Siūlo rimtus pokyčius
Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai įkurti gamtiniu ir kraštovaizdžio požiūriu jautriausiose ir pačiose vertingiausiose Vilniaus vietose. Todėl ribojimai taikomi tam, kad parkų gamtinės ir geografinės vertybės būtų apsaugotos ir išliktų ateities kartoms.
Natūralu, kad siekiant apsaugoti šias teritorijas jose taikomi tam tikri ribojimai ir statyboms. Ir, panašu, tai pykdo architektus vienijančias organizacijas.
Delfi susipažino su 2022 m. sausio 24 dienos raštu Aplinkos ministerijai, kurį pasirašė Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Lukas Rekevičius ir Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis.
Dar visai neseniai, 2021 12 15, Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimo Nr. 855 „Dėl Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo. Regis, praėjo visai nedaug laiko, o architektai ir savivaldybė vėl siūlo keisti šiuos nuostatus.
Štai, ką rašto Aplinkos ministerijai autoriai jame akcentuoja: „LAS, LAR ir VMSA apgailestauja, kad šie nauji nuostatai vis dėlto nesudaro prielaidų kokybiškai šiuolaikinei architektūrai kurti, netgi priešingai – užkerta tam kelią. Nuostatuose įtvirtinta pozicija, kad Verkių ir Pavilnių parke reikia sekti tradicinės architektūros taisyklėmis (net ir tose parkų zonose, kurios nėra saugomos nei architektūriškai, nei urbanistiškai, o tik gamtiniu požiūriu) – ydinga. Primygtinai rekomenduojame atsisakyti ir reikalavimo kurti išskirtinai stačiakampio plano pastatus, o taip pat – šlaitinio stogo, kaip vienintelės galimybės, įvardijimo. Nelogiškas ir draudimas konstruoti tūrių kompozicijas iš kelių smulkesnių tūrių juos sujungiant šiuolaikinės architektūros elementais, nors keli smulkūs tūriai parke būtų harmoningesni kontekstui, nei vienas didelis (visais atvejais išlaikant užstatymo ploto reikalavimus).
Ir galiausiai šios trys raštą pasirašiusios organizacijos siūlo keisti ne tik Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatus, bet ir Saugomų teritorijų įstatymą, kuris galioja ne tik šiuose dviejuose parkuose, bet ir visose Lietuvos saugomose teritorijose.
„Atkreipiame dėmesį, kad nuostatų kritikuotinus niuansus, visų pirma, nulėmė jų priverstinis sąryšis su Saugomų teritorijų įstatymu, kuriame (įstatymui nebūdingai) konkrečiai nurodomi įvairūs dydžiai, atstumai, kampai ir pan. Tai eliminuoja galimybę atskleisti atskirų teritorijų unikalumą, kurti kontekstualumą, taip pat generuoja perteklinius reikalavimus. Būtinas kompleksinis dokumentų peržiūrėjimas ir Saugomų teritorijų įstatymo koregavimas.
Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos architektų rūmai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija kviečia dar kartą peržiūrėti ir koreguoti Verkių, Pavilnių ir kitų regioninių parkų nuostatus. Esame pasirengę bendradarbiauti ir prisidėti prie nuostatų ir kitų teisinių dokumentų tobulinimo“, - rašoma rašte.
Taigi, skaitant šį kreipimąsi į Aplinkos ministeriją akivaizdu, kad siūlomi esminiai pakeitimai saugomose teritorijose, kuriuos įgyvendinus joms būtų padarytas didžiulis poveikis.
Nemano, kad turėjo registruotis lobistais
Kad plačiau pakomentuotų situaciją, Delfi kreipėsi į visas raštą pasirašiusias organizacijas. Lietuvos architektų sąjungos vadovės R. Leitanaitės paklausėme, kuri konkrečiai organizacija inicijavo siūlomus pakeitimus.
Štai kaip ji atsakė į šį klausimą: „LAS jau seniai domisi Verkių/Pavilnių parko nuostatomis. Dar 2018 m. pavasarį vienas LAS Vilniaus architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos (VAUET) posėdis buvo skirtas vien šiai temai.
