Vienos diskusijos kelia šypseną, kitos, atvirkščiai, tikrina budrumą. Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, bet kelių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narių iniciatyva pripažinti Lietuvos komunistų partiją nusikalstama organizacija ir reikalauti, kad sovietmečiu vadovaujamas pareigas partijoje ėję žmonės apie tai skelbtų kandidatuodami rinkimuose ir dalyvaudami konkursuose į valstybės bei diplomatinę tarnybą, patenka į tą pačią provokuojančių klausimų kategoriją. Apie tai – pokalbis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ su profesoriumi Vytautu Landsbergiu.
– Profesoriau, atrodo, kad Komunistų partija ir tie nusikalstami Sovietų Sąjungos valdžios dalykai visada buvo bent jau Konservatorių partijos reikalas, ir dabar jūsų nuomonė yra visiškai kitokia.
– Ne visiškai kitokia. Nusikaltimai yra nusikaltimai. Gauja, klanas, klika, kuri dalyvavo ir organizavo tuos nusikaltimus, yra tokia, kokia ir buvo, tiktai pakelta į partijos rangą. Tokios partijos nebuvo iš viso. Man atrodo tai klaidinga.
– Tai kaip čia dabar? Aš skaitau Seimo rezoliuciją, kurią priėmė praeitais metais „Dėl LKP nusikalstamos veiklos įvertinimo“.
– Taip. Jau nuo pat [rezoliucijos] pavadinimo visuomenė klaidinama.
– Tačiau konservatoriai balsavo už tokią rezoliuciją.
– Tiesiog nesigilino. Tokiems klausimams būtų reikalinga labai išsami seminarinė, „koliokliuvinė“ diskusija, kur būtų nustatyti galų gale terminai, terminologija, apie ką mes kalbame. Kitaip plaukiojame po klaidinančią orvelišką arba sovietmečio terminologiją ir visai be reikalo painiojamės. Kas nebuvo politinė partija, neturi būti vadinama „partija“, o paskui jau pasmerkiama. Bet jeigu smerki fantomą!
– Kitaip tariant, jūs norite pasakyti, kad jeigu dabar atsirastų kažkoks įstatymas ar jūsų partijos viduje – kažkokie reikalavimai, kad reikėtų atskleisti, ką veikia Komunistų partijos buvę nariai, tai reiškia, kad Komunistų partija taptų tarsi legalia organizacija, buvusia legalia organizacija?
– Beveik taip, todėl man ir nepatinka, kad yra legalizuojama per pasmerkimą. Bet kas yra smerkiamas? Tam tikra administravimo, okupacinės valdžios pagalbinė struktūra. Gal ir verbavimo sau pareigūnų struktūra. Jai dabar suteikiamas garbingas politinės partijos statusas. Ir anksčiau žodžiais tai buvo kartojama, bet kai jau prieiname prie reikalo, tai jau reikia susitarti, apie ką mes kalbame.
– Profesoriau, dabar provokuojantis klausimas: tai kas tuomet buvo Algirdas Mykolas Brazauskas tokiu atveju?
– A. Brazauskas nuo 1989 m. pabaigos buvo pasiskelbusios partija LKP vadas.
– Pasiskelbusios partija... Ji pasiskelbė, bet neegzistavo, jūsų manymu?
– Ten yra visokių momentų. Jie pasiskelbė, kad jie dabar jau savarankiški, galima būtų nuo to momento ir skaičiuoti jų atsakomybę.
– Nuo 1989 m. tos dienos, nuo tos dienos, kai atsirado LKP?
– Bent jau taip pasiskelbė, bet ar ji buvo pripažinta ankstesnės valdančiosios Sovietų Sąjungos komunistų partijos kaip savarankiškas padalinys – aš to nežinau. Ar ji veikė kaip savarankiškas padalinys? Taip, kaip Lietuvos Respublika veikė, nors Kremlius nepripažino, kad yra tokia valstybė, bet mes veikėme kaip valstybė.
– Dabar būtų sunku ir atsekti, ar LKP, pasiskelbusi nepriklausoma, veikė savarankiškai, ar tai buvo tiesiog fiktyvus filialas?
– Manau, tai buvo padaryta paskubomis prieš rinkimus, norint geriau atrodyti, gal net ir laimėti rinkimus, nes yra tokių žinių, kad kai jie padarė tą sprendimą – balsavo suvažiavime, kad nuo šiol yra savarankiška Komunistų partija. Nuo tol jų populiarumas pradėjo augti, pakilo reitingai, ir galbūt atsirado net vilčių rinkimuose neblogai atrodyti, gal ir laimėti. Tada man suprantamiau, kodėl jie buvo tokie nusiminę, buvo priblokšti rinkimų rezultatų. Atrodo, viskas aišku: Lietuva sujudusi, Sąjūdis, visi nori, kad būtų kitaip, o čia kažkokia sena kompanija, pasivadinusi Lietuvos komunistų partija.
– Jie paskui išmintingai pakeitė pavadinimą, laimėjo rinkimus.
– Tai žinoma – moka dirbti žmonės.
– Profesoriau, tai ką, jūsų manymu, dabar smerkia toji 2017 m. Seimo rezoliucija?
