Straipsnyje minima, kad nuo liepos į į Lietuvą atvyko 4 124 užsieniečiai, iš kurių 2 799 irakiečiai. Vilnius, kaltinantis Baltarusijos režimą jų instrumentalizavimu, nori juos priversti grįžti į jų šalis, pasakoja žurnalistė.
„Nedidelė grupė vyrų tupėjo palei tvorą, ant kurios sukabinti drabužiai, visai šalia įėjimo vartų, į kuriuos jie vis žiūri. Apsilankymai čia yra retoki. Bet šį penktadienį, rugpjūčio 20 dieną, Mohammedas Al-Amiry, su savo maža dukryte ant rankų, priėjo.
Iš Irako kilęs vyras atvyko su savo lietuvaite žmona norėdamas padovanoti maišelį drabužių. Jis laukė už dvigubos tvoros, skiriančios jį nuo grupės. „Iš kur tu atvykai?“, „Kuo tu vardu?“, – klausinėjo jis.
„Mohamedas Rezakas, atvykau iš Bagdado“, – jam atsako vienas vyras. „Aš esu Mustapha Ali iš Basros“, – sako kitas. „Kaip ir aš“, – sumurkėjo Mohammedas Al-Amiry, kuris improvizavo vertėjaudamas.
Žurnalistė pasakojo, kad būtum išgirstas, reikia kalbėti pakeltu balsu, nes neseniai buvo įrengta antra tvora, nutolinantis visus kontaktus penkių metrų atstumu. Žurnalistams nebeleidžiama patekti į šią migrantų stovyklą, kurią galima pasiekti nelygiu keliu, miško pakraštyje.
Įrengta Rūdininkuose, karinėje teritorijoje, esančioje 40 kilometrų į Pietus nuo Lietuvos sostinės Vilniaus, tai yra vienas didžiausių prieglobsčio prašytojų centrų, kurį šią vasarą atidarė Lietuva.
Daugiau nei 700 vyrų įkurdinti palapinėse, kurias sudrėkino smarkus lietus. Dauguma irakiečių sako, kad pabėgo iš savo šalių po didžiųjų 2019 metų prieš vyriausybę nukreiptų protestų, kuriuos griežtai slopino saugumo pajėgos ir Iraną palaikančios grupuotės. O nuo šios vasaros jie Lietuvoje, kas jiems yra vartai į Europos Sąjungą (ES).
Jie pasakojo, kad kirto sieną vedami GPS jų mobiliuosiuose telefonuose. Baltarusijoje jie buvo gavę turistines vizas.
„Čia, Lietuvoje, yra Europa, saugumas, darbas“, – tiki Mohamedas Rezakas, kurio sesuo, atvykusi tuo pačiu metu kaip ir jis, buvo apgyvendinta kitoje stovykloje. Vilties tam nedaug.
Nuo liepos, susidūręs su migrantų antplūdžiu, Vilnius kaltina Baltarusijos autokratą Aliaksandrą Lukašenką „hibridiniu karu“ prieš šią mažą tris milijonus gyventojus turinčią Baltijos valstybę, kuri jau priėmė daug pabėgėlių iš Baltarusijos, tarp kurių ir buvusi kandidatė į prezidentus Svetlana Cichanouskaja, bet atsisako priimti šiuos naujus atvykėlius, pasakoja „Le Monde“.
Rugpjūčio 18 dieną 35 migrantai buvo įstrigę, juos iš vienos pusės atstūmė Lietuvos pasieniečiai, iš kitos pusės – Baltarusijos pasieniečiai.
„Pasitelkę skydus ir riaušių slopinimo ekipuote jie stūmė grupę Lietuvos Respublikos link, ir patys pažeidė sieną“, – kaip apkaltino Vilniaus saugumo tarnybos, per LRT ištransliavę skaudų Šalčininkų pasienio punkte padarytą videoįrašą. Galima matyti vyrus, moteris, išsigandusius mažus vaikus.
Iš Afrikos – į Baltarusiją su studentiška viza
Remiantis naujausia Vidaus reikalų ministerijos rugpjūčio 18 dienos statistika, nuo liepos į Lietuvą atvyko 4 124 nelegalūs migrantai, iš jų 2799 – irakiečiai, tai yra 55 kartus daugiau nei 2020 metais, kai per visus metus į Lietuvą atvyko 74 nelegalūs migrantai.