Vyriausybės programoje atsiradus naujai nuostatų versijai, visai kitokiai nei buvo svarstyta ekspertų prieš kelerius metus, natūraliai sujudo tiek LAR, tiek LAS. LAR ir LAS pareiškė pastabas naujam nuostatų projektui dar 2021 pavasarį (kai 2021 m. į LAS kreipėsi parko direkcija su prašymu pakonsultuoti dėl nuostatų atnaujinimo, natūralu, kad LAS konsultuoti sutiko), pastabų turinys buvo aptartas tarp LAR ir LAS vadovų ir architektų, kuriems tenka darbuotis saugomose teritorijose.
Kadangi po kelių mėnesių darbo su AM ir VSTT aptartas kompromisinis nuostatų variantas patvirtintas nebuvo, natūraliai abi architektus vienijančios organizacijos nutarė raštu atkreipti AM dėmesį į objektyvią nuostatų problematiką.“
Paklausus, kas konkrečiai, Lietuvos architektų sąjungos nuomone, yra ydinga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatuose, kurie Vyriausybės patvirtinti 2021 12 15, ir ką konkrečiai siūloma keisti, gavome pacituotą kreipimosi tekstą, kurį šiame straipsnyje jau esame citavę.
Nauji nuostatai patvirtinti dar visai neseniai. Diskusijos dėl jų vyko labai ilgai. Paklausėme, ar Architektų sąjunga iki juos priimant teikė savo pasiūlymus.
R. Leitanaitė nesutiko, kad jos vadovaujama organizacija nebuvo aktyvi: „LAS ir LAR dalyvavo diskusijose su Parko direkcija ir VMSA 2021 m. pavasarį ir teikė konsultacijas dėl nuostatų. LAR darbine tvarka su AM ir VSTT aptarinėjo nuostatas bemaž visą vasarą. Atradus lyg ir visiems tinkantį kompromisinį variantą šios konsultacijos nutrūko be mums nežinomos priežasties, ir po kelių mėnesių buvo patvirtintas kitas variantas, kuris, mūsų nuomone, ydingas. LAS ir LAR nebuvo informuoti, kad nuostatai toliau keičiami ir kaip jie keičiami iki to momento, kai sužinojome apie jų tvirtinimą.
Kompromisiniame variante esminis dalykas buvo įvardinti, kad siekiant urbanistinio integralumo ir kraštovaizdžio dermės ne tradicinės architektūros metodais, tokiam sprendiniui privaloma gauti RAT arba VAUET teigiamą išvadą dėl architektūros kokybės.
Galiausiai R. Leitanaitė negailėjo kritikos Saugomų teritorijų įstatymui, kuris yra pagrindinis dokumentas reglamentuojantis saugomų teritorijų apsaugą.
„LAS ir LAR po diskusijų su savo tarybomis bei nariais sieks įstatyme panaikinti tradicinės architektūros reikalavimą tose teritorijose, kur etnokultūriniai aspektai nėra saugomi (kur saugomos gamtinės vertybės). Reikia pagaliau pripažinti, kad dabartinė STĮ redakcija su dzūkiškos architektūros reikalavimu Vilniaus Verkiuose yra absurdiška, o įstatyme įteisinti visoms saugomoms teritorijoms vienodi apribojimai (pvz., statyba 50 metrų nuo šlaitų) naikina tokių specifinių saugomų teritorijų kaip Pavilnių Ribiškės tapatumą, kur istoriškai būdinga statyti būtent prie šlaitų, ir pradėti šio įstatymo keitimą“, - nurodė R. Leitanaitė.
Lietuvos architektų sąjunga ir jos vadovė R. Leitanaitė nėra registruoti kaip lobistai. Tačiau nepaisant to jie siūlo keisti konkretų įstatymą ir Vyriausybės nutarimą. Ir aiškiai įvardija, ką konkrečiai reikia keisti. Iš to galima spręsti, kad taip bandoma dalyvauti teisėkūros procese.
„Ar nemanote, kad norint dalyvauti teisėkūros procese, atstovaujant konkrečiai interesų grupei, pirmiausia reikėtų užsiregistruoti kaip lobistams?“ – tokį klausimą uždavėme R. Leitanaitei.
