Pasak P. Kuzmickienės, A. Ramanauskas-Vanagas paliko prisiminimus apie pasiaukojančią kovą, kurie yra vienas iš didžiųjų, įkvepiančių pasipriešinimo liudijimų.
„A. Ramanauskas-Vanagas gimė ir augo kartu su 1918 m. atkurta Lietuvos valstybe, kurios pažangą nutraukė sovietinė aneksija ir okupacija. Įgijęs išsilavinimą dar prieškario Lietuvoje ir tapęs mokytoju, jis pasirenka pasipriešinimo totalitariniam režimui ir kovos už laisvės idealus kelią – skleidžią tą šviesą ir tarp partizanų, vėliau palieka prisiminimus apie pasiaukojančią kovą, kurie yra vienas iš didžiųjų, įkvepiančių pasipriešinimo liudijimų. Savo duoklę A. Ramanauskas-Vanagas tėvynei atidavė su kaupu, todėl šiandien mūsų užduotis yra ne tik prisiminti Vanago ir kitų partizanų kovą, bet ir perduoti tuos idealus ateities kartoms, simboliškai atiduoti duoklę partizanams.“, – pranešime spaudai teigia P. Kuzmickienė.
„Šiandien Seime tam tikslui yra rengiama plati Laisvės kovų atminties ir tyrimų programa, kurios tikslas yra padaryti esminius darbus, susijusius su XX a. laisvės kovomis, ypatingai pabrėžiant pasipriešinimą totalitariniams režimams“, – taip pat pažymi Seimo narė.
P. Kuzmickienė su Lietuvo gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovais pagerbė partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atminimą Antakalnio kapinėse.
Seimas 2018 m. priimta deklaracija pripažino partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu. A. Ramanauskas-Vanagas nuo Jono Žemaičio-Vytauto žūties okupanto nelaisvėje 1954 m. lapkričio 26 d. iki 1957 m. lapkričio 29 d. (jo paties nužudymo KGB kalėjime Vilniuje) buvo aukščiausiasis tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas.
Partizanų vado A. Ramanausko-Vanago palaikų buvo ieškota iki pat 2018 m., kai jie buvo rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais jis buvo iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse.
A. Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. Niu Britene, Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1921-aisiais kartu su tėvais grįžo į Lietuvą, kur 1936 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940 – 1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje, iš kurios ir pasitraukė į laisvės kovotojų partizanų gretas Dzūkijoje 1945 m. 1946 m. išrinktas Merkio rinktinės vadu, 1947 m. tapo Dainavos apygardos vadu, nuo 1948-ųjų ėjo Pietų Lietuvos partizanų srities vado pareigas.
Buvo labai gerbiamas tiek kovotojų, tiek gyventojų už nuoširdumą, atsidavimą laisvės kovai. 1949 m. dalyvavo visos Lietuvos partizanų vyriausiosios vadovybės susitikime, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis, apdovanotas I laipsnio kovos kryžiumi, tų pačių metu rudenį buvo paskirtas susitikimo metu įkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadu. Nuo 1952 m. pabaigos neturėjo ryšių su vyriausiąja vadovybe, slapstėsi su šeima. Besislapstydamas parašė atsiminimų knygą apie laisvės kovas „Daugel krito sūnų“. 1956 m. Kaune buvo suimtas, kankinamas. Sušaudytas Vilniuje 1957 m.
1998 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties), 1998 m. kovo 6 d. suteiktas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties), o 1999 m. vasario 1 d. – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).