Viduramžių dokumentuose, valdovų laiškuose Gediminas vadinamas pilnu titulu – „Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis“ (Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie). Lietuvos valstybė visur vadinama karalyste (regnum), Vilnius vadinamas karalystės sostine, tai yra karališkuoju miestu (in civitate nostra regia Vilna).
Filologas ir kultūros istorikas Algimantas Bučys ištyrinėjo daugybę viduramžių dokumentų įvairiomis kalbomis ir parašė didžiulę (568 puslapiai) Lietuvos valdovų titulams bei statusams skirtą studiją „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“. Jo išvada labai konkreti: visi rašytiniai šaltiniai, pateikiantys vienokius ar kitokius senovės Lietuvos (iki XV a.) valdovų titulus aiškiai dalinasi į dvi grupes. Vakarų ir Šiaurės Europos dokumentuose lotynų, vokiečių, anglų kalbomis iki XV a. pradžios lietuvių valdovams taikomi karališko rango titulai. Tuo tarpu slaviškuose, rusų ir lenkų kalbomis rašytuose tekstuose lietuvių valdovams visuomet taikomi kunigaikščių titulai, tai yra žemesnio rango nei caro, imperatoriaus arba karaliaus.
Vokiškuose ir lotyniškuose tekstuose ikikrikščioniškos Lietuvos valdovai visada tituluojami karaliais (lot. rex, sen. vok. tarmėmis koning, koningh ir kt.), lygiai taip pat, kaip ir kitų Europos šalių karaliai. Neretai šaltiniuose, popiežių bulėse ir net Vokiečių ordino raštuose specialiai pažymima, kad Gediminas yra pagonių, tai yra – nepriėmusių krikšto lietuvių karalius (konig von Litowin der ungetruwen). Tuo pažymima ir pripažįstama, kad Lietuvos karaliaus valdoma valstybė priklauso ikikrikščioniškų karalysčių sistemai, kuri viešpatavo Vakarų ir Šiaurės Europoje iki Romos popiežių įvestos katalikiško karūnavimo ceremonijos. Nei pats Gediminas, nei jo epochos diplomatinė dokumentika nevadino jo „didžiuoju kunigaikščiu“, o tik Lietuvos karaliumi.
Tačiau savivaldybės Istorinės atminties komisija yra kitokios nuomonės. Posėdžio, kurio metu buvo aptariamas šviesuolių atviras laiškas, protokole užfiksuota, kad karališkam Gedimino titului priešinosi du komisijos nariai istorikai Norbertas Černiauskas ir Marius Ėmužis, o kiti nuomonės neturėjo.
Pasak N. Černiausko, ši diskusija vyksta beveik 10 metų įvairiuose užkulisiuose ir keista, kad joje niekada nedalyvauja mediavistai, t. y. viduramžių specialistai. Protokole užfiksuota pagrindinė N. Černiausko mintis, kodėl nepritaria: „Mes negalime suteikinėti karaliaus titulų tiems žmonėms, kurie jų negavo pagal tų metų taisykles“. Komisijos narys rėmėsi prof. R. Petrausko paaiškinimu ir siūlė nepritarti pateiktam siūlymui, nes „tokiu atveju keistųsi viskas“.
Beje, diskusija dėl karaliaus titulo vyksta ne tik „įvairiuose užkulisiuose“, kaip sakė komisijos narys. Šis klausimas buvo aptartas mokslinėse konferencijose Mokslų akademijoje ir Karo akademijoje, istorikai yra parašę knygas apie tai. Dar viena konferencija turėjo įvykti Seime, bet kaip tik tą dieną buvo paskelbtas karantinas dėl COVID-19 epidemijos.
M. Ėmužis sutiko su N. Černiausko nuomone. Posėdžio protokole rašoma, kad M. Ėmužis pareiškė:„Karalius yra tas žmogus, kuris buvo karūnuotas. Svarbus yra krikšto klausimas, visų pirma, karaliaus titulas buvo tvirtinamas popiežiaus ir susijęs su krikštu. Mindaugas apsikrikštijo 1251 m. ir tada popiežius savo galia patvirtina Lietuvos karalystę ir vyskupiją. Tai svarbus dalykas ir po kelių metų įvyksta karūnacija. Tuo tarpu Gediminas siekė krikšto, tai buvo diplomatinis žaidimas, bet tuo metu buvo popiežiaus ir imperatoriaus santykiai sudėtingi. Yra imperatoriaus laiškai Gediminui ir tas pavadinimas karaliumi buvo vilionė, kad priimk krikštą iš manęs. Autentiškoji kalba nebūtinai reiškia to meto buvusią faktinę situaciją“.
Beje, Mindaugas ir iki krikšto Vakaruose buvo tituluojamas karaliumi. Iki krikšto priėmimo Europoje buvo daugybė pagoniškų karalių ir ten nekyla klausimų dėl jų karališkumo.
O Šventosios Romos imperatorius išvis nėra rašęs laiškų Gediminui (bent jau nėra išlikusių). Laiškus Gediminui rašė ir karaliumi vadino popiežius.
Kiti komisijos nariai nuomonės neturėjo. Todėl posėdžio dalyviai vienbalsiai nepritarė siūlymui ant paminklo postamento iškalti karališkąjį Gedimino titulą.
Įrašyti Gedimino tikrąjį karališkąjį titulą ant jo paminklo postamento svarbiausioje karališkojo Vilniaus aikštėje ne kartą siūlė ir pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis. „Seniai tai siūliau. Yra puiki vieta paminklo priekyje, kur tuščia plokštė. Ten derėtų iškalti „Gedeminne Rex“, kaip jis pasirašinėjo“, – sakė V. Landsbergis.
Delfi komentuodamas savivaldybės komisijos sprendimą ir jos narių argumentus, V. Landsbergis sakė: „Turi keistumų istorikai... Jis juk pats pasirašinėjo karaliumi. Ateina „žinovai“ ir koreguoja karaliaus parašą. Kaip karalius turėtų reaguoti į tokius savo palikuonis?“.
Mokslų daktaras A. Bučys irgi nesužavėtas savivaldybės komisijos sprendimu: „Tipiškas sprendimas. Komisija rėmėsi provincialiu prietaru, kad karaliumi gali būti tik popiežiaus palaimintas ir vyskupo pakrapytas valdovas. Kai popiežius VIII a. pašventino frankų karalių, Europa buvo pilna pagoniškų karalių. Lietuva buvo nekrikščioniška karalystė. Ikikrikščioniški karaliai nebuvo laiminti popiežiaus. Bet Vakaruose niekam nekyla klausimų dėl jų titulų – tai provincinis prietaras, kuris neegzistuoja už Lietuvos ribų“.
Pasak A. Bučio, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos karalių ir karalienių popiežiai nelaimina, bet niekas nedrįsta abejoti jų titulais.
Mokslų daktaras, rašydamas savo didįjį veikalą, suskaičiavo, kad Lietuva turėjo 14 karalių, vokiečių ir lotynų kalbomis dokumentuose raštiškai įvardytus su karališkais titulais ir vardais. Iš jų 12 pagonių, vienas katalikas ir vienas provoslavas.
„Ką daryti? Toliau sėdėti su mūsų istorijos nuskurdinimu? Reikia pradėti pradžiai nors nuo paminklo“, – sakė A. Bučys.