„LAS įprastai dalyvauja panašių projektų aptarimuose ir savo iniciatyva, ir kaip Aplinkos ministerijos kviečiamas socialinis partneris. Tačiau ačiū už pastebėjimą, pasikonsultuosime su teisininkais ir atliksime registracijos procedūras, jei paaiškės, kad jų reikia“, - tokį atsakymą pateikė R. Leitanaitė.
Rūmų pirmininkas projektuoja valstybiniuose parkuose
Architektų rūmų pirmininkas L. Rekevičius išsakė beveik tokią pačią poziciją kaip ir R. Leitanaitė. Jis įvardijo tokius pačius aspektus, ką reikėtų keisti. Pirmiausia, anot jo, Pavilnių ir Verkių regioniniams parkams netinka Dzūkijai būdinga architektūra.
Antra, jis mano, kad ribojimai naujiems pastatams saugomose teritorijose gali būti taikomi tik tose vietovėse, kur saugomas architektūrinis palikimas ir urbanistika.
Trečia, L. Rekevičius negailėjo kritikos Saugomų teritorijų įstatyme įvardytai nuostatai, kad naujos statybos negali vykti arčiau nei 50 m. iki šlaito. Esą tai labiausiai nebūdinga Ribiškių apylinkėse, kurios priklauso Pavilnių regioniniam parkui.
Galiausiai jis kritikavo šlaitinių stogų reikalavimą ir būtinybę išlaikyti stačiakampio formos statinius.
Vis dėlto reikia paminėti, kad L. Rekevičius yra aktyviai praktikuojantis architektas, projektuojantis statinius tiek Pavilnių regioniniame parke, tiek kituose Lietuvos regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose. Be to, jis yra privačios projektavimo įmonės akcininkas ir vadovas. Taigi, galbūt jis turi ir asmeninį interesą, kad būtų pakeisti tiek konkrečių parkų nuostatai, tiek įstatymas?
Todėl galbūt tokiu atveju pirmiausia reikėtų užsiregistruoti lobistu? Jis pripažino, kad toks klausimas jau buvo kilęs.
„Klausimas LAR administracijai buvo iškilęs ir anksčiau. Pridedu LAR teisininkų komentarą: „Atsižvelgiant į LAR‘ui suteiktas VTEK konsultacijas, reikia paaiškinti, kad rūmų kaip asociacijos ir jos oficialaus atstovo pirmininko statusas bei statute numatytos jo funkcijos bei pareigos pačios savaime suponuoja galimybę vykdyti veiklą, tenkinančią viešąjį interesą, įskaitant, bet neapsiribojant atstovauti rūmus santykiuose su kitais asmenimis, atstovauti rūmus ir jų poziciją, teikti pasiūlymus architektų veiklai aktualiais klausimais, atstovauti rūmus ir jų narius viešosiose valdžios institucijose, rūpintis teisės aktų, reglamentuojančių architektų veiklą, neoficialaus aiškinimo teikimu ir t.t. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas priežastis, iš VTEK gautą 2020-11-09 rašytinį atsakymą Nr. S-2845-3.4., taip pat jų suteiktas žodines papildomas konsultacijas, darome išvadą, kad vadovaujantis LR Architektų Rūmų įstatymo 2 str. 1 d. nuostatomis ir LR architektūros įstatymo 19 str., rūmų pirmininkui ir rūmams nėra tiesioginės prievolės registruotis lobistais“, - nurodė L. Rekevičius.
Kaip žinia, Rūmų pirmininkas L. Rekevičius, turi savo projektavimo įmonę ir pats projektuoja. Paklausėme, kiek kartų ir kokiuose parkuose yra projektavęs L. Rekevičius ir jo įmonė.
Jis teigė, kad tokių atvejų buvo ne tiek ir mažai: „Sunku suskaičiuoti, nes projektavimas saugomose teritorijose yra viena iš labai svarbių „Aketuri architektai“ specializacijų, – tikrai nemažai. Projektuota Neringos, Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos nacionaliniuose parkuose, Pajūrio, Pavilnių regioniniuose parkuose, kitose saugomose teritorijose, tokiose kaip pakrančių apsaugos juostos.“
Projektuoja ir mero žmonos įmonė
Raštą Aplinkos ministerijai pasirašė ir Vilniaus miesto savivaldybė. Čia verta atkreipti dėmesį, kad Vilniaus mero R. Šimašiaus sutuoktinė Gilma Teodora Gylytė yra architektė ir verslininkė, projektavimo įmonės UAB „Do Architects“ viena iš akcininkių.