Susidūrusi su tokia precendento neturinčia situacija, Lietuvos valdžia paskelbė įstatymą, numatantį spygliuotos vielos sienos statybą palei 679 kilometrus bendros sienos su Baltarusija. Ir skubiai pastatė dešimtį stovyklų, leidžiant prieglobsčio prašytojus suimti šešiems mėnesiams.
„Šešis mėnesius – uždarytam, bet mes gi išprotėsime!“, – šaukė Mendy Opa. Šis 28 metų senegalietis pasakojo palikęs savo Kasamanso kaimą, kad išvengtų priverstinio verbavimo į kovotojų gretas. Dabar jis yra uždarytas Alytaus stovykloje, esančioje už maždaug 100 kilometrų nuo Vilniaus.
Čia, vietinio aerodromo teritorijoje, nebenaudojamame ir antisanitariniame pastate apgyvendinti dešimtys migrantų iš Užsachario Afrikos.
Šioje pasaulio dalyje socialinėje žiniasklaidoje žaibiškai išplito hipotezė apie baltarusišką „pramonę“. Šį kartą tai jau ne turistinė, o studento viza. Šios pasaulio dalies socialinėse medijose irgi žaibiškai išplito hipotezė apie baltarusišką „kanalą“. Tik šį kartą jau naudojamasi ne turistine, bet studento viza.
Pirmas dalykas, kuris pastebimas atėjus į šią stovyklą yra jos gyventojų profilis. Čia nėra vaikų arba šeimų, tačiau didžioji dalis jaunų žmonių pasakoja tą patį: per tarpininkus buvo užmegztas ryšys su Baltarusijos universitetais, šie išsiuntė pakvietimo laiškus, tada – skrydis į Minską su sustojimu Stambule.
„Aš turėjau kvietimą iš Navapolatsko (miestas Šiaurės Baltarusijoje) universiteto, bet niekas nepavyko taip, kaip planuota“, – pasakoko devyniolikmetė Julija, kilusi iš Kongo Brazavilio miesto, drebėdama savo plonytėje striukėje.
Atvykusi į Minsko oro uostą ši jauna studentė sumokėjo išvykimo metu sutartą sumą „2500 dolerių“ (2 130 eurų), kas turėjo padengti jos vizą, apgyvendinimą universiteto kambaryje metams laiko. Ji nieko negavo išskyrus leidimą apsistoti trisdešimt dienų.
Mergina apsiverkė. Per kelionę mirė vienintelė jai likusi giminaitė, tai yra jos močiutė, kuri finansavo kelionę. Išsigandusi policijos ir dalies baltarusių demonstruojamo priešiškumo, ji nusprendė kirsti sieną. „Ten jie mus atmeta. Niekas nenori mums padėti. Kartais net mus apspjauna“, – pasakojo ji.
Prieš ten keldami koją, daugelis nežinojo apie situaciją Baltarusijoje. Atvykęs iš „angliakalbės Kamerūno dalies, kur yra problemų (ginkluoti maištininkai priešinasi vyriausybės pajėgoms)“, Mike'as praleido kelis mėnesius Minske.
„Ir tada, vasarį, atsidūriau netinkamoje vietoje netinkamu laiku“, – atsiduso jis. Šis 25 metų amžiaus vyras atsidūrė pačiame žiauriai nuslopinto protesto prieš A. Lukašenką viduryje. Jis išsigando ir pabėgo sienos link, kurią kirto tris dienas klajojęs miške, vedamas, anot jo, aukščiau skridusio „sraigtasparnio garso“.
Nesupranta, kuo jie blogesni už afganus
Neturėdami galimybių išeiti, laikomi apgailėtinomis higienos sąlygomis, susidūrę su priešiškumu kai kurių aplinkinių kaimų gyventojų, kurie išsikabino savo soduose ženklus „Stop migrantams“, pabėgėliai sako esantys neviltyje.
