Sausio 13-osios įvykių metu Aukščiausios Tarybos pirmininką V. Landsbergį ir kitus Vyriausybės narius saugojęs J. Užusienis neišskiria vien tik kruvinos nakties. Jis nupasakojo ir lemtingojo sausio pradžioje tiesiog gatvėje nugirstą pokalbį, kuris tik tuo metu nepasirodė svarbus. Bet tik tuo metu.
Plikomis rankomis – taip, anot J. Užusienio, pirmasis apsaugos skyriaus septynetas gynė Aukščiausią Tarybą ir savo valstybę. Be baimės ir dvejonių.
2002 metais J. Užusienis baigė tarnybą, tačiau iki šiol bendrauja su prof. V. Landsbergiu, o didžiausia jo pamoka vadina ramybę.
Nė nenutuokė, ką reikės daryti
Prof. V. Landsbergio asmens sargybinio pareigas J. Užusienis pradėjo eiti 1990 metų kovo 27 dieną, likus dviems dienoms iki 28-ojo gimtadienio. „Tą dieną buvo pasirašytas Aukščiausios Tarybos prezidiumo nutarimas, įgaliojantis saugoti Aukščiausios Tarybos pirmininką ir kitus Vyriausybės narius. Buvo septyni asmenys, tarp kurių buvau ir aš, – pasakojo J. Užusienis. – Tuo metu į Aukščiausios Tarybos rūmus važiavau nežinodamas, kur ir ką veiksiu.“
J. Užusienis pasakoja, kad tik nuvažiavęs į Aukščiausios Tarybos rūmus sužinojo, kad nuo tos akimirkos tampa V. Landsbergio asmens sargybiniu. „Sėdėjau ložėje, tribūnoje tuo metu kalbėjo Aukščiausios Tarybos pirmininkas ir man pasakė, kad aš turėsiu tokią pareigą jį saugoti. Juk tada nieko nenutuokėme apie jokį saugojimą ir kas tai per daiktas. Tuo metu visi mes nieko nenutuokėme. Nenutuokėme, kaip kurti valstybę, bet vis tiek tą darėme ir žiūrėkite, kaip neblogai išėjo.“
Iki tos dienos V. Landsbergį J. Užusienis pažinojo tik iš viešosios erdvės, tiek, kiek ir kiekvienas lietuvis. „Tą kartą man teko susipažinti asmeniškai ir tą pažintį mes labai maloniai tęsiame iki dabar, jau beveik trisdešimt metų“, – kalbėjo J. Užusienis.
V. Landsbergį jis apibūdina pirmiausia kaip žmogų, Lietuvą atvedusį į nepriklausomybę: „Mačiau, kiek jis turi energijos, kiek užsispyrimo ir atkaklumo daryti darbą ir padaryti iki galo. Mes išėjome pro siaurą plyšį. Jei nebūtų nepriklausomybės, nebūtų nei Europos Sąjungos, nei NATO“.
Nugirstas pokalbis, kurį suprato tik po kruvinų įvykių
Aukščiausios Tarybos apsaugos skyriuje J. Užusienis pradėjo dirbti likus metams iki Sausio 13-osios. Laikotarpis buvo neramus. Ir prieš, ir po Sausio 13-osios įvykių.
„Ėjome nežinodami, kur einame, kas su mumis bus. Sausio įvykiai, Pučas. Niekas nežinojome, kas toliau bus. Būsime gyvi ar nebūsime – kalbėjo J. Užusienis ir pridūrė, kad net ir tokioje nežinioje baimės nebuvo. – Apie baimę negalvojau, nes laisvės troškimas buvo didesnis nei bet kokia baimė. Norėjosi suprasti, kas yra laisvė.“
Norą įkvėpti nepriklausomybės padidino ir prieš 1990-ųjų Kalėdas įvykusi viešnagė Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Tąkart J. Užusienis ten lydėjo prof. V. Landsbergį. „Kai pamačiau, kas tai (laisvė – DELFI) yra, kaip žmonės laisvai gyvena“, – pasakojo J. Užusienis.
Po viešnagės už Atlanto į Lietuvą grįžęs J. Užusienis dar nenutuokė, kad taip greitai visa tvyranti situacija taip paaštrės. Nenutuokė net netyčia nugirdęs pokalbį gatvėje.