Kaip rodo Delfi surinkti duomenys, jos įmonė taip pat projektuoja Pavilnių regioniniame parke, kurio nuostatus siūlo keisti savivaldybė ir dvi architektus vienijančios organizacijos.
Pavyzdžiui, ši įmonė yra parengusi vienbučio gyvenamojo namo Vilniuje, Kalvos gatvėje, naujos statybos projektą, kuriam 2021-09-29 išduotas statybos leidimas. Taip pat kitas namas projektuotas tame pačiame parke, Žemojoje gatvėje.
Ir papildomai dar štai ką pridūrė: „Tik galime pridurti, kad parko direkcija inicijavo susitikimą su architektų bendruomene, kvietė juos paruošti kokybiškų parkams tinkančių sprendimų apžvalgą, taip gimė bendradarbiavimo iniciatyva.“
Vis dėlto savivaldybės klausėme, ar su siūlomais pakeitimais sutinka savivaldybei pavaldi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija? Ar su ja tai buvo derinta? Tačiau konkretaus atsakymo į šį klausimą negavome.
Pakeitimams nepritaria
Dėl šio atvejo Delfi prašė saugomų teritorijų ekspertų nuomonės. Jie sutiko pasidalinti savo įžvalgomis, tačiau nenorėjo būti įvardyti.
Štai vienas ilgametis saugomų teritorijų sistemos darbuotojas teigė, kad siūlomi pakeitimai atvertų Pandoros skrynią ir sugriautų ilgai kurtą sistemą: „Man nesuprantami šie architektų pasiūlymai. Dabartinis teisinis reglamentavimas ir taip yra kompromisinis variantas. Nežinau, ką dar būtų galima liberalizuoti. Man atrodo, čia tiesiog noras sugriauti sistemą ir visiškai atrišti rankas architektams. Jei siūlomiems pokyčiams būtų pritarta, tai būtų viskas, tai būtų absoliutus krachas. “
Kitas šaltinis yra architektas. Jo nuomone, nėra būtinybės keisti nei parkų nuostatų, nei įstatymo, nes Lietuvoje ir taip nėra daug saugomų teritorijų, o jas išsaugoti yra valstybės garbės reikalas: „Jei norime statyti mūsų parkuose bet ką, tai prašom. Keiskim. Bet tada turim susitaikyti, kad Lietuvoje neliks unikalių vietovių su savo savitumu. Mūsų šalyje saugomos teritorijos tikrai neužima didelio ploto, todėl, manau, tikrai galime jas išsaugoti. Jei nori statyti bet kaip – nesikelk į saugomas teritorijas. Pirk sklypą kur nors kitur. Jei atsikeli, būk malonus, ir laikykis tam tikrų ribojimų.“
Nori išsaugoti unikalumą
Panašios pozicijos laikėsi ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius Albertas Stanislovaitis. Anot jo, kraštovaizdžio savasties išsaugojimas, jo tvarkymas ir formavimas tenkinant ekonominius, socialinius, kultūrinius, ekologinius ir estetinius visuomenės poreikius yra vienas svarbiausių valstybės tikslų, nurodytų Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje ir kituose strateginiuose dokumentuose.
Kaip nurodė VSTT vadovas, vienas iš saugomų teritorijų steigimo tikslų yra išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio įvairovę.
Ir čia pat jis perėjo prie statybų reglamentavimo: „Tam, kad statybos (iš esmės kalbame apie sodybinį užstatymą) nepažeistų, nepakeistų, neiškreiptų, tradiciškai susiformavusio kraštovaizdžio, atitiktų konkrečiam regionui būdingus savitumus, visuose valstybiniuose parkuose yra nustatyti atitinkami reikalavimai ir rekomendacijos. Patys reikalavimai pastatų statybai nėra savitiksliai, nors tradicinė architektūra tarp dalies architektų nėra madinga, bet visgi ji yra vertybė saugomose teritorijose. Diskutuojant su įvairių sričių profesionalais apie architektūrą saugomose teritorijose svarbus klausimas ir atsakymas kam to reikia? Atsakymas iš saugomų teritorijų pusės: todėl, kad tai yra harmoninga, savita, tvaru, ekologiška, racionalu, užtikrina susiformavusio kraštovaizdžio tęstinumą.
