COVID-19 – čia pat už kampo
Pirmadienį užsukęs į už kampo nuo namų esančią gatvelę pamačiau vaizdą tarsi iš Holivudo filmo apie epidemijas: prieš eismą atvykęs greitosios pagalbos automobilis su įjungtais švyturėliais, šalia – paruošti perkėlimo neštuvai ir nuo galvos iki kojų baltu kombinezonu, specialia kauke, akiniais „pasipuošęs“ medikas. Pro namo, prie kurio stovėjo greitoji, langus matėsi, kaip iš lėto, kitų medikų prilaikomas sunkiai leidosi vyresnio amžiaus vyriškis, su specialia kvėpavimo kauke ant veido. Galvoje susimaišė gailestis, kartėlis, baimė.
„Šią kritišką akimirką mes turime laikytis vienas kito. Būdami 11 mln. komanda, mes esame stipresni. Mes įduodame savo likimą į vienas kito rankas. Mes esame 11 mln. komanda ir kiekvienas komandos narys yra svarbus. Mums reikia kiekvieno, kad nugalėtume virusą. Pasirūpinkite savimi ir kitais“, – dramatiškame videopareiškime kalbėjo Belgijos premjeras Alexanderis De Croo.
Kaip čia nebūti dramatišku, kai šalis įsiveržė į COVID-19 užsikrėtimų absoliučias lyderes visoje ES.
Dabartiniai užsikrėtimų skaičiai Belgijoje jau pralenkė pavasario statistiką – per dieną registruojama 13-17 tūkst. naujų koronaviruso atvejų. Beveik 700 pacientų kiekvieną dieną yra guldomi į ligonines, kuriose jau trūksta vietų ir atidedamos planuotos operacijos, kad būtų kur guldyti COVID-19 ligonius.
Tuo metu ekspertai įspėja, kad tokio spaudimo Belgijos sveikatos sistema, kuri iki šiol buvo laikoma viena geriausių Europoje, gali neatlaikyti. Kalbama, kad netrukus viešbučiai gali būti rekvizuoti ligoninių reikmėms, o medikams į pagalbą ateis kariškiai.
Jei pavasarį Belgija išgarsėjo kaip daugiausia mirčių nuo koronaviruso skaičiuojanti šalis (pagal santykį su bendru gyventojų skaičiumi), tai dabar – kaip didžiausias COVID-19 židinys Europoje. Pagal Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenis, ketvirtadienį Belgija turėjo 1498,7 COVID-19 atvejus 100 tūkst. gyventojų ir tai didžiausias rodiklis ES (Lietuvoje šis siekė 201,6).
Tiesa, pavasarį Belgijos valdžia turėjo paaiškinimą – prie koronaviruso mirčių priskaičiuodavo visus, kurie buvo rizikos grupėje, t.y. atskirų atvejų netyrė. Dabar paaiškinti, kodėl tokie milžiniški COVID-19 užsikrėtusiųjų skaičiai – sudėtinga.
Kelionė į prarają
Liepos antroje pusėje vėl pradėjus augti užsikrėtusiųjų skaičiui, Belgija sugrįžo prie ribojimų – visose uždarose patalpose kaukės privalomos, atnaujinti kontaktų ir renginių dalyvių skaičiaus ribojimai. COVID-19 atvejų nesumažėjo, bet jų augimas sustojo.
Tačiau rugpjūčio pabaigoje netikėtai nuspręsta sušvelninti ribojimus. Visuomenė pavargo, tuomet tikino politikai, o didelius užsikrėtimo skaičius aiškino ir Lietuvoje girdėtu pasiteisinimu: „Daugiau testuojame, daugiau atrandame atvejų.“
Be to, tęsėsi politinė krizė, t.y. Belgija jau šešioliktą mėnesį gyveno be nuolatinės vyriausybės, o laikinoji premjerė Sophie Wilmès, kuri, beje, neseniai pati užsikrėtė COVID-19 ir buvo paguldyta į intensyvios priežiūros skyrių, nesijautė politiškai stipri.
„Tiesa, kad tai galėjo pasiųsti neteisingą signalą. Idėja buvo surasti balansą ir bandyti gyventi su virusu. Turint omeny artėjantį rudenį ir žiemą, tai buvo rizikingas žingsnis“, – „Politico.eu“ cituoja virusologą vyriausybės patarėją Steveną Van Guchtą.
Be to, tuomet daugelis buvo įtikėję, kad jei ir bus antroji banga, tai ji prasidės ne anksčiau spalio pabaigos-lapkričio. Tačiau šiemet, bent jau Belgijoje, vėsūs ir lietingi orai atėjo anksčiau.
„Jei žvilgtelėsime į praeitį, daug dalykų buvo įgyvendinta teisinga linkme pirmosios bangos metu, bet aišku, kad išėjimo strategijos buvo iš dalies per greitos ir ribojimų buvo atsisakyta per anksti“, – trečiadienį spaudos konferencijoje ne tik apie Belgiją, bet ir apie visas ES šalis kalbėjo Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen, kuri pati jau kelis kartus buvo priversta karantinuotis dėl kontakto su asmeniu, kuriam patvirtintas COVID-19, o du jos Komisijos nariai taip pat pasigavo koronavirusą.
