Laidotuvių organizatoriai „Delfi“ teigė, kad tikrai galima pastebėti, jog laidotuvės trumpėja. „Laidojimo paslaugų centro“ atstovas Stasys Guja komentavo, kad jų įmonė turi šešis padalinius Vilniaus mieste bei Pabradėje ir Ignalinoje ir lyginant su senosiomis tradicijomis, kai buvo šarvojama tris paras, tai šiandien dažniausiai šarvojama vieną ar dvi paras. Tam įtakos turėjo ir besitęsianti pandemija.
„Pirmojo karantino metu buvo ribojamas šarvojimo laikas ir dalyvaujančių laidotuvėse asmenų skaičius. Nors dabar šios atsargumo priemonės yra pakeistos, pastebime, jog laidotuvių dalyviai laikosi atsargumo, patys reguliuoja lankytojų srautus, paskiria laikus kada kam atvykti ar laidotuvėse dalyvauja tik patys artimiausi žmonės. Taip pat matome, kad žmonės labiau pradėjo planuoti laidotuves, jos vyksta suplanuotu laiku, o ne kitą dieną po mirties, kaip buvome pratę.
Pastebime, kad laidojantys artimą žmogų šiuo laiku yra labiau susitelkę, tiksliai žino kas atvyks į laidotuves, o kas negalės ar vengs dėl užsikrėtimo pavojaus. Dalis laidojančių tiesiogiai susiduria su COVID-19 liga, nes laidoja savo artimą mirusį nuo šios ligos. Tai irgi keičia laidojimo tradicijas, nes su nuo COVID-19 mirusiu asmeniu dažniausiai atsisveikina tik šeimos nariai“, – pastebėjo jis.
Pasiteiravus laidotuvių organizatoriaus, kodėl šarvojimo laikas trumpėja, nekalbant tik apie pandemiją, jis aiškino, kad tai susiję ir su gyvenimo tempu, ir su galimybe greitai atvykti į laidotuves.
„Anksčiau šarvodavo tris dienas, kad visi norintys gavę žinią apie mirtį turėtų galimybę per tris dienas atvykti atsisveikinti. Dabar artimieji su gimine sutaria kurią dieną visiems bus patogu susirinkti ir tą dieną šarvoja. Taip pat pastebime, kad mažėja tradiciškai atsisveikinančių asmenų, nes mažėja atsimenančių laidojimo tradicijas kaip giesme ar malda palydėti mirusįjį“, – teigė S. Guja.
Jis taip pat nurodė, kad kremavimas iki pandemijos nebuvo toks populiarus, tačiau pasikeitusi pasaulinė situacija irgi padarė tam tikrą įtaką.
„Iki pandemijos kremavimas nebuvo labai populiarus. Pandemijos metu, ribojant asmenų judėjimą, ši paslauga pradėjo populiarėti, nes daugelis kremuodavo palaikus, o jų laidojimą planuodavo po kelių dienų ar net mėnesių atsižvelgdami į tai kada galės susirinkti artimiausi giminės. Tačiau dažniausiai žmonės laikosi tradicijų ir velionį šarvoja bei laidoja karste.
Kremuojant mirusįjį šarvojimo trukmė priklauso nuo artimųjų pageidavimų. Jei šarvojimo salėje atsisveikinama su palaikais prieš kremaciją, tai vieną dieną šarvoja palaikus, o kitą dieną urną. Toks šarvojimas dažniausiai trunka dvi dienas“, – sakė jis.
Tą patį patį pastebėjo ir laidojimo namų „Rekviem“ atstovai. Jų teigimu, kremavimas tikrai sparčiai populiarėja, vis daugiau žmonių renkasi šį ekologišką atsisveikinimo būdą.
„Labai retai tenka išgirsti skeptišką požiūrį, nes mūsų didžioji dalis klientų renkasi kremavimą.“
Gedulingų pietų neatsisakoma
Vis dėlto „Laidojimo paslaugų centro“ atstovas pastebėjo, kad gedulingi pietūs išlieka neatsiejama laidotuvių tradicija.
„Būvimas su artimaisiais netekties akimirką ir pasidalinimas netekties našta su jais išlieka svarbus. Laidojimas tarytum padalinamas į dvi dalis: iki palaidojimo kape ir po palaidojimo. Jei pirmoje dalyje artimuosius vienija netektis, artimųjų palaikymas, atsisveikinimas, rūpestis kaip atlikti viską pagal mirusiojo pageidavimus, tai antroje dalyje vyrauja tikėjimas susitikti su visais mums brangiais mirusiais, bendrystė su jais ir su tais, kurie renkasi prie vieno stalo, tam kad paliudytų savo tarpusavio ryšį.“
Tačiau „Rekviem“ laidojimo namų administracija pastebėjo, kad gedulingų pietų organizavimas priklauso nuo artimųjų, mat yra dalis klientų, kurie vis dar užsako gedulingus pietus, bet yra nemaža dalis klientų, kurie tokio poreikio neturi.
„Ypač šiuo karantino laikotarpiu vis mažesnė dalis klientų pageidauja gedulingų pietų“, – pastebėjo jie.