„Pamenu tokį epizodą, kurio tuo metu nelabai supratau. Dar prieš sausio įvykius, eidamas gatve pro Lukiškių aikštę, išgirdau pažįstamo pokalbį. Jis rusakalbis, jį sustabdė pažįstamas. Jis stovėjo ir kalbėjo, kad tuoj bus pakeltos kainos, kad tuoj rinksis žmonės ir nuvers Parlamentą ir taip toliau. Pagalvojau, kad kaip visada yra kažkokių kalbų, kažkas kažką kalba, – pasakojo J. Užusienis ir pripažino, kad daug vėliau suprato, kad informacija apie būsimus įvykius nebuvo tiesiog kalbos. – Supratau, kad kažkas iš rusakalbių žinojo, kad tai bus vykdoma ir tai buvo padaryta. Tuo metu aš, dirbdamas ir būdamas Aukščiausioje Taryboje, Prezidiume ar Parlamente tokių kalbų negirdėjau. Apie jokias pakeliamas kainas niekas negirdėjo. Bet kažkas žinojo, buvo planuojama.“
J. Užusienis būdavo šalia prof. V. Landsbergio, girdėdavo Aukščiausios Tarybos pasitarimus, tačiau teigia, kad jokių visuomenei nežinomų dalykų jie neaptarinėdavo. „Tai buvo plačiai žinoma, – tikino J. Užusienis tvirtindamas, kad paslapčių nebuvo. – Kiekviena detalė buvo svarbi ir skleidžiama visuomenei. Nepamenu tokių (slaptų – DELFI) dalykų.“
Vyro teigimu, visuomenė tuo metu buvo labai svarbi. Kiekvienas žmogus buvo svarbus. Jis pabrėžia, kad ir Parlamentą apgynė ne kas kitas, o žmonės.
Įtampos kupinos savaitės
Sausio 12-oji J. Užusieniui buvo laisvadienis, tačiau jis budėjo Aukščiausioje Taryboje. Kartu buvo ir visi kiti Aukščiausios Tarybos apsaugos skyriaus darbuotojai.
„Nuo tada mes ir neišėjome. Gal tik buvo retkarčiais kokie dalykai“, – teigė J. Užusienis, kuris savo pozicijų neapleido iki pat sausio pabaigos.
1990 m. kovą, kai buvo priimti pirmieji apsaugos skyriaus darbuotojai, jų buvo septyni. Po kelių mėnesių prisijungė dar keli, vėliau dar. J. Užusienis skaičiuoja, kad sausio įvykių metu jų buvo kelios dešimtys.
„Turėjome tokį kambariuką, kuriame pamainomis miegodavome ant čiužinių. Pamainomis keisdavomės ir ginklus. Kiek jų ir teturėjome. Buvo tokių kalbų, kad jei turi ginklą ir tave nušaus, tai kitas perims tą ginklą“, – kalbėjo J. Užusienis ir įvardijo, kad tuo metu pagrindiniai ginklai buvo dujiniai balionėliai ir dujiniai ginklai.
„O kai tik atėjome (kai pradėjo dirbti – DELFI), iš viso nieko neturėjome, buvome plikomis rankomis. Bet mūsų buvo toks pasiryžimas“, – kalbėjo J. Užusienis. Jo teigimu, tokia situacija vertė mokytis kitų dalykų, siekti tobulėti, mokytis iš paties savęs.
Aukščiausioje Taryboje budėję vyrai saugojo pirmininką ir kitus jos narius, o tuo metu ministrės pirmininkės pareigas ėjusi Kazimiera Prunskienė jų apsaugos atsisakė. „Ji sakė, kad čia neva Landsbergio apsauga. Bet juk nebuvo skirtumo. Visus saugojome, – kalbėjo J. Užusienis. – Ją saugojo kiti iš policijos, ji turėjo kitus savo žmones.“
Pareigas eiti pradėjęs J. Užusienis teigė, kad teko dirbti neturint jokių žinių, tačiau vėliau, per dvylika tarnybos metų, įgijo vis daugiau žinių. Jų sėmėsi net už Atlanto.
Viena iš pamokų – kaip iššokti ir įšokti į važiuojantį automobilį. Tuo metu, kai valstybė vėl statė savo pagrindus, apsaugos darbuotojai garbius asmenis lydėdavo lėtai važiuodami automobiliais. Priekinės keleivio durelės buvo atidarytos, o ant krašto įlipęs stovėdavo apsaugos darbuotojas. Kartais tekdavo iššokti ir vėl įšokti į automobilį.
J. Užusienis sako, kad nors toks veiksmas atrodo paprastas, jei žingsnis bus pradėtas ne ta koja, asmuo versis kūliais. Jo teigimu, jo kolegai teko tai patirti.
Kita pamoka, kurios įgūdžius teko lavinti – kaip nesustojant nustumti kelią užblokavusį automobilį. Jei kažkas neaišku kokiais tikslais užblokuoja kelią, žinant, galima ją nustumti nuo kelio trenkiant į tam tikrą vietą. J. Užusienis teigia, kad būtent tokių subtilybių teko mokytis už Atlanto.
Beje, jo teigimu, šios gudrybės realybėje neteko panaudoti. Be to, jis priduria, kad jų darbas – viską padaryti taip, kad tokių incidentų ir nenutiktų. Reiškia – užbėgti įvykiams už akių.
Svarbiausia prof. V. Landsbergio pamoka
Šalia prof. V. Landsbergio dešimtmetį praleidęs J. Užusienis teigė, kad svarbiausia pamoka, kurią išmoko iš profesoriaus – ramybė.
