Atsisveikinimas su L. Zelčiumi vyko Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Trečiadienį Šv. Mišios už velionį buvo aukojamos Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Urna trečiadienio popietę palaidota Petrašiūnų kapinėse.
Teatro meno meistras gimė 1928 m. gegužės 9-ąją Kaune. Baigęs Kauno „Aušros“ gimnaziją, 1945–1948 m. mokėsi Kauno dramos teatro studijoje, 1948–1952 m. studijavo Maskvos Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS). Nuo 1952 m. Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius.
Su iškiliausiais to meto režisieriais sukurta daugiau nei šimtas vaidmenų teatre: Figaras (P. C. de Beaumarchais „Figaro vedybos“, 1952), Baronas Tuzenbachas (A. Čechov „Trys seserys“, 1960), Radvila Rudasis (J. Grušo „Barbora Radvilaitė“, 1972), Faibčikas (Keturakio „Amerika pirtyje“,1974), Lupas (M. Koress „Senelių namai“, 1986), Senis (E. Ionesco „Kėdės“, 1990), Karis (R. Nash „Lietaus“ (Lietaus pardavėjas), 1994), Taleiranas (J. Claude Brisville „Vakarienė“, 1996) ir kt. Kine: „Žingsniai naktį“ (1962), „Herkus Mantas“ (1972), „Čia mūsų namai“ (1984), „Vizitas pas minotaurą“ (1986), „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990), „Žalčio žvilgsnis“ (1990), „Mėnulio Lietuva“ (1997).
Televizijoje : „Žentas“ (1976), „Kaimynai“ (1979), „Būkit kaip saulė“ (1985), „Vilius Karalius“ (1988) bei visos Lietuvos pamiltas tėveliukas Lionginas Šeputis iš serialo „Giminės“ (1993–2000). Kūrėjas savo unikalia scenine ir gyvenimiška patirtimi nenuilstamai dalijosi su jaunąja karta.
1972 m. Leonardas Zelčius vadovavo Kauno politechnikos instituto studentų teatrui, 1995–1998 m. aktoriaus profesijos paslapčių mokė Aukštesniosios aktoriaus meistriškumo mokyklos studentus. Už ilgametę tarnystę teatro menui Leonardui Zelčiui suteiktas Lietuvos liaudies artisto vardas, 1998 m. įteiktas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžius, 2013 m. – Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Visas Maestro kūrybinis kelias scenoje paženklintas savęs atnašavimu iki paskutinės akimirkos, paskutinio fizinės ir dvasinės jėgos syvo. Tai įprasmina amžinąjį atilsį Leonardo Zelčiaus pasakyti žodžiai apie aktoriaus misiją: „Nors aktoriaus menas ir trumpalaikis, tačiau autentiška, tikra kūryba nemiršta. Aktoriaus talentas, emocijos ir įtaiga neišnyksta, o susilieję su žiūrovų jausmais, atgimsta jų dvasioje.“