Galiausia, rugsėjo pabaigoje buvo sutarta dėl naujosios Belgijos vyriausybės ir netrukus buvo įvesti kai kurie ribojimai – barų laikas sutrumpintas iki 23 val., prie staliukų galima prisėsti tik 4 asmenims. Taip įkurta COVID-19 komisaro, centralizuojančio veiksmus prieš pandemiją, pozicija. Pradėjo veikti COVID-19 programėlė, kuri informuoja apie kontaktą su susirgusiu, testavimo centrus. Tačiau „COVID-19 traukinys“ jau buvo įsibėgėjęs.
Po dviejų savaičių įvestos dar rimtesnės priemonės: barai, kavinės ir restoranai – uždaryti, alkoholio vartojimas viešose vietose uždraustas, pardavimai apriboti, žmonių kontaktai riboti iki minimumo, įvesta komendanto valanda nuo 24 val. iki 5 val. ryto, privalomas darbas iš namų.
Kai kurie regionai ir savivaldybės ėmėsi dar griežtesnių priemonių. Tarkime, „Europos COVID-19 sostine“ virtęs Briuselis prailgino komendanto valandą nuo 22 iki 6 val., parduotuvių darbo laiką sutrumpino nuo 22 iki 20 val., uždarė visus muziejus, parodas, baseinus, sporto klubus ir t.t. Net sunku išvardyti, kas draudžiama, galbūt lengviau pasakyti, kas leidžiama. Taip pat koronaviruso „rekordininkas“ prancūzakalbis Valonijos regionas ėmėsi tokių pat priemonių.
Tuo metu trečiasis Belgijos olandakalbis regionas – Flandrija, atsisakė ribojimų griežtinimo (vėliau vis dėlto pritarė jiems).
Būtent Belgijos sudėtinga administracinė-politinė sistema (trikalbystė, nuolatinė trintis tarp regionų ir savivaldos bei centrinės valdžios), galbūt irgi gali iš dalies paaiškinti koronaviruso nesuvaldymą. Arba, kaip sako kritikai, „chaotišką reagavimą“.
Net medikai kaukes nešiojo atmestinai
Kitas aspektas – patys belgai. Galbūt jie taip gausiai neprotestavo prieš suvaržymus, kaip, tarkim, vokiečiai (nors ir Belgijoje būta tokių demonstracijų), tačiau tai nereiškia, kad belgai yra linkę laikytis taisyklių kaip tie patys vokiečiai.
Net ir dabar gatvėse galima sutikti žmonių, kurie nedėvi kaukių, nors jos privalomos visur. Žemiau nosies nusmukusios kaukės – jau tradicija, kuri įsigalėjo, kai po pirmosios bangos pavasarį buvo leista atsidaryti parduotuvėms, restoranams ar barams, bet su sąlyga, kad aptarnaujantis personalas nuolat dėvės veido kaukes.
Vis dėlto labiausiai nustebino prieš kelias savaites matytas vaizdas, kai vienoje klinikoje COVID-19 testus daręs medikas koridoriuje visia nedevėjo kaukės, o pacientus apžiūrinėjo nusismaukęs kaukę – „taip lengviau kvėpuoti“.
Kalbant apie testus – tai dar viena problema, kuri daužo mitą apie idealią Belgijos sveikatos sistemą. Skirtingai nei Lietuvoje, testų rezultatų Briuselyje laukti reikėjo 2-3 paras, dabar net neskiriamas testas, jei žmogus neturi koronaviruso simptomų, nors turėjo kontaktą ar įtaria, kad yra pasigavęs COVID-19.
Tik dabar Briuselis užsakė 100 tūkst. greitųjų testų, kurie turėtų sumažinti apkrovas laboratorijoms (praėjusią savaitę Briuselyje atlikta 49 tūkst. testų). Iki šiol Belgija greitųjų testų nepripažino. Nenuostabu, kad ES institucijos pačios įsteigė savo darbuotojams testavimo centrus.
Laukia visiškas uždarymas?
„Pasakysiu aiškiai. Mūsų šalis, mūsų ekonomika ir mūsų verslas neišgyvens naujos izoliacijos“, – tuoj po paskyrimo pareiškė Belgijos premjeras A. De Croo.
„Nespjauk į šulinį…“, – sako lietuviška patarlė. Penktadienį po pietų renkasi Belgijos konsultacinis komitetas, kuris, kaip spėjama, gali priimti sprendimą vėl uždaryti šalį. Tuo labiau, kad kaimyninė Prancūzija, kurios pavyzdžiu dažniausiai seka Belgija, jau ėmėsi tokių veiksmų.
„Sveikatos apsaugos padėtis yra kritiška. Kaip ir mūsų kaimyninėse šalyse, metas mums spausti avarinį stabdį: izoliacija“, – savo „Twitter“ paskyroje pranešė žinomas belgų virusologas Marcas Van Ranstas, patarinėjantis vyriausybei nuo pat pandemijos pradžios.