Pasiteiravus S. Gujos, ar vis dar populiaru nešti gėlių ir jeigu taip, kokias taisykles turėtume prisiminti, jis sakė, kad šiuo metu vis daugiau užsakovų noriai įsitraukia į laidotuvių organizavimą.
„Pavyzdžiui mirusiojo gyvenimo nuotraukas įkelia į USB įrenginį, tam, kad per salėje esantį TV ar projektorių jas parodytų laidotuvių dalyviams. Juk svarbu matyti ne tik mirusiojo palaikus, bet ir visą jo gyvenimo kelionę, prisiminti gražias akimirkas. Panašiai yra su gėlėmis, naudojamomis karsto, kapo duobės ir kapavietės puošimui. Vis daugiau užsakovų į ateinančius atsisveikinti su velioniu kreipiasi su prašymu, nurodydami kokias gėles ir kiek jų atnešti.
Yra tokių užsakovų, kurie vietoj gėlių prašo paremti mirusiojo šeimą pinigais, ypač tais atvejais, kai šeima susiduria su finansiniais sunkumais laidojant. Esame turėję ir tokių užsakovų, kurie prašė nenešti gėlių, o vietoj sumos skirtos gėlėms, tą numatytą sumą paaukoti paramai skirtai labdaros organizacijai. Kitose laidotuvėse žmonės pageidavo suaukotus pinigus laidotuvių metu skirti parapijos maldos namų statybai“, – kintančius užsakovų pageidavimus prisiminė jis.
Laidotuvių organizatoriaus teigimu, dabar žmonės, atvykstantys į laidotuves, yra pratę atsiklausti kokias gėles nešti, ar kokiu kitu būdų parodyti pagarbą ir suteikti paramą.
Kitų laidojimų namų atstovai komentavo, kad žmonėms į atsisveikinimą eiti be gėlių yra vis dar nedrąsu, todėl bent vieną gėlės žiedą atneša.
„Dėl vokelio yra labai individualu, bet pastebime, kad didelė klientų dalis atneša vokelius artimiesiems. Jei žinote, kad laidojama bus į kolumbariumą, tada siūlome minimaliai nešti gėlių ir nenešti vainikų. Patariame atsižvelgti į artimųjų pageidavimus, nes kartais patys artimieji nurodo kokias gėles atnešti, tad tokio pageidavimo reikėtų paisyti.“
Ar būtina rengtis juodai?
Paklausėme, ar vis dar egzistuoja specialus aprangos kodas dalyvaujant laidotuvėse. Pasak S. Gujos, gedulo ir netekties spalva yra juoda, tad ypatingą ryšį su mirusiuoju turėję artimieji renkasi šią spalvą parodydami kokį ryšį jie turėjo ir kokią vietą jų gyvenime užėmė mirusysis.
„Tai tradicinis požiūris, išreikštas per aprangą. Todėl artimieji vilki tamsius rūbus, nebūtinai juodus. Kiti laidotuvių dalyviai pasirenką aprangą atsižvelgdami į savo santykį su mirusiuoju“, – teigė jis.
„Rekviem“ laidojimo namų atstovai irgi patarė šeimos nariams vilkėti tamsios spalvos drabužius, o einant į laidotuves, nesirinkti ryškių ir atvirų drabužių.
S. Guja taip pat nurodė, kad etiketas egzistuoja visuose gyvenimo atvejuose, taip pat ir laidotuvėse. Todėl nors ateiname atsisveikinti su mirusiuoju, palydėti jo į amžinybę, taip pat ateiname ir dėl gyvųjų, norime juos palaikyti, paguosti, suteikti stiprybės ir padrąsinti.
„Tad visuomet atėję į šarvojimo salę stabtelėjame prie mirusio, pašarvoto žmogaus. Atiduodame jam pagarbą. Padedame atneštas gėles ir/ar auką ir prieiname prie šeimos narių. Ištiesiame jiems ranką, jei sieja artimi ryšiai apkabiname ir pasakome paguodos, padrąsinimo ar palaikymo žodžius“, – priminė jis.
Taip pat laidotuvių organizatoriai teigė, kad etiketu tikriausiai ir būtų vadinama užuojautos pareiškimas.
„Bet tai turėtų būti nuoširdžiai pasakoma. Nereikia sakyti – kaip Jums dabar sunku, palengvės arba aš Jus suprantu. Pastebime, kad dažnai žmonės nepaiso paprasčiausio etiketo išjungti telefono garsą, o per patį išlydėjimo momentą skambantis telefonas tikrai nepriduoda garbės atėjusiam.“
- Dalykai, kurių reiktų nepamiršti dalyvaujant laidotuvėse:
- Išjunkite mobilųjį telefoną arba jo garsą.
- Nesirenkite kaip klubą, vakarėlį ar paplūdimį.
- Nežiūrėkite į telefoną, nerašykite žinučių ar apskritai nebūkite „prilipęs“ prie jo ekrano.
- Nepamirškite dėl ko susirinkote, todėl garsiai nesijuokite ir netriukšmaukite.
- Nesakykite kalbų, jeigu jums nėra patikėta tokia užduotis.
- Nežiovaukite.
- Per daug nevaikštinėkite ir nesiblaškykite.
- Negerkite arba nesineškite alkoholio ir užkandžių neprašytas.
- Nekelkite dramų.