Gyvenamieji namai yra seniausia ir gausiausia pastatų grupė, jų įvairovę lemia gamtinės sąlygos, vietinės tradicijos, ekonominiai, socialiniai ir kiti veiksniai. Todėl pastatai skirtinguose etnografiniuose regionuose skirdavosi savo konstrukcijomis, aukščiu, tūriu, planu, statybinėmis ar apdailos medžiagomis. Kaimo statybai įtakos faktiškai nedarė architektūros stilių raida (kuri stipriai veikė pastatų architektūrą miestuose), profesionaliosios architektūros tendencijos. Sodyba dažniausiai buvo vienos šeimos gyvenamasis namas su racionaliu patalpų planu, aiškia architektūrine forma bei ūkiui reikalingais funkcionaliais priklausiniais. Iš esmės sodybos statinių išdėstymas skirdavosi priklausomai nuo sklypo dydžio, jų kiekio, pastatų formos, tūriai, planas buvo lakoniški, panašūs, esminiai skirtumai buvo detalėse (prieangiai, langų dydžiai, puošyba). Pažymėtina, kad architektūra yra neatsiejama tautos tradicijų dalis.“
Pokyčių nežada
Architektų organizacijos ir Vilniaus miesto savivaldybė primygtinai rekomenduoja atsisakyti reikalavimo kurti stačiakampio plano pastatus, o taip pat šlaitinio stogo reikalavimo. Tačiau A. Stanislovaitis su tuo nesutinka.
„Pastatai plokščiais (sutapdintais) stogais Lietuvoje atsirado po II pasaulinio karo, sprendžiant klausimą, kaip kuo pigiau pastatyti daugiabučius namus darbininkams apgyvendinti, jie statyti miestuose, miesteliuose, kolūkinėse gyvenvietėse. Plokščiastogiai namai niekada nebuvo ir vis dar nėra būdinga šeimos gyvenamojo namo stogo forma. Lietuvos gamtinės sąlygos, klimatas bei žmonių praktiškumas nulemia tai, kad populiariausi stogai yra šlaitiniai. Saugomose teritorijose yra pastatų sutapdintais stogais, bet tai dažniausiai yra visuomeninės, komercinės ar poilsio paskirties pastatai, statyti sovietmečiu ir pan., juos rekonstruojant yra rekomenduojama uždengti šlaitiniais stogais. Nežinome jokių tyrimų, įrodančių, kad sutapdinti stogai Lietuvai būtų funkcionalesni, ilgaamžiškesni ar praktiškesni.
Pažymėtina, kad pastatai šlaitiniais stogais organiškiau įsilieja į Lietuvos gamtą, su ja nedisonuoja. Manome, kad siekiant išsaugoti Lietuvos gamtinių, kaimiškųjų, priemiestinių saugomų teritorijų savitumą, tradicinės architektūros identitetą, būtent lakoniškos ir aiškios pastatų formos, šlaitiniai stogai yra vieni iš svarbiausių reikalavimų, išryškinančių tradicinį Lietuvos namų siluetą, taip pat svarbios atitinkamos medžiagos, spalvinė gama, atliepianti vietos identitetą. Lietuvos saugomos teritorijos užima tik 17,76 proc. Lietuvos teritorijos ploto ir tik nedidelė šio ploto dalis yra urbanizuota ar numatyta statybų plėtrai. Pastatų architektūra, taip kaip kalba, yra per ilgus laikmečius susiformavęs tautos gyvensenos, prisitaikymo prie vietos sąlygų rezultatas, kuris išryškina mūsų savitumą. Mes įdomūs pasauliui tik tuo, ką turime savito, todėl manome, kad kitų kraštų statybos tradicijų nereikia nešti į Lietuvos saugomas teritorijas. Pažymėtina, kad saugomose teritorijose reikalavimai iš esmės yra pastatų išoriniam vaizdui, niekas nedraudžia naudoti šiuolaikinių technologinių sprendimų įrengiant pastatus“, - nurodė tarnybos vadovas.
Anot A. Stanislovaičio, VSTT nepritaria, kad būtų inicijuotas Vyriausybės nutarimo pakeitimas dėl Pavilnių ir Verkių arba kitų parkų nuostatų.
„Ne. 2021 m. pabaigoje patvirtinti nuostatai buvo po labai ilgų diskusijų pasiektas rezultatas (pirminis projektas buvo Vilniaus miesto savivaldybės parengtas dar 2017 m.) Pažymėta, kad visi kiti valstybiniai parkai reguliavimą pastatų statybai turėjo nuo 2002 m. Esame įsitikinę, kaip nurodoma rašte, kad nuostatai „yra reikšmingas ir būtinas dokumentas, turintis padėti visiems proceso dalyviams pasiekti kokybiškiausio rezultato“. Manome, kad dar yra per anksti teigti, kad nuostatai „nesudaro prielaidų kokybiškai šiuolaikinei architektūrai kurti, netgi priešingai – užkerta tam kelią“, kadangi jiems įsigaliojus dar nėra suprojektuoto ir įgyvendinto nė vieno projekto“, - teigė direktorius.
Taip pat, kaip teigė A. Stinislovaitis, VSTT nepritaria, kad pagal gautą raštą būtų inicijuojamas Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimas.
„Ne. Akivaizdu, kad raštą pasirašę asmenys nėra įsigilinę į Saugomų teritorijų įstatymą, jame nėra, kaip teigiama rašte „konkrečiai nurodomi įvairūs dydžiai, atstumai, kampai ir pan.“ Smulkmeniškai įstatyme, politiką formuojančių institucijų iniciatyva yra aprašytas tik ūkininkams aktualus stoginių įrengimas ne sodyboje žemės ūkio paskirties žemėje, kuris iš esmės nėra aktualus Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose, dėl to konfliktų niekada nebuvo. Įstatyme yra tik bendros nuostatos, skatinančios veiklą, išsaugančią, palaikančią ir išryškinančią kraštovaizdį, gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, veiklą, išsaugančią etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijas, taip pat tradiciniai verslai, pažintinis turizmas, kt.
Manome, kad reikalavimų tradicinei architektūrai atsisakymas iš esmės pakeistų saugomų teritorijų steigimo koncepciją, kraštovaizdžio vertę. Tam reiktų platesnės diskusijos ir platesnio sutarimo“, - teigė A. Stanislovaitis.
Ministerija pokyčių neplanuoja
„Verkių ir Pavilnių regioninių parkų nuostatai yra parengti vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu, kuriame numatyta, jog saugomų teritorijų nuostatuose nustatomi etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijomis pagrįsti reikalavimai. Nuostatai yra įstatymą įgyvendinantis teisės aktas, kuris negali prieštarauti įstatymui, todėl Verkių ir Pavilnių regioninių parkų nuostatų, priimtų po ilgų svarstymų ir diskusijų, keisti neplanuojama, priešingai – remiantis jais, rengiami ir kitų saugomų teritorijų nuostatų pakeitimai. Aplinkos ministerija šiuo metu neketina inicijuoti nuostatų pakeitimo“, - nurodė A. Gadliauskaitė.
Taip pat ji pridėjo, kad Aplinkos ministerija šiuo metu vykdo pakeitimus, galinčius paliesti saugomų teritorijų valdymo klausimus. Vienas iš jų – tai saugomų teritorijų valdymo sistemos pertvarka, kurioje pakeitimai, susiję su statinių statyba saugomose teritorijose, nenumatomi, išskyrus sprendimus priimančių specialistų kvalifikacijos užtikrinimo ir kitus vidaus administravimo klausimus.
„Taip pat Aplinkos ministerija rengia Statybos kodekso koncepciją, kurios apimtyje gali būti vykdomos platesnės diskusijos dėl statybos reglamentavimo principų, taip pat ir dėl valstybės bei savivaldybių institucijų dalyvavimo reglamentuojant bei įgyvendinant statinių statybos reikalavimus visose šalies teritorijose“, - teigė A. Gadliauskaitė