– Dabar studijuoti, ką ji smerkia... Bet nuo pat pavadinimo – ji smerkia fantomą.
– Šiuo atveju jūs manote, kad ir Kasčiūno, ir Ažubalio pasiūlymas pasmerkti įstatymu Komunistų partiją...
– Yra kova su fantomu.
– Gerai, bet gal reikia tokio sudėliojimo, vinių sukalimo į tą karstelį?
– Sudėlioti tikrai reikia, bet reikia teisingais pavadinimais.
– Ką tuomet reikėtų pasmerkti kaip nusikalstamą organizaciją – Komunistų partiją apskritai, ne Lietuvos komunistų partiją, bet Komunistų?
– Jeigu norima pasmerkti, tai mūsų pasiūlymas buvo iš karto 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Kai Maskvoje žlugo komunistų pučas, Lietuva pateikė tarptautinį pasiūlymą , bet į jį niekas nereagavo. Pasiūlymą surengti Niurnbergo tribunolą komunizmui ir jo struktūrų nusikaltimams, jo pareigūnams. Kaip buvo su nacionalsocialistais padaryta Vokietijoje. Turėtų būti tas pats.
– Turėtų būti platesnis įvertinimas – ne siauras kažkokios politinės organizacijos veiklos metodų, o visos veiklos?
– Matot, pradedant nuo ideologijos. Jau ideologija nežmoniška. Nesiskirsto žmonės į gerus ir blogus. Blogi žmonės gali būti naikinami, kad nekliudytų geriesiems. Ten patenka tautos, ir Marksas aiškino, kurios tautos nevertos gyventi, o kurios pažangios, dirba žmonijos progresui – tai tos tautos tegul gyvena. Tokio nežmoniškumo elemento labai daug tame komunizme. Tariamai už žmones, bet už kai kuriuos žmones, o kitus naikinant ir dar save iškeliant į valdžios uzurpatorius: „Mes dabar esame tie, kurie liaudies valia kaposime galvas.“
– Jūs savo pareiškime, reaguodamas į Kasčiūno ir Ažubalio pasiūlymo iniciatyvą, rašote, kad kai kurie politikų veiksmai tokie naivuoliški, gal kai kompetencijos trūksta, jie džiugina Kremlių. Jūs manote, kad šitas pasiūlymas galėtų džiuginti Kremlių? Galbūt šitas dalykas Kremliaus režimui kaip tik nepatinka?
– Manau, Kremlius būtų labai patenkintas galėdamas visais savo kanalais ir ruporais transliuoti pasauliui, kad Lietuvos Respublika parlamento lygiu paskelbė, jog Lietuvos Respublikos prezidentė praeityje priklausė nusikalstamai organizacijai.
– Tai čia turbūt ir tikslas yra?
– Gali atrodyti, kad net tų naivuolių tikslas. Gal jie nesupranta, ką jiems pakišo?
– Bet LR prezidentė nedalyvaus rinkimuose. Bent jau prezidento rinkimuose.
– Manau, tai visai nepriklauso nuo to. Ji yra labai nekenčiama ir, žinoma, labiausiai Kremliuje. Tai čia jiems būtų labai malonus dalykas.
– Profesoriau, kaip tuomet suprasti, kad tas, kaip jūs sakote, pusantro partijos nario, nesudėliojęs kaladėlių, yra iš jūsų partijos?
– Taip. Vienas suspenduotas už panašius pokštus, kitas – ne.
– A. Ažubalį jūs turbūt pažįstate visą politinį gyvenimą?
– Pažįstu, be abejo.
– Jie galėtų būti manipuliuojami? Jais taip lengva manipuliuoti?
– Galima visokiais žmonėmis manipuliuoti. Yra specialistai, yra institucijos, studijuoja biografijas, psichologijas, žino, kaip prieiti. Jeigu manipuliuoja užsienio šalių prezidentais, tai ką čia...?
– Bet, profesoriau, Gabrielius Landsbergis balsavo už rezoliuciją.
– Kada?
– 2017 metais.
– Įsivaizduoju, kad jeigu aš ten būčiau sėdėjęs, ir staiga krenta ant galvos tokia rezoliucija, galbūt būčiau kovojęs: „Palaukit, stop! Reikia iš esmės išsiaiškinti, apie ką kalbama, kiekvieną žodį.“ Bet pas mus to nėra. Net kai buvo tas nelemtas referendumas dėl Visagino atominės elektrinės – irgi nebuvo išsiaiškinta. Jis buvo klaidingai, dviprasmiškai suformuluotas. Paskui kaip kas norėjo, taip pasuko. Tokiais klausimais pirmiausiai reikia nušlifuoti kiekvieną žodį ir kiekvieno žodžio prasmę.
– Dabar pajuokaukime. Kaip manote, kas Kremlių labiau džiugina? Tokie dalykai ar nesiliaujančios diskusijos apie G tašką Vilniuje?
– Apie ką?
– G taškas.
– Aš net nelabai aiškinuosi, kas yra tas mįslingas G taškas ir kur jo ieškoti.
– Gal Vilniuje reikia ieškoti?
– Kur ieškoti ir ką su juo reikia daryti.
– Labai gera reklama, nes žmones akina pamąstyti.