Įtemptos dienos
Su nuotrauka susijęs tuometinis Krašto apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Vaitkaitis. Žvelgdamas į šią nuotrauką vyras prisipažįsta, kad būtent jam tądien kilusi mintis panaudoti gaisrinę vandens žarną. Bet apie viską iš pradžių.
Tuo metu Lietuva jau kurį laiką gyveno budėjimo režimu. Iš karto po Kovo 11 – osios patirta ekonominė blokada, nuolat šmėžuojantys sovietų kariuomenės automobiliai, o, netrukus, ir priverstinis jaunuolių gaudymas į Sovietų sąjungos kariuomenę. Visa tai rodė, kad įtampa auga ir anksčiau ar vėliau įvyks kažkas negero.
„Sausio 4 dieną kilo įtarimas, kad atvyko desantininkai į Šiaurės miestelį. Tam, kad ten nesirodytų mūsų vyrai, aš į žvalgybą nusiunčiau Dalią Tarailienę, kuri buvo jaunimo karinių reikalų komisijoje“, - teigia A. Vaitkaitis. Moteris įtarimus apie desantininkus patvirtino. Pradėta ruoštis įvairiems scenarijams. Vienas jų – kad sovietai bandys imituoti valstybės perversmą ir susigrąžinti valdžią į savo rankas.
Istorikas Antanas Kulakauskas tik patvirtina, kad toks kelias buvo įmanomas ir labiausiai tikėtinas: „Sovietinėms specialiosioms tarnyboms ir M. Gorbačiovui tai buvo būdas pasiteisinti prieš vakarus. Juk jis – demokratizacijos šalininkas, suartėjimo su vakarais šalininkas. Tuo tarpu Lietuvoje kyla neramumai, kraujo praliejimas, žmonės vieni už, kiti pries. Tarybų Sąjunga turi neleisti masinio kraujo praliejimo“.
Didysis katalizatorius
Daugelis suvokė, kad Maskva laukia nesulaukia bent menkiausio kabliuko, kuris padėtų išrutulioti numatytą perversmo scenarijų. Kabliukas atsirado sausio 7 dieną, kuomet Kazimieros Prunskienės vadovaujama vyriausybė padidino maisto produktų kainas.
Dar iki kainų padidinimo infliacija Lietuvoje buvo pasiekusi net 380 procentų. Politologai ir ekonomistai kone vienbalsiai sutaria, kad didinti kainas buvo būtina. Tačiau laikas tam parinktas nejautriai, lyg užmerktomis akimis. Neįvertinus tuo metu itin didelio priešiškų jėgų intereso suskaldyti ir supriešinti visuomenę. Taigi tuoj pat atsirado grūmojančių kumščiais ir raginančių rinktis prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Ir štai sausio 8 dienos ryte Algimantas Vaitkaitis, tuo metu dešinioji Krašto apsaugos departamento vadovo Audriaus Butkevičiaus ranka, gauna žinutę apie būrį ginkluotų vyrų judančių Aukščiausiosios Tarybos rūmų link. A. Vaitkaičio teigimu, tokia žinutė buvo pasiųsta tiesiai ši Šiaurės miestelio: „Iš Šiaurės miestelio buvo pranešta, kad 70 kariškių, stiprių vyrų, ginkluoti pistoletais ir trumpais automatais po apsiaustu, granatomis, įsiverš į AT ir nušluos“.
Laiko buvo likę mažai. Aukščiausiosios Tarybos rūmai tuo metu dar buvo menkai saugomi. Augant įtampai jau buvo pradėti organizuoti budėjimai, tačiau jokių barikadų ir gynybos strategijų dar nebuvo spėta organizuoti. Aukščiausiosios Tarybos rūmus tądien saugojo keliasdešimt žmonių. Aiškiai suvokta, kad prieš tūkstančius įtūžusių demonstrantų ilgai atsilaikyti bus sunku.
Kylanti įtampa
Atsargos majoras Antanas Burokas 1991 metų sausį apie karininko karjerą nė negalvojo, nors priklausė atsikūrusiai Šaulių sąjungai. Tuo metu jis dirbo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje fizinio lavinimo mokytoju. Tačiau taip nutiko, kad vyras pateko į karščiausių sausio įvykių sūkurį ir sausio 8 dieną menų gimnazijoje nebepasirodė.
„Ryte atėjome, mus atvedė per rūsį ir paskirstė žmones, kad būtų visose vietose prie langų. Ar langus daužys, ar kažkas tokios. Kitaip sakant, kad mes čia apsigintume. Ir man teko, dabar tarnybinis išėjimas čia Seimo, nuo lango stovėti ir stebėti visą situaciją“, - prisimena netikėtai gynėju tapęs A. Burokas.
