mums, kad demokratija yra ne daugumos diktatas, o mažumų teisės. Dabar tas bumerangas apsisuka.“
Kritikos kliuvo ir valstybės vadovui: „Jei mūsų prezidentas tiki vakcinavimo galia, tai ką jis veikė tiek mėnesių? Kas trukdė jam važiuoti per Lietuvą, kalbėtis su abejojančia dėl skiepų visuomenės dalimi, įtikinėti, kad reikia vakcinuotis?“
Dar nenutilo rugpjūčio 10 d. mitingo prie Seimo atgarsiai, artėja nauja protesto akcija rugsėjo 10 d. Dalis žmonių smerkia ano mitingo dalyvius, sako, kad dalis jų buvo tiesiog riaušininkai, o kiti – ne ką geresni. Kita pusė laiko tai pilietinės visuomenės akcija, kurią paskatino valdžios nesikalbėjimas su visuomene. Kuriai pusei pritartumėte jūs?
Mitingas ir visos jo spalvos – gan sudėtingas reiškinys. Negalima vienareikšmiškai vertinti. Pritarčiau Alvydo Jokubaičio nuomonei, kad ši mūsų Vyriausybė ir Seimo dauguma nėra linkusi leistis į dialogą su dalimi visuomenės. Jie apaštalauja tarp savų.
Bet Lietuva nėra vienos ar dviejų partijų projektas, kad ir kaip tvirtai tuo būtų įsitikinę broliai konservatoriai ar Laisvės partija. Lietuvos Respublika – įvairius įsitikinimus, skirtingas pažiūras turinčių žmonių bendruomenė. Ir dabartinė Vyriausybės pozicija, kurią vis skelbia vidaus reikalų ministrė, – kad yra hibridinio karo būklė, todėl turime be išlygų pritarti vyriausybės sprendimams ir taip būti su tauta bei valstybe, kad abejojantys šiais sprendimais tampa valstybės ir tautos priešais, – neturėtų būti toleruojama laisvoje valstybėje.
Visuotinio hibridinio karo būklės paveikslo kūrimas, manau, nėra pagrįstas, ir laisvi piliečiai neturėtų sutikti su tokiu jiems primetamu scenarijumi. Neturėtų sutikti su valdančiųjų partijų tapatinimusi su valstybe ir tauta. O juk tai labai stipriai pabrėžiama: tie, kurie remia „teisingas“ partijas ir vyriausybę, yra tauta, o kiti vadinami minia, „jedinstva“, „narodu“, padugnėmis, banditais ir vagimis. Šitoks piliečių rūšiavimas civilizuotoje valstybėje neleistinas.
Kitas dalykas – šiuo metu susiduriame su labai sudėtingomis situacijomis: visuomenei, valstybei tenka daug iššūkių. Būtų gerai, kad krizių sąlygomis mūsų politikai galvotų apie ilgalaikę visuomenės perspektyvą: kaip išsaugoti pilietinės santarvės, solidarumo pagrindus, nesugriauti ilgalaikio Lietuvos projekto, nesupriešinti visuomenės taip, kad paskui būtų nebeįmanoma susitarti kitais klausimais, sugyventi.
Galbūt tai, kad mūsų politikai įsistūmė į tam tikrą aklavietę, yra politikos technologų, viešųjų ryšių patarėjų kaltė. Politikos technologų, kurie siūlo politikams dirbtinai konstruoti konfliktus, ir šie atkreiptų į juos visuomenės dėmesį, pozicionuotų „geruosius“, „pažangiuosius“ ir „pažangos priešus“, „talibus“.
Matėme, kaip toks dirbtinis konfliktas buvo konstruojamas net Lukiškių aikštės paplūdimio istorijoje. Bet jei mes tik dirbtinai aštrinsime padėtį, kursime vis naujus konfliktus, negalvodami apie jų sprendimą, sunaikinsime tarpusavio pasitikėjimo ryšius, pilietinio solidarumo audinį, kuris reikalingas bet kuriai visuomenei.
Atrodo, kad šiandien mūsų valdančiųjų politinių partijų elgesys stokoja ilgalaikės perspektyvos. Ką vyriausybė darys su ta visuomenės dalimi, kuri dabar paskelbta padugnėmis, niekšais, degradais? Ar tuos žmones izoliuos arba išsiųs į priverstinę emigraciją? Kursime perauklėjimo stovyklas? Kokios perspektyvos? Apie tai mažai galvojama.
Bet juk protestų vyksta ir kitose šalyse. Antai dėl galimybių paso, karantino ribojimų protestuojama ir didžiosiose ES valstybėse. O geltonųjų liemenių protestai Prancūzijoje? Jiems nekilo klausimas, kur Prancūzija dės visas tas geltonąsias liemenes – ar į perauklėjimo stovyklas, ar privers emigruoti.
Prancūzai neskuba apšaukti kitaip galvojančių žmonių tautos ir valstybės priešais. O mes taip darome. Jei mūsų ministrai mano ir skelbia, kad tai – valstybę griaunantys priešai, penktoji kolona, Rusijos, Baltarusijos ir Kinijos agentai, tuomet kyla klausimas – ką daryti su ta penktąja kolona?
Jei mes traktuosime politinį protestą kaip natūralų laisvos visuomenės reiškinį, kuris gali pasireikšti ir kraštutiniais pavidalais, tai klostysis vienoks valdžioje esančių politikų, jiems palankių žurnalistų ir galios struktūrų santykis su visuomene. Kitas santykis kyla iš visuomenės baimės, nepasitikėjimo bendrapiliečiais, dalies politikų ir jų rėmėjų susitapatinimo su valstybe – toks santykis grindžiamas pastangomis „svetimą“ visuomenės dalį marginalizuoti, niekinti, žeminti, kriminalizuoti. Tada ir kyla klausimas – ką su „jedinstva“, „narodu“ apšaukta visuomenės dalimi daryti?
Maža to, man atrodo, kad mes dabar mėginame komjaunuoliškai supaprastinti esamą situaciją. Nes kylantys klausimai – sudėtingi: kaip su pandemija besigrumiančios Vyriausybės sprendimai dera su Konstitucija, jos užtikrintomis mūsų teisėmis ir laisvėmis, kaip vykstanti visuomenės segregacija dera su bendraisiais žmoniškumo principais.
Laisva visuomenė turėtų šiuos klausimus viešai svarstyti, diskutuoti, ieškoti mažiausiai skausmingų sprendimų. O mes viešumoje net rimčiau nekalbame apie Vyriausybės priimamų priemonių laikinumą, teisinį pagrįstumą, būtinas jų įsigaliojimo sąlygas, nesvarstome, ar jos tikrai būtinos visos, neaptariame galimų alternatyvų. Mūsų Vyriausybė dažniausiai renkasi galios diskursą: „Mes jums parodysime!“
Porą savaičių iš visuomeninio transliuotojo sklido gąsdinimo retorika: iš neturinčių galimybių paso netrukus atimsime medicinos paslaugas, viešąjį transportą, didžiąsias parduotuves ir dar kaip nors skaudžiai nubausime. O dalis vyresnių kaimo, miestelių gyventojų apie galimybių pasą nėra nieko aiškaus girdėję, nežino, kas ir kaip galės jį gauti. Bet nuolat girdi, kad be to paso negalės nė pas gydytoją nuvažiuoti.
Vyriausybė turėtų matyti visą visuomenę ir nuolat galvoti, ką daryti su tais, kurių įsitikinimai lemia kitokį situacijos matymą, kurie yra silpnesni.
Štai filosofas Alvydas Jokubaitis papriekaištavo vyriausybei dėl dialogo stygiaus ir iškart gavo Rimvydo Valatkos antausį – esą filosofai Lietuvoje turėtų užsičiaupti. Jie galintys abejoti Dievo buvimu ar būties prasmingumu, bet neturi teisės abejoti partijos ir Vyriausybės sprendimų teisingumu. Tie, kurie ragina matyti tikrovės sudėtingumą, eliminuojami iš viešosios erdvės, nes mums nereikia sudėtingesnės tikrovės.
Kodėl piktinamės epitetų klijavimu tada, kai padugnėmis vadinami protestavusieji, bet nenorime girdėti tų įžeidinėjimų, kurių sulaukia valdančiųjų partijų atstovai ir bendraminčiai? Piktinamės tais, kurie skaldo visuomenę, vadindami kitaminčius tamsia minia ir gyvuliais, bet nesipiktiname tais, kurie kitaminčius apstumdo, apmėto akmenimis ir dar pasityčioja, tarkime, iš seksualinės orientacijos? Dvigubi standartai?
Neturėtume taikyti dvigubų standartų. Turime matyti ir vienos, ir kitos pusės nederamą elgesį, ir būtų idealu, jei neperžengtume ribos. Kita vertus, demokratiniame pasaulyje turi save labiau riboti tie, kurių rankose – politinė ir administracinė galia. Neturintiems galios žmonėms lieka agresyvesnė leksika ir galimybė stipriau išsilieti emociškai. Taip yra visame pasaulyje.
Ką mes matome dabar? Mūsų valdančiųjų politika tampa jautri, isteriška. Matome Seimo narius, kurie dalijasi asmeninėmis nuoskaudomis, publikuoja nuotraukas tų žmonių, kurie juos įžeidė. Mūsų prezidentas irgi gali labai emocingai reaguoti viešojoje erdvėje dėl ministro įskaudintos žmonos.
Vakarų politikoje nuo seno atskirta vieša ir privati erdvė. XV a. lenkų istorikas Janas Dlugošas, neigiamai rašęs apie lietuvius, priskyrė jiems vieną teigiamą bruožą: kad jie nerūpestingi, žaismingi savo šeimose ir labai rūpestingi, atidūs valstybės, respublikos reikalus tvarkydami.
Mes dabar tą privačią sferą ir valstybės reikalų sferą suliejame: viskas virsta isteriška šeima ir isteriška valstybe. Čia turėtų vėl atsirasti ribos, solidesnis kalbėjimas, o galios turintys žmonės turėtų laikytis tam tikro etoso. Kitaip subyra bendras projektas.
Bet juk demokratijos veikimas dažnai įmanomas kaip tik dėl konflikto, o ne bendro sutarimo. Idėjų konflikto, ginčo, kartais peraugančio į politinę konfrontaciją. Tai kodėl mes, matydami šį natūralų demokratinį procesą, tuoj puolame piktintis valdžia, kuri nesistengia visų suvienyti? Ar tikrai ji turi visus vienyti, taikyti, eliminuoti ginčą ir nesutarimo emocijas?
Suprantu šitą klausimą, jis natūralus. Vis dėlto užsižaisti vien konfliktais, nesiekiant jų sprendimo, nė viena laisva visuomenė negali, jei galvoja apie savo išlikimą. Taip, konfliktai reikalingi, ir politika be konfliktų – neįmanoma. Bet laisva solidari visuomenė išryškina konfliktus tam, kad ieškotų būdų ir jėgų juos išspręsti. O jei konfliktai tik dirbtinai kuriami, bet politikai nė nesistengia, o visuomenė nesugeba jų išspręsti, ji pradeda byrėti.
Kiekvienai visuomenei svarbu puoselėti sutarimo kultūrą. Konfliktai reikalingi tam, kad išryškintume skirtingas pozicijas. Bet jei konfliktų nesprendžiame, atsiduriame aklavietėje.
Dabar matau daug dirbtinių konfliktų. Pvz., kam reikia nuolat pabrėžti hibridinį karą ir veikimą prieš valstybę? Kad ir kas nutiktų – tuoj kalbama apie veikimą prieš valstybę. Jei žmogus turi kitą nuomonę – jis jau veikia prieš valstybę. Patys įvarome save į kampą. O ką darysime, jei situacija aštrės ir iš tikrųjų prasidės rimtas hibridinis karas?
Klausimai, dėl kurių ginčijamasi, sudėtingi, o mes mėginame viską išspręsti komjaunuolišku entuziazmu. Mūsų politika tampa infantiliška. Įsivaizduojama, kad galima iš jėgos pozicijų, naudojantis gerais viešaisiais ryšiais, užgniaužti klausimus, kurie natūraliai kyla laisvai visuomenei.
Sakote, kad mėginti tartis pirmiausia turėtų tie, kurie turi daugiau galios. Vadinasi, valdantieji. Bet pandemijos akivaizdoje ir valdžia, ir jos kritikai yra silpnoji pusė, o tikrąją galią turi virusas. Ir tie, kurie atsisako kovoti su virusu turimomis priemonėmis, bet įnirtingai kovoja su tais, kurie tas priemones taiko, tarytum yra išvien su virusu. Jei Lietuva būtų užpulta ir dalis visuomenės sakytų „pasiduokime, nesipriešinkime“, tai ką – valdžia turėtų tartis, diskutuoti su tais „silpnesniaisiais“, užuot priešinusis agresoriui? Juk būtų panaši logika, kaip ir įsiklausant į „silpnesniųjų“ balsą skiepijimosi klausimu.
Su išorės su grėsme galima įvairiai tvarkytis. Pirmiausia mėginant rasti sutarimą viduje, kaip su ta išorės jėga tvarkysimės. O juk mes šiuo atveju net nepasidarėme visuomenės nuomonės tyrimų.
Vakarų visuomenės žino savo nuotaikas – kiek žmonių palaiko vienas ar kitas priemones ir kodėl. O mes šiandien slepiame informaciją (nors tam tikrus tyrimus yra atlikusi prezidentūra, galbūt – kai kurios politinės partijos). Visuomenė tampa manipuliuojamu gyviu. Ir kai ja šitaip nepasitikima, ji ima įtarti, kad su ja nesąžiningai elgiamasi.
Akivaizdu, kad turime atremti pandemijos grėsmę. Bet tada racionaliai pagrįskime taikomas priemones. Apklauskime žmones, kokias priemones jie remia. Surenkime ne vieną rimtą viešą diskusiją, kurios metu būtų pateikta argumentų. Dalis kaimų, miestelių žmonių net neįsivaizdavo, kaip gauti tą galimybių pasą, kai buvo paskelbta, kad iš jų bus atimtos viešojo transporto paslaugos, dalis prekybos vietų. Apie tai nebuvo jokių kalbų. Bet buvo pasakyta, kad išauš diena X, ir bus „galutinis sprendimas“.
Kokią leksiką mes vartojame? Mūsų ministrai kalba apie „galutinį sprendimą“. Kaip naciai. Man atrodo, kad tai nėra padorus santykis su savo valstybės piliečiais. Galima nesutikti su jų pozicija, bet juk jie turi savo argumentus ir gyvenimo logiką.
Galbūt pandemijos sąlygomis dalinė segregacija – neišvengiama. Bet tuomet ieškokime tokių sprendimų, kad ji būtų aiškiai laikina ir nežemintų žmonių, nestumtų jų iš visuomenės, neatimtų iš jų būtiniausių paslaugų. Ieškokime žmoniškiausių būdų – pasirinktus sprendimus argumentuokime, aiškinkime.
O kodėl valdžia turėtų labiausiai rūpintis tais, kurie nenori skiepytis ir ta proga jaučiasi skriaudžiami? Kodėl turi kentėti tie, kurie skiepijasi, bet dėl antivakserių užsispyrimo gali vėl pradėti gyventi karantino suvaržymų sąlygomis kaip praėjusią žiemą? Grupelė žmonių nenori skiepytis, o dauguma žmonių dėl to vėl bus uždaryta – atskirta nuo mokymo ir darbo įstaigų, įvairių paslaugų, atribota nuo artimųjų, gyvenančių kitose savivaldybėse. Tai – teisinga?
Kaip aiškėja, ta jūsų minėta grupelė – gan didelė. O kaip tik ši Vyriausybė ypač daug kalbėjo apie mažumos teises. Kaip tik jos politikai aiškino mums, kad demokratija yra ne daugumos diktatas, o mažumų teisės. Dabar tas bumerangas apsisuka.
Bet aš manau, kad įmanoma rasti sprendimų. Pati mūsų retorika – labai ydinga. Vokiečiai, prancūzai kalba apie galimybes tiems, kurie pasiskiepijo, o ne bausmes tiems, kurie nepasiskiepijo. O mes – atvirkščiai: kalbame apie tai, jog bausime tuos, kurie nepasiskiepijo. Visa mūsų retorika – iš komunistinio pasaulio: bausime tuos degradus, kurie neina su mums ir nepaklūsta pažangos reikalavimams.
Galėtume ir mes, kaip prancūzai ir vokiečiai, kalbėti apie atsiveriančias galimybes pasiskiepijusiems žmonėms. Bet mes pasirinkome mačistinę retoriką. Merginos mūsų valdžioje mėgsta kietos moters įvaizdį.
Galbūt tai ir yra tikrasis feminizmas?
Jis įgyja keistas formas. Trepsėjimas kojomis, griežtos intonacijos, karinė uniforma, kapišonas ir veiksmų stilistika – „mes jus priversime“. Matau laisvai respublikai nebūdingą elgesį.
Turime gerbti kitaip mąstantį žmogų, paaiškinti, kodėl jo galimybės bus mažesnės, jei jau renkamės tokį scenarijų. Bet štai, pasirodo, kad galima tokį žmogų įleisti į miestų viešąjį transportą. Nors iš pradžių garsiai sakyta, kad jie neteks viešojo transporto. Ką tai reiškia žmonėms, važinėjantiems viešuoju transportu į darbą? Tai – bausmė: jūs liksite be darbo, pajamų, be ateities. Lietuvos projekte jums nebelieka vietos.
Šveicarai yra atlikę tyrimą, kuris liudija, kad dalis vadinamųjų antivakserių yra daug geriau informuota už vakserius – visus besiskiepijančius. Nes jie domisi mokslo laimėjimas, keliamomis abejonėmis, hipotezėmis. Ir jie klausia – kas toliau? Kas bus po pirmų dviejų skiepų? Ar bus trečias, penktas, aštuntas? Mes nežinome. Visi esame neapibrėžtoje situacijoje.
Ir šitoje situacijoje rodyti savo galią – gan kvaila. Viena dalis žmonių rizikuoja vienaip, kita – kitaip, bet raskime sprendimų, kad galėtume gyventi Lietuvoje neperpjovę vieni kitiems gerklių. Tai būtų politiko vertas uždavinys.
Kitas dalykas: jei mūsų prezidentas tiki vakcinavimo galia, tai ką jis veikė tiek mėnesių? Kas trukdė jam važiuoti per Lietuvą, kalbėtis su abejojančia dėl skiepų visuomenės dalimi, įtikinėti, kad reikia vakcinuotis? Kas trukdė Sveikatos apsaugos ministerijai, Vyriausybei siųsti reklaminius autobusus per Lietuvą, kad jie apvažiuotų miestelius, kaimus, ragintų žmones vakcinuotis? Kodėl nacionaliniu lygmeniu nepasinaudota sėkminga Alytaus, Akmenės savivaldybių patirtimi?
Kodėl su visuomene reikėjo komunikuoti tik per tam tikrą žiniasklaidą, kuri jau tampa vyriausybės sienlaikraščiu? Čia matau didelę problemą. Ir žmonės jaučia, kad jie nėra traktuojami pagarbiai, – kaip kitą nuomonę turintys piliečiai. Jie traktuojami kaip vaikai, kuriuos privers mąstyti tinkamai.
Naujausios apklausos rodo smunkantį didžiausios valdančiosios partijos, premjerės ir prezidento populiarumą. Kodėl visuomenės nuomonių lyderiai prarandą pasitikėjimą?
Mes nebematome telkiančios lyderystės. Stipri lyderystė yra telkianti lyderystė – telkianti skirtingai mąstančius žmones, o ne bendraminčius, savo klubo narius. Ne tokia, kuri ieško savo klubo priešų tam, kad galėtų to klubo narius dar labiau sutelkti. Deja, nei prezidentas, nei premjerė nėra tie telkiantys lyderiai. Jie gali būti patrauklūs, gražūs ir protingi savo palaikymo komandoms, bet susidūrę su kitais praranda dialogo galimybę.
Užtat Vilija Blinkevičiūtė, kuri nesako nei „taip“, nei „ne“, lieka neutrali, niekam neužkliūva. O arogantiška laikysena dalį visuomenės atstumia. Kitas dalykas – reikalingi ilgalaikiai sprendimai, o Vyriausybės, kaip komandos, iškomunikuotų ilgalaikių sprendimų nematyti. Kas yra Vyriausybės veidas? Nematome jos ryškesnio veido.
Juk matome ministrę pirmininkę.
Vyriausybės veidu dažnai tampa kuris nors ministras. Per neteisėtų migrantų ataką visur matėme vidaus reikalų ministrę. Rūsčiai kalbančią, apsivilkusią uniformą. Bet juk nematėme ramiau, santūriau kalbančios premjerės, kuri adresuotų savo žodžius ne tik savo rėmėjams, bet ir kitai visuomenės daliai. Šito mes nematėme. Užtat matome prezidentą, kuris yra įsižeidęs. Jis puikiai jaučiasi tarp savų, bet jam sudėtinga kalbėtis su kitais.
Kas yra tie prezidento „savi“? Kas yra jo aplinkos žmonės?
Tai žmonės, kurie nusivylė Vyriausybe ir iš esmės visada skeptiškai žiūrėjo į Tėvynės sąjungą. Dalis visuomenės Tėvynės sąjungos atžvilgiu yra nusiteikusi gan kietai ir savo pozicijos nekeičia. Tos naujos politinės jėgos, kurios per nepriklausomybės dešimtmečius ateidavo į valdžią, paprastai pradėdavo nuo Vytauto Landsbergio ir Tėvynės sąjungos aršios kritikos.
Kai Tėvynės sąjunga pradėjo vis stipriau kritikuoti prezidentą (kartais – pagrįstai, kartais – be pagrindo), atsirado savitas prezidento vaidmuo – telkti Tėvynės sąjungos, Laisvės partijos ir liberalų oponentus. Tas telkimas vyksta savaime, bet jis nėra telkiančios lyderystės požymis.
Apskritai mūsų valstybės gyvenime per daug viešųjų ryšių logikos ir per mažai nacionalinės politikos logikos. Vyksta viešųjų ryšių akcijos negalvojant apie ilgalaikį politinį rezultatą. Ir kai kurios prezidento iniciatyvos – tai tik šaudymas viešųjų ryšių šūviais negalvojant apie rezultatą.
Tipiškas pavyzdys – kai prasidėjo hibridinė ataka prieš Lietuvą, ėmė plūsti neteisėti migrantai. Prezidentas delsė, nors kilo klausimas – kur Valstybės gynimo taryba (VGT)? Galiausiai sušaukė VGT, bet jokio sprendimo nebuvo. Visi jos dalyviai apie situaciją po posėdžio kalbėjo radikaliai priešingai. Po VGT posėdžio – visiškas nesusikalbėjimas. Tai kam jo reikėjo posėdžio? Net per krizę nesugebama sutelkti Lietuvos komandos, kuri veiktų vieningai ir darniai.
