„VISUOMENĖ TURI TEISĘ ŽINOTI – paslaptingasis Pranešėjas yra dabartinis Sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio patarėjas Tomas Gailius (nuotr. tarp D. Jauniškio ir G.Nausėdos).
Pirmasis Lietuvoje išviešinti šio visuomenę audrinančio skandalo epicentre esančio, tačiau iki šiol po paslapties skraiste besislėpusio buvusio pareigūno asmenybę nusprendžiau manydamas, kad tai žinoti yra VISUOMENĖS INTERESAS“, – feisbuke pranešė M. Laurinavičius.
Jis patikino žinąs visiškai priešingą Lietuvoje jau kuris laikas nerimstančios, Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės bestseleriu tapusios knygos sukelto politinio skandalo pagrindinės istorijos versiją.
„Maža to, galiu šią versiją pagrįsti net dviejų padėtį iš vidaus žinančių šaltinių liudijimais, o taip pat net ir asmenine patirtimi.
Ši versija visiškai griauna negeroves ar net nusikaltimus išviešinti pasiryžusio, bet dėl to tik asmeniškai nukentėjusio sąžiningo pareigūno mitą, kurį susikūrė pats T.Gailius. Bet aš esu įsitikinęs, kad būtent dėl to ją žinoti taip pat yra visuomenės interesas“, – paaiškino apžvalgininkas.
Savo mintis jis aprašė savo tekste „Substack“ portale, kurį pavadino „Tai – ne pasaka. Tai gerokai blogiau ir pavojingiau“. Visą M. Laurinavičiaus tekstą galite rasti čia. Savo įraše feisbuke jis patikino neturįs asmeninių interesų istorijoje.
„Kadangi puikiai suvokiu, kad dabartinėje atmosferoje taip rizikuoju iššaukti visą ugnį į save ir net sulaukti įvairių insinuacijų ir kaltinimų, galiu dar kartą garantuoti, kad jokių asmeninių interesų skelbti tai, ką nusprendžiau paskelbti, aš neturiu“, – rašė M. Laurinavičius.
Teigiama, kad Pranešėjas su VSD vadovybe nesutarė
M. Laurinavičius, remdamasis savo patirtimi ir dviem savo šaltiniais, kurių bent vienas, kaip teigiama, žino padėtį VSD iš vidaus, o kitas neva dirbo su Pranešėju, iškėlė versiją, kad Pranešėjo liudijimas yra „valstybininkų klano“ istorijos tąsa.
Esą Pranešėjas, dar dirbdamas VSD, kartu su savo pavaduotoju „jautėsi užvaldę VSD“, siekė savo valdžią departamente stiprinti ir atitinkamai neva „leido sau savo aplinkoje atvirai šaipytis iš Jauniškio ir Bridikio [VSD vadovybės – Delfi], kone atvirai juos niekino“.
Pasak M. Laurinavičiaus kalbinto šaltinio, buvo tik laiko klausimas, kada tarp VSD vadovybės bei Pranešėjo įvyks konfliktas. Be to, kito šaltinio teigimu, Pranešėjas pats siekė tapti VSD vadovu.
Šaltinis aiškino, kad reorganizuojant VSD nuspręsta leisti tam tikras pareigas užimti tik tiems asmenims, kurie atitinkamu lygiu moka anglų kalbą. O Pranešėjas esą mokėjo tik rusų kalbą, todėl galėjo pretenduoti tik į žemesnes pareigas, o tai neva jam netiko ir iš pareigų VSD jis pasitraukė.
M. Laurinavičiaus tekste aiškinama, kad Pranešėjas buvo „rytietiškos orientacijos žmogus“ ir neva nebuvo linkęs bendradarbiauti su partneriais Vakaruose. Taip pat esą yra gandų, kad vaiką leido į rusų mokyklą, kad žmona turi draugių Rusijoje, kad su vaikais keliaudavo į Rusiją.
Galiausiai, išklausęs kito šaltinio liudijimo, kuris taip pat minėjo tik gandus, M. Laurinavičius pripažino: „Jokio „rūkstančio ginklo“, bandydamas ieškoti tiesioginės „Maskvos rankos“, šį kartą neradau, nors kažkokių įtarimų, regis, vis dėlto būta.“
M. Laurinavičiaus tekste taip pat keliamos abejonės žurnalistų galimybėmis patikrinti Pranešėjo teiginius ir atitinkamai šių teiginių patikimumu.
Laurinavičius: Nausėda kvietė prisijungti, bet sąrašuose savo pavardės neradau
M. Laurinavičius leido suprasti tikėjęsis G. Nausėdos rinkiminės komandos sąrašuose išvysti ir savo pavardę, nes esą buvo kviečiamas prisidėti prie kandidato komandos, bet neišvydo. Dėl to, jo įsitikinimu, sąrašai į VSD rankas pateko ne iš G. Nausėdos ar jo rinkiminio štabo.
„Kitaip ir mano pavardė juose turėjo būti. Nebent tikėtume, kad G. Nausėda prašė patikrinti visus, išskyrus mane. Jei sąrašai VSD atsirado ne G. Nausėdos iniciatyva, paaiškinimų, kodėl mano pavardės ten nebuvo, galėčiau sugalvoti ne vieną“, – aiškino M. Laurinavičius.
Kalbėdamas apie tai, kad VSD galimai konservatoriaus Žygimanto Pavilionio prašymu ieškojo informacijos apie tuomet jo oponentą, konservatorių paramos prezidento rinkimuose taip pat siekusį Vygaudą Ušacką, M. Laurinavičius tikino pats Ž. Pavilioniui nurodęs, kur ieškoti kompromituojančios informacijos apie V. Ušacką.
„Ir dabar norite, kad aš patikėčiau, jog iš manęs gavęs informaciją, kur tos informacijos ieškoti, tai padaryti Ž. Pavilionis pavedė VSD, o ne savo patarėjams Seime. Ir dar VSD tokį nurodymą vykdė? Atleiskit, bet aš esu linkęs tikėti sveiku protu ir savo atmintimi, o ne Pranešėjo fantazijomis, kad VSD vykdė Ž. Pavilionio nurodymus.
Todėl galiu tik pakartoti – man šis skandalas kone nuo pat pradžių kėlė didelių įtarimų. Ir tų įtarimų kuo toliau, tuo daugėjo. Kol galiausiai nusprendžiau, jog visuomenės interesai reikalauja ne tik atvirai pasidalinti asmenine, su skandalu susijusia informacija, bet ir išviešinti patį pranešėją“, – teigė M. Laurinavičius.
Jis leido suprasti, kad nei VSD vadovas D. Jauniškis, nei prezidentas G. Nausėda neturėjo įtakos jo teksto turiniui.
„Su VSD vadovu D. Jauniškiu iš viso esu sutikęs vos kelis kartus gyvenime ir jokios įtakos šiam rašiniui jis net teoriškai turėti negalėjo.
Jei kas nors sugalvotų, ypač po to, kai atskleidžiau, kad G. Nausėda mane kvietė į savo komandą, ieškoti prezidentūros pėdsakų dėl šio mano rašinio pasirodymo, užtektų žvilgtelėti, kiek viešos kritikos iš manęs yra sulaukęs tiek pats prezidentas tiek jo komanda.“