„Labai pagarbiai vertinu Vytauto Landsbergio ramybę, nusiteikimą, ryžtą tokiomis aplinkybėmis, kai kiti kuria kažkokius mitus apie tunelius. Prisiklausėme įvairių mitų, bet aš mačiau žmogaus ramybę, susitelkimą ir koncentraciją, – kalbėjo J. Užusienis. – Tai mano gyvenime viena iš didžiausių pamokų.“
J. Užusienis pasakojo, kad viso chaoso metu profesorius išlaikė ramybę ir ryžtą.„Visas laikas, visas buvimas šalia yra pamoka, – kalbėjo vyras. – Ir dabar. Mintys, idėjos, įžvalgos.“
Tuometinė ir dabartinę valdžią palyginęs J. Užusienis išskyrė vieną bruožą – tuo metu, prieš trisdešimt metų, Aukščiausios Tarybos akyse jis teigė matęs garbę tarnauti savo tautai. „Dabar matome daug tendencijų. Žmonės nusivilia, išvažiuoja, – kalbėjo J. Užusienis. – Norėčiau, kad pirmiausia, eidami į politiką, suprastų, kokią atsakomybę prisiima. Jie eina ne valdyti, o, pagal Konstitucijos 5 straipsnį, tarnauti žmonėms. Jie turėtų tai paskaityti ir prisiminti. Jiems turi būti garbė tarnauti.“
O ar buvo bent vienas profesoriaus sprendimas, kuriuo J. Užusienis buvo suabejojęs? „Ne mano funkcija buvo vertinti, turėjau savo užduočių, į kurias turėjau gilintis ir tobulintis, – kalbėjo J. Užusienis. – Bet dabar kaip pilietis politikoje daug matau.“
Jo teigimu, didžiausias ir nenuginčijamas prof. V. Landsbergio nuopelnas – jo vadovaujama Aukščiausioji Taryba paskelbė nepriklausomybę. „Visos kitos detalės, manau, nėra vertintinos, – kalbėjo J. Užusienis. – Man tenka ir dabar bendrauti. Aš matau, kad jam rūpi.“
„Duok, dievuli, kad kiekvienam tiek rūpėtų“, – apie prof. V. Landsbergį kalbėjo J. Užusienis.
Darbas iki paryčių
Prof. V. Landsbergis neskaičiuodavo darbo valandų, sako J. Užusienis. „Nepamenu, kad jis atsiribotų (nuo darbo – DELFI). Tuo metu jis gyveno kabinete, už kabineto turėjo kambarį, ten gyveno. O kai eidavo miegoti ar važiuodavo namo, tai būdavo jau antra, trečia ar ketvirta ryto, o devintą ar dešimtą vėl dirbdavo.“
J. Užusienis tikino, kad V. Landsbergis buvo itin atidus ir atsakingas. „Matydavau, kaip patarėja parašo kokį raštą ar dokumentą, krūvą dokumentų. Tai jis pataisydavo, o ji vėl rašydavo iš naujo, – pasakojo J. Užusienis. – Tuo metu kiekviena detalė, kiekvienas kablelis buvo labai svarbus.“
Buvęs V. Landsbergio asmens sargybinis pasakojo, kad už V. Landsbergio kabineto buvo įkurtas nedidelis kambarys. Jis buvo pritaikytas poilsiui. Buvo lova, nedidelė virtuvė, tualetas. Jo teigimu, šios patalpos turi būti išlikusios iki šiol, dabar jau už Viktoro Pranckienčio kabineto.
J. Užusienis pasakoja, kad V. Landsbergis iš savo darbo vietos neistraukdavo iki paryčių ir apie jokį pabėgimo planą negalvojo. „Vis girdėdavau mitų, kad tai tunelis paruoštas, tai malūnsparnis paruoštas. Po Seimo rūmus vaikščiojau, po rūsius vaikščiojau, nemačiau aš jokių tunelių“, – pasakojo J. Užusienis pakartodamas, kad tai tebuvo nežinia iš kur kilę mitai.
„Nebuvo tokio tikslo kažkur važiuoti ir slėptis, – kalbėjo J. Užusienis. – Bet tuo laikotarpiu, nes buvo daug savanorių, buvo pasakyta, kad tie, kas nenori ar negali, turi teisę ir laisvę išeiti, nes buvo reali grėsmė. Buvo žmonių, kažkokių savanorių, kurie išėjo. Bet iš Aukščiausios Tarybos apsaugos skyriaus niekas neišėjo. Vienas asmuo buvo, kuriam nepatiko, jis geriau įsivaizdavo, bet jis neišėjo. Jis išbuvo sausio įvykius ir tada išėjo.“
Laisvę gynęs J. Užusienis į Aukščiausios Tarybos pastatą, dabartinius Seimo rūmus, gali nueiti bet kada, turi specialų leidimą.
Aukščiausioje Taryboje sausio įvykius išgyvenęs J. Užusienis teigia, kad dabartiniai Seimo rūmai jam nėra tik pastatas: „Gal dėl to, kad aš buvau viduje, bet man jis svarbus, manau, jis svarbus visiems žmonėms nes būtent čia buvo apginta laisvė“.