Vilniuje gyvena daugiau kaip 20 metų, yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Tačiau atsiimti prestižinių premijų už savo romanus vyksta į Rusiją. Jos gyvenimas, kaip ir jos romanai, – be sienų.
Pro palėpėje įrengto L.Eltang kabineto langus atsiveria nuostabaus grožio Vilniaus vaizdai. Net nustembi – ar iš tikrųjų Vilnius toks gražus? Ji linkteli galva – taip. Ir priduria: "Vilnius – menininkų miestas, čia puiki vieta kurti. Be to, aš niekada nepažinojau tiek įdomių žmonių viename mieste."
Prie Vilniaus priprato ir rašytojos vyras – danas Bjarne’as Eltangas.
Lietuvos sostinėje liejasi L.Eltang eilės, neseniai ji baigė ketvirtąjį romaną "Briatiko". Lena dirba kiekvieną dieną nuo 5 val. ryto, tačiau neprimena griežtos kabinetinės rašytojos. Baigusi naują romaną ar per šventes ji mėgsta pasėdėti su būriu draugų prie stiklo vyno.
– Lena, turbūt draugų prigužės pilni namai ir per Kalėdas? – pradėjau pokalbį su rašytoja.
– Jau 12 metų yra tradicija, kad arba pirmą, arba antrą Kalėdų dieną pas mus susirenka mano draugai menininkai iš Rusijos ir mano draugai lietuviai. Atvažiuos keturi seni mano draugai iš Maskvos ir Sankt Peterburgo su vaikais. Mano kabinetas būna kaip didelė palapinė – jie čia miega ant čiužinių. Kalėdos – vienintelė proga susitikti. Balius būna suneštinis – visi žino, kad gyvenu iš honorarų.
Mano užduotis – papuošti eglutę. Neįtikima, bet esu išsaugojusi savo senelio iš Sankt Peterburgo eglutės žaislus. Kiek važinėjau po Europą, kur tik negyvenau, kiek sudaužiau daug tvirtesnių daiktų, o tie keli žaislai išliko. Jie tokie seni, man primena vaikystę. Po eglute būna įvairiausių dovanų – kas ateina, po ja tas dovanas sudeda. Kai pavalgom, išgeriam vyno, prasideda tradiciniai mūsų žaidimai. Dovanos sudedamos į didelį maišą, o vienas žmogus – pats patikimiausias iš mūsų kompanijos – jas traukia ir teikia. Bet dovanos taip lengvai negausi – reikia atlikti kokią nors užduotį. O užduočių būna tokių, kad neduok Dieve, visi sėdi ir dreba.
Slavų Kalėdų nešvenčiame – Vilniuje beveik neturiu draugų rusų.
– Skaitytojai pripažino ir įvertino jūsų knygas "Gervuogės ūglis", "Akmeniniai klevai", "Kitokie būgnai". Ar savo bičiuliams papasakojate naujo romano siužetą, gal ir jo ištraukų paskaitote?
– Visada. Jau nusistovėjo tradicija, kad, pradėjusi naują romaną ir jį pabaigusi, sukviečiu draugus menininkus į svečius. Vakarėlis vyksta arba bute Vilniuje, arba sodyboje prie ežero Anykščių rajone.
Paskaičiau "Briatiko" ištraukų. Paskui diskutavom – aptarėm kiekvieną perskaitytą gabalą. Ir jie man labai padėjo, nes jiems kai kas buvo neaišku, dėl kai ko abejojo, klausė, kodėl būtent taip parašiau. Aš jų nuomonę užsirašau, paskui studijuoju, nes jie – pirmieji mano skaitytojai.
– Ir kokių išgirdote pastabų?