Grupelei žmonių, kurie susirinko sausio 8 – ąją Aukščiausiosios Tarybos rūmuose buvo aiškiai pasakyta, kad tai nebus paprastas įtūžusios minios protestas. Beveik neabejota, kad provokacijai bus pasitelktos prosovietinių „jedinstvininkų“ jėgos ir bus mėginama nuversti teisėtai išrinktą Lietuvos valdžią. Skanduotės, plakatai ir nepatenkintų žmonių pasisakymai iš pirmo žvilgsnio priminė tipinį mitingą. Tačiau akylesniems Aukščiausių rūmų ginti susirinkusiems žmonėms iš karto į akis krito keli keisti dalykai.
Sąjūdžio sekretorė Angonita Rupšienė linkusi teigti, jog plakatuose dominavo rusų kalba parašyti šūkiai: „Rusų kalba užrašytuose plakatuose konkrečiai reikalaujama nuversti Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Akivaizdžiai akcentuojamas siekais įvesti tiesioginį Sovietų Sąjungos prezidento valdymą“.
Rūmų šturmas
„Šonuose protestavo paprasti žmonės, o per centrą veržėsi organizuota grupė, gal 70 – 80 žmonių. Visi jie maždaug vienodo amžiaus. Kai jiems nelabai sekėsi, tai jie sugalvojo kitą dalyką - rėžėsi į mūsų užkardą, paima žmogų ir ištraukia. Ir vis mažėjo tų apsauginių. Nežinojome, ką daryti“, - susikaupusią įtampą prisimena A. Burokas.
Istorikai svarsto, kad šiuo atveju buvo pasinaudota vargingiau gyvenusiais tautinių mažumų atstovais, kuriems kainų padidinimo klausimas buvo itin opus. Ne visi atėję į šį mitingą suvokė, kad jų nevaldomomis emocijomis gali būti pasinaudota.
Ginklų Aukščiausiosios Tarybos rūmuose susirinkę gynėjai neturėjo. Algimantas Vaitkaitis nenori nė pagalvoti, kuo viskas būtų pasibaigę, jei kuri nors pusė tą dieną būtų panaudojusi ginklus. Laimei, vyras buvo išklausęs nemažai neginkluoto pasipriešinimo mieste kursų ir jam tuoj pat šovė mintis apsidairyti ir kūrybiškai panaudoti esamas priemones – atvėsinti įkaitusią minią šaltu vandeniu.
Įsimintinoje nuotraukoje kaip tik užfiksuota akimirka, kai spaudžiant dešimties laipsnių šaltukui besiveržiantys į rūmus žmonės atvėsinami stipria vandens srove. Tačiau ir pasitelkus šį būdą kilo keblumų – didelė vandens srovė reikalavo nemažai fizinės jėgos vien tam, kad išlaikyti vandens žarną.
„Ar žarna buvo per trumpa, ar neišlaikėm jos, nes labai didelis spaudimas, vartė mus. Tada daugiau žmonių subėgo ir kai atidarėm duris, tai pas mus keletas ir jų įlindo. Mes juos aplaistėm“, - lemtingą mūšį su protestuotojais prisimena A. Burokas.
Po to protestai nurimo, o aršūs piketuotojai nuo rūmų ėmė trauktis. Šaltas vanduo ir galimybė rimtai susirgti nuramino daugumos provokatorių siekius jėga įsiveržti į rūmus. Šturmas buvo atlaikytas, nors pačiuose rūmuose atsirado vienas ar kitas provokatorius, kuriam pavyko prasiveržti, tačiau didžioji grėsmė jau buvo nuslopinta.
Istorikas Antanas Kulakauskas neabejoja, jog provokacija buvo organizuota reakcingo „Jedinstvo“ judėjimo, kurio vadai po to bus nubausti įkalinimu. Vis dėlto, dalis minioje susirinkusių nesuprato, jog tapo antivalstybinės ir prorusiškos provokacijos dalimi.
Tokia istorija užfiksuota legendinėje nuotraukoje. Istoriniu eksponatu tapusios gaisrinės vandens žarnos dabar saugomos vieno rūmų gynėjo kolekcijoje. Jas po sausio įvykių namo kaip būsimą istorinį eksponatą parsinešė vienas iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjų.
1991 metų sausio 8 diena, tapusi svarbiu slenksčiu kovoje dėl Nepriklausomybės, padėjo išmokti ir kelias svarbias pamokas. Suvokta, kad į Lietuvos Nepriklausomybę bus kėsinamasi dar ne kartą, todėl iš karto pradėta organizuoti Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynyba. Ir antra, kartais, atrodytų, net beviltiškose situacijose verta apsidairyti ir pamėginti į problemą pažvelgti kūrybiškai. O įkaitusių protų niekas taip gerai neatvėsina kaip šaltas dušas.
Dokumentinių apybraižų ciklą „Mes nugalėjom“ žiūrėkite per LRT televiziją.