Verebiejuose, esančiuose už 130 kilometrų į Vakarus nuo Vilniaus, daugiau kaip 200 jų sukiojasi tarp nebeveikiančios mokyklos sienų. „Žiūrėkite! Mums duoda pasenusį maistą! Su mumis elgiasi kaip su gyvūnais!“, – irakietis, su nuo nuovargio paraudusiomis akimis, mojavo puodeliu jogurto.
Čia buvo surinkta daug jazidų, priklausančių nemusulmonų religinei mažumai šiaurės Irake. „Mes esame iš Sindžaro (siaubingų Islamo valstybės 2014 m. įvykdytų žudynių vietos). Norime gyventi su krikščionimis“, – nepailstamai kartojo 25 metų Khaderas.
Nervingumą didina nepakankamumo atmosfera senose klasėse, paverstose bendrabučiais ir aprūpintose karinių stovyklų lovomis arba paprastais čiužiniais, sudėtais ant grindų. Frances, kuri sakė sumokėjusi tris tūkstančius dolerių už save ir septyniolikmetę seserį, kai jos atvyko iš Nigerijos į Baltarusiją, žvilgsnis pasimetė tarp trisdešimties moterų užimtų lovų joms skirtame kambaryje.
„Mes tik norėtume būti priimtos ir rasti tam tikrą saugumą“, – sušnibždėjo ji, savo telefono ekrane rodydama kruvinus vaizdus, kaip jos kaimas buvo užpultas džihadistų iš Boko Haram“ grupuotės.
Kaip rašo straipsnio autorė, dalis migrantų nežino įvykių Afganistane, kiti galvoja, kad jų padėtis gali tapti sudėtingesnė dėl pabėgėlių antplūdžio ir įtampos Europoje. Harikaras valandų valandas seka informaciją jo rastoje lietuviškoje svetainėje anglų kalba: „Mes visi čia bėgame nuo džihadistų iš Islamo valstybės arba „Boko Haram“, ar esame mažiau verti nei afganai?“.
Straipsnyje minima, kad Lietuva šį migrantų antplūdį laiko A. Lukašenkos surengta hibridine operacija, ir kad joms prieglobsčio prašymas šiemet Lietuvoje dar nebuvo priimtas.
Migrantai dalinosi savo istorijomis
Reportažą iš Lietuvos parengė ir kitas svarbus prancūzų portalas „La Croix“.
Nuo birželio Baltarusija paskatino tūkstančius migrantų iš Irako kirsti sieną su Lietuva. Straipsnyje aprašoma, kad Europos Sąjungos vidaus reikalų ministrai susitiko, norėdami atsakyti į šį „nelegalios migracijos kaip Baltarusijos valstybės ginklo“ panaudojimą. Tokį terminą panaudojo ES pirmininkaujanti Slovėnija.
„La Croix“ žurnalistė irgi apsilankė Rūdininkuose. Tuo metu kaip tik migrantams buvo dalinamas vanduo.
„Skridau iš Irako į Baltarusiją, paskui taksi nuvežė iki sienos, ir aš ją kirtau pėsčiomis“, – vokiškai pasakojo Ahmedas. 25 metų vyras, net nurodęs savo gimimo datą, pasakojo, kad prieš išsiuntimą penkerius metus gyveno Irake.
Iš Dramblio Kaulo Kranto kilęs Karimas keletą mėnesių praleido Baltarusijoje, bandydamas įgyti studento statusą, tačiau nesėkmingai. Norėdamas atvykti į Lietuvą, jis tuo pačiu maršrutu važiavo su vienuolikos žmonių grupe.
„Tai buvo baltarusis, kuris mus pasiėmė su automobiliu. Pirmą valandą ryto jis mus paliko prie miško. Ėjome per mišką, bėgome, net kirtome upes“, – pasakojo Karimas. Jų žygis truko iki ankstyvo ryto, kol juos pastebėjo lietuviai.
Žurnalistės reportaže pasakojama, kad Baltarusija naudojasi migrantais įvesti nestabilumą šalyje. Lietuvos Vidaus reikalų ministerija yra išpublikavusi Baltarusijos įsitraukimo į migrantų gabenimą įsitraukimą.
Straipsnyje aprašoma, kokių priemonių imasi Lietuva, kovodama su šia krize, taip pat, kad migrantams, apsisprendusiems savo noru išvykti, siūloma 300 eurų išmoka.