Interviu DELFI S. Latotinaitė tikino, kad naujausiais atvejais vaikai paimti įtariant smurtą prieš juos, tačiau įtarimai esą grindžiami vien vaikų pasakojimais. Jos tvirtinimu, į „Barnevernet“ akiratį pakliuvusioms šeimoms nesuteikiama teisė pasitaisyti.
– Prieš kelias dienas feisbuke paskelbėte, kad pastaruoju metu iš lietuvių šeimų paimtas būrys vaikų – lietuvių šeimose šiems vaikams ieškote nuolatinių globėjų. Kodėl? Ar į jūsų prašymą kas nors atsiliepė?
– Idėja paskatinti lietuvių šeimas siekti tapti nuolatiniais globėjais kilo matant, kad „Barnevernet“ sistemoje realiai kol kas niekas nesikeičia. Nepaisant to, kad nuo praeitų metų pavasario per visą pasaulį masiškai vilnija pasipiktinimo bangos, matant, kad Lietuvos valdžios žmonėms ne(be)sidomint šia problema, galimybių perduoti atimtus vaikus giminėms į Lietuvą realiai nebelieka, bent jau kol Norvegija neratifikuos 1996 m. Hagos konvencijos.
Teisinio reguliavimo vis dar nėra, o Norvegija individualių dvišalių sutarčių konkrečiose bylose, jei nėra rimtesnio spaudimo iš vaiko kilmės šalies, savo iniciatyva nepasirašinėja. Žinoma, ir toliau kovojame dėl vaikų sugrąžinimo į biologinę šeimą. Tai yra pagrindinis tikslas. Tačiau jeigu galutinis sprendimas vis dėlto yra globos teisių atėmimas, mano manymu, geriau, kad lietuvių vaikai būtų perduoti tos pačios kilmės profesionaliems nuolatiniams globėjams. Visas blogybes pasvėrus, manau, tai yra geriausia išeitis, kol „Barnevernet“ sistemoje neturėsime apčiuopiamų pokyčių. Tokiu būdu vaikai neprarastų savo etninio bei kultūrinio identiteto, savo gimtosios kalbos, nebūtų nutautinami.
Nepriklausomai nuo to, kokia bebūtų šeima, „Barnevernet“ turi paisyti Jungtinų Tautų (JT) Vaiko teisių konvencijos nuostatų ir paimtiems vaikams ieškoti globėjų iš artimos aplinkos.
Į mano kreipimąsi atsiliepė labai daug šeimų, taip pat ir vienišų žmonių, gyvenančių tiek Norvegijoje, tiek kitose ES šalyse.
– Kiek, jūsų žiniomis, iš šeimų naujai paimta lietuvių vaikų? Dėl kokių priežasčių?
– Pastaruoju metu iš lietuvių šeimų paimta keletas vaikų. Mano žinioje yra šie paėmimai: berniukas, gimęs 2003 m., broliai, gimę 2006 m. bei 2008 m., mergaitė, gimusi 2009 m., mergaitė, gimusi 2011 m. bei 3 mėn. kūdikis. Pagrindinė priežastis – įtarimai, kad vaikai buvo mušami namie. Mano atstovaujamose bylose įtarimai grindžiami vien vaikų pasakojimais. Jokiu kitų įrodymų nėra.
–Atstovaujate kai kurių paimtų vaikų tėvams. Ar bandysite įrodyti, kad vaikai paimti neteisėtai, šeimose nesant problemų?
– Sakoma, kad nėra namų be dūmų, taip pat nėra šeimos be problemų. „Barnevernet“ egzistuoja visų pirma tam, kad apsaugotų vaikus, užtikrintų jų esminius poreikius taikydami pagalbos priemones, o ne išardydami šeimas. Jeigu tėvai pagalbos priemonių negavo, su jais nebuvo dirbama, galime daryti prielaidą, kad paėmimas buvo neteisėtas, nes paėmimas galimas tik tais atvejais, kai jokios pagalbos priemones negali padėti.
– Kiek teko bendrauti su „Barnevernet“ bei Norvegijos valdžios atstovais, jie aiškina, kad be reikalo vaikai nepaimami – dažniausiai priežastys būna smurtas šeimoje, vaikų nepriežiūra ir t. t., tačiau dėl konfidencialumo tarnybos negali viešai paaiškinti konkrečių aplinkybių. Kitas jų argumentas – vaiko paėmimą turi patvirtinti teismas – neužtenka „Barnevernet“ įsikišimo. Ar, jūsų nuomone, ši sistema neužtikrina, kad vaikai paimami esant būtinybei? Turiu omenyje, ar, Jūsų akimis, pasitaiko „be reikalo“ paimamų vaikų?
– „Ne be reikalo“ paimti vaikai gali būti tais atvejais, kai tėvai yra beviltiški, visos įmanomos pagalbos priemonės išbandytos, tačiau viskas veltui. Jeigu vaikai paimami nesuteikiant tėvams jokių realių galimybių ištaisyti susidariusią situaciją namie, kas yra dažnas atvejis – taip, tuomet vaikai paimami „be reikalo“.
Vaiko paėmimas nėra bejausmio daikto perkėlimas iš vienos vietos į kitą. Tai susiję su dideliu šoku ir galimomis psichologinėmis traumomis visam gyvenimui. Juk jis praranda ne tik tėvus, bet ir kitus artimuosius – senelius, dėdes, tetas. Broliai ir seserys netenka vienas kito, nes dažnai atiduodami skirtingiems globėjams. Norvegijoje pas globėjus atsidūrę vaikai patenka į svetimą kalbinę bei kultūrinę aplinką. Todėl toks veiksmas turi būti daromas labai atsakingai ir tik tokiu atveju, kai išnaudojamos visos pagalbos priemonės šeimai. Žinoma, jeigu iš tiesų rūpi vaiko gerovė.
–„Barnevernet“ sistemos šalininkai emigrantams primena, kad jie turi laikytis Norvegijos teisės aktų ir vaikų priežiūros standartų, o jie skiriasi nuo lietuviškų. Kaip manote, iš kur kyla problemos dėl Norvegijoje auginamų vaikų?
– Problema yra ne tiek tai, kaip Norvegijoje auginami vaikai, kiek drastiški „Barnevernet“ darbo metodai nepaliekant tėvams realių galimybių apsiginti. Nuo „Barnevernet“ kenčia ne tik užsieniečių, bet ir pačių norvegų šeimos, kurios tikrai žino vaikų auginimo Norvegijoje standartus. Taigi tai nėra tik imigrantų problema.
Sausio mėnesį prie Norvegijos ambasadų pasaulyje prasidėję gausūs protestai prieš „Barnevernet“ metodus rodo, kad kažkas su šia sistema yra labai negerai.
Reikia pabrėžti, kad visose šalyse pasitaiko tarnybinių pažeidimų ir piktnaudžiavimo. Juk lengviau iš karto paimti vaiką nei vargintis dirbti su šeimomis. Ne kartą teko susidurti su nepagrįsto skundimo atvejais, tačiau niekas neskuba gilintis, ar tai melagingas pranešimas, ar ne. Tačiau vaikai atskiriami nuo šeimos ir jie patiria stresą.
– Esate teisininkė ir puikiai žinote ne vieną lietuvių vaikų paėmimo atvejį. Kokias Norvegijos tarnybų daromas klaidas, problemas matote? Kaip manote, ar situacija pasikeis, jei Norvegija, kaip žada, ratifikuos Hagos konvenciją?
– Drąsiai galiu teigti, kad Norvegija ignoruoja savo tarptautinius įsipareigojimus, taip pat nepaiso JT Vaiko teisių konvencijos nuostatų. Hagos konvencijos ratifikacija planuojama šiais metais. Jeigu Norvegija nekeis esminės pozicijos tarptautinių įsipareigojimų atžvilgiu, didelių pokyčių, kaip viliamasi, minėtos Hagos konvencijos ratifikacija neatneš.
Verta paminėti, kad dėl tarptautinės teisės nesilaikymo Norvegija Jungtinėse Tautose nuo 2012 m. nebevertinama kaip A statusą turinti šalis žmogaus teisių atžvilgiu. Tai reiškia, kad Norvegija nebeturi nei balso, nei balsavimo teisės. Norvegija šiandien lygiuojasi gretose su tokiomis B kategorijos šalimis kaip Čadas, Bulgarija ar Tadžikistanas.
– Ar šioje situacijoje turite priekaištų Lietuvos diplomatams?
– Lietuvos ambasada Osle ir joje dirbantys diplomatai Norvegijoje atlieka Užsienio reikalų ministerijos (URM) misiją ir vykdo URM politiką. Tad priekaištai gali būti nukreipiami tik URM.
Viena tokių URM misijų yra ginti teisėtus Lietuvos piliečių interesus užsienyje. Mano nuomone, URM veda itin pasyvią politiką tėvų, susidūrusių su „Barnevernet“, atžvilgiu. Jei Lietuva taip susirūpintų savo piliečiais kaip susirūpinusi pabėgėliais, tai, ko gero, dalį pareigų būtų atlikusi.
– Skelbiama, kad garsioji Gabrieliaus istorija vėl teisme – motina nori atgauti vaiko globos teises. Lietuvoje žinoma, kad Gabrieliaus motina nebuvo „šventoji“ – jos pačios mama ir brolis žiniasklaidai yra pasakoję apie problemas, tą kalba ir kai kurie Norvegijos lietuviai. Jūs pati mamai atstovavote šioje istorijoje, ar žmonės nebuvo klaidinami nutylint apie motinos bėdas?
– Dėl profesinės etikos sumetimų negaliu atsakyti į Jūsų klausimą.
– Tenka pastebėti, kad patys Norvegijos lietuviai nėra vieningi – vieni koneveikia „Barnevernet“, kiti tiesiai sako, kad su šia tarnyba viskas tvarkoje, kad ir Lietuvai reikėtų panašios. Ar sutinkate, kad dalis tautiečių šiose istorijose siekia asmeninės naudos?
– Lietuviai šitoje kovoje labai susiskaldę ir net tokioje garbingoje veikloje atsiranda visokių prašalaičių patarėjų, kurie trukdo byloms bei kurių veiklos metodai tikrai nepriduoda garbės ir netgi kartais sudaro prielaidas, kad veikiama ne visai teisėtais metodais. Vaikų iš šeimų paėmimo bylos išties yra pačios sudėtingiausios, nes apauga emociniu rūku, pritraukia nestabilių žmonių ir apsivelia intrigomis.
Suprantama, kad vaikus praradę tėvai sunkiai išgyvena tokią situaciją ir pasiduoda jausmams, o tuo pasinaudoja įvairaus plauko aferistai, siūlantys „profesionalią teisinę“ ir kitokią pagalbą bei norintys gauti finansinės ir kitokios naudos. Tokiu būdu atsiranda būriai patarėjų, kurie nesigaudo teisinėje sistemoje ir taip trukdo byloms, dėl ko labai sunku dirbti, rezgamos intrigos ir panašiai, vyksta „įtakos sferų“ dalinimasis, pamirštami vaikas, šeima.