Šventiniai reginiai Lazdijuose prasidėjo Kovo 11-ajai skirtu bėgimu „Vardan Lietuvos“. Lazdijų miesto Nepriklausomybės aikštėje padėtos gėlės prie Nepriklausomybės paminklo, o Lazdijų Šv. Onos bažnyčioje aukotos Šv. Mišios už tėvynės laisvę.
Paminklas 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaracijos signatarui, LLKS gynybos pajėgų vadui generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui atidengtas jo vardu pavadintoje aikštėje, pačiame miesto centre, priešais Šv. Onos bažnyčią.
Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas paminklas A. Ramanauskui-Vanagui buvo pastatytas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis.
Pasak Lazdijų rajono mero Artūro Margelio, pirmiausia buvo sumanyta statyti šį paminklą Dzūkijos partizanų vado tėviškėje, Lietuvos-Lenkijos pasienyje, Bielėnų kaime, bet pavyko įtikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinę direktorę Teresę Birutę Burauskaitę, kad paminklas A. Ramanauskui-Vanagui privalo būti pačiame Lazdijų miesto centre, kur jį kasdien matys daugiau žmonių.
Šventėje dalyvavo ir kalbėjo ne tik meras bei T. B. Burauskaitė, bet ir A. Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, brolis Albinas Ramanauskas, Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Paulius Saudargas, Zenonas Streikus, Krašto apsaugos savanorių pajėgų ir Lietuvos šaulių sąjungos vadovybė.
Pietų Lietuvos partizanų srities ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadas, A. Ramanauskas-Vanagas gimė 1918 m. kovo 6 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. Adolfas 1936 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940–1945 m. A. Ramanauskas dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandį tapo partizanu.
A. Ramanauskas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
1949 m. vasarį Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas pulkininko laipsnis.
„Mes visi teturime vieną troškimą: iškovoti Lietuvai laisvę ir, jei Dievo bus leista, su visa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugsmo šventėje, su visa tauta kurti tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą“, – rašė A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose, Lietuvai atgavus laisvę sudėtuose į knygą „Daugel krito sūnų“.