Susidomėjo opozicija
Tokie klausimai kyla įvertinus milžinišką Palangos vaikų žaidimų aikštelės kainą ir skubų projekto vykdymą. Kurorto valdžia tam skyrė daugiau nei pusę milijono litų. O pačią aikštelę nupirko ir įrengė vos per tris su puse mėnesio.
„Opozicijai kilo klausimų dėl kainų, jos aiškiai per didelės. Mes – ne vieninteliai apie tas kainas kalbame“, – pastebėjo Palangos tarybos narys Edmundas Krasauskas.
Kurorto tarybos politinė mažuma jau kreipėsi į Palangos savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą, kad išsiaiškintų vaikų žaidimų aikštelės pirkimo reikalus.
„Mes dar nesidomėjome, nors kalbos sklinda, kad tai labai brangus pirkinys. Aišku, pasižiūrėsime, kiek kas kainavo“, – pažadėjo Palangos savivaldybės kontrolierė Aušra Kedienė.
Kainų skirtumai
Palangoje nupirkti ir sumontuoti Rusijos kompanijos „KSIL“ žaidimų aikštelės įrenginiai.
Tokie patys kaip Klaipėdoje skvere prie Danės upės. Tik tie kainavo 44 tūkst. litų. Palangoje žaidimų aikštelė – penkis kartus didesnė. Tačiau jos kaina – didesnė 10 kartų.
Tos pačios kompanijos žaidimų aikštelės įrengtos ir Mažeikiuose. Mažeikių rajono savivaldybės Statybos ir remonto skyriaus vedėjas Arūnas Knystautas patvirtino, kad Mažeikių mieste yra 6 tokios aikštelės, jų įrengimas kainavo apie 200 tūkst. litų. Per pusę mažiau nei Palangoje.
„Palangos objekto nėra su kuo lyginti. Mūsų įrenginiai ne kokio garažo meistrelio drožiniai, kuriuos po mėnesio reikės vėl perdažyti“, – tikino bendrovės „KSIL pasaulis“ atstovė Neringa Raižienė.
Pasidomėjus įrenginių kainomis, paaiškėjo, kad pati didžiausia – 1,5 m aukščio čiuožykla kainuoja 3,6 tūkst. litų.
Didesnis kompleksas, kurį sudaro laivelis, laipynės, čiuožykla, sūpynės, kainuoja nuo 6 tūkst. iki 60 tūkst. litų.
Kodėl Palangos žaidimų aikštelė tokia brangi?
Gandus skleidžia konkurentai?
Kiek gali kainuoti medis ir plastikas, iš kurio pagaminti žaidimų aikštelės įrenginiai, klausė kurorto verslininkai.
Statybininkų teigimu, už pusę milijono litų, kurie investuoti į žaidimų aikštelę, galima pastatyti ir visiškai įrengti 200 kv. m ploto gyvenamąjį namą.
Tačiau palangiškiai nenusileidžia.
„Čia normalios kainos. Buvo toks vienas pilietis, kuris triukšmą kėlė, bet kai pamatė, kaip atrodo ta aikštelė, nutilo“, – teigė bendrovės „Palangos komunalinis ūkis“ direktorius Konstantinas Skierus.
Esą daugiausia kalba tie, kuriems nepavyko dalyvauti projekte.
Šiemet kovą savivaldybės administracijos direktorius savo įsakymu bendrovę „Palangos komunalinis ūkis“ įgaliojo nupirkti ir sumontuoti vaikų žaidimo aikštelės įrenginius.
Organizuoti konkursą pavesta savivaldybės įmonei „Palangos komunalinis ūkis“, o ne savivaldybės Viešųjų pirkimų skyriui. Esą taip formalumai buvo sutvarkyti bent mėnesiu anksčiau.
Bendrovė paskelbė konkursą, jame dalyvavo trys įmonės. Laimėtoja pasiūlė pirkinį už 465 tūkst., antrieji – 490 tūkst., treti – už 526 tūkst. litų. Pasirinkti mažiausią kainą pasiūlę verslininkai.
Kuo skubiau pastatyti
Vaikų žaidimų aikštelę buvo užsibrėžta įrengti birželio 1 dienai.
Tuomet komunalininkai neslėpė, kad šiai datai darbų baigti nespės. Esą geriausiu atveju atidarymą galima organizuoti liepos 1 dieną.
Savivaldybės ši diena netenkino. Kompromisas pasiektas – vaikų žaidimų aikštelė atidaryta birželio 16 dieną.
Per aikštelės atidarymą Palangos meras Šarūnas Vaitkus pabrėžė, jog „didžiausias šalies kurortas itin laukia atvykstant šeimų su vaikais, tad naujasis parkas taps nuo poilsio Palangoje neatsiejama laisvalaikio praleidimo vieta“.
„Todėl savivaldybės taryba kartu su administracija į Vaikų parką nusprendė investuoti nemažai lėšų – 465 tūkst. litų kainavo įrenginiai, sutvarkyti bei pritaikyti aplinką atsiėjo dar 178 tūkst. litų“, – rašoma savivaldybės tinklalapyje.
Mainai netiko
Pernai savivaldybė derėjosi su kompanija „Orlen Lietuva“, kad ji už 600 tūkst. litų nupirktų vaikų žaidimų aikštelės įrenginius. Už tai taryba bendrovę turėjo atleisti nuo žemės nuomos mokesčio, kuris siekė 700–800 tūkst. litų per metus.
Politikams pasirodė, kad toks sandoris neapsimoka. Todėl pernai spalį pareiškę verslininkams apie savo sprendimą liko be pinigų žaidimo aikštelei.
Vis dėlto žiniasklaidoje jau buvo paskleista informacija, kad toks parkas Palangoje bus. Neišvengiamai reikėjo jį įrengti, nes tai tapo valdančiųjų garbės reikalu.
Tad formuodami 2012 metų biudžetą, Palangos politikai aikštelei numatė reikiamą sumą iš miesto pinigų.
Iškilo ant vamzdyno
Paskyrę pinigus, miesto vadovai rangovams pirštu parodė, kur tą aikštelę įrengti. Paaiškėjo, kad sūpynės, čiuožyklos ir laipynės atsidūrė ant inžinerinių komunikacijų trasos.
Vandentiekininkams yra žinoma, kad vaikų žaidimų aikštelė Palangoje įrengta ant fekalinių nuotekų vamzdyno.
„Mes parašėme savivaldybei raštą, kad neprisiimame nei materialinės, nei kitokios atsakomybės dėl ant vamzdyno pastatytų laikinų statinių“, – patvirtino bendrovės „Palangos vandenys“ direktorius Pranas Madzajus.
O laikini statiniai esą ant komunikacijų stovėti gali. Tačiau vaikų žaidimų aikštelės laivui reikėjo iškasti gilų pamatą, jį išbetonuoti.
„Jie yra įvardyti kaip laikini statiniai. Todėl mes ir parašėme raštą, kad kratomės atsakomybės, jei įvyktų koks gedimas“, – teigė P.Madzajus.
Jokio atsakymo dėl šio įspėjimo „Palangos vandenys“ iš savivaldybės iki šiol negavo.
„Viskas ten yra gerai ir gražiai. Tos linijos niekam nekenkia ir niekam nepavojingos, jos yra šalia. Tai nekeičia esmės. Ten yra viskas tvarkingai“, – nukirto Palangos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Bronius Martinkus.
Nors pripažino, kad nuo vamzdynų avarijų ar kitų nelaimių niekas nėra apdraustas.
Fekalinių tinklų komunikacijos ten nutiestos prieš keletą dešimtmečių. Apie tai, kad ant jų atsiras vaikų žaidimų aikštelė, vandentiekininkai sužinojo, kai įrengimo darbai įpusėjo.
Jeigu įvyktų avarija, įrenginį reikėtų išmontuoti, sutvarkyti vamzdį ir vėl sumontuoti.
Kam kilo mintis būtent toje vietoje įrengti žaidimų aikštelę, niekas nebeprisimena. Tokių statinių daugiau Palangoje nėra. Toje vietoje yra inžinerinių įrenginių apsauginė zona, kur galima auginti tik žolę.
Linas Kontrimas, komunikacijų konsultantas
Kiek iš tiesų nuoširdus politikų rūpinimasis žmonėmis, sunku pasakyti. Toks gerumo sezoniškumas kas ketveri metai gal būtų gerai, jei nesibaigtų iš karto po rinkimų. Žmonės iš visuomenės atstovų, deleguotų į tam tikrą valdžios struktūrą, tikisi kokių nors realių nevienadienių darbų, jie laukia ilgalaikio ir stabilaus požiūrio. Įrengta vaikų žaidimo aikštelė, suprantama, kad yra gerai, bet lyginant su kuo ir už kokią kainą. O gal yra kitų ne mažiau svarbių projektų, bet ne tokių populistinių ir todėl nustumiami į šoną. Kyla klausimas, ar tai nėra daroma tik „dėl gražaus veidelio“? Todėl politikams vertėtų pagalvoti apie abu šituos aspektus – tiek apie gražų savo įvaizdį, tiek apie aiškius tęstinius projektus, kurių rezultatai būtų ne vienu ypu padarytas veiksmas. Jeigu politinėje sistemoje įsivyrautų ilgalaikiškesnio mąstymo kultūra, Lietuvoje atsirastų daugiau politinės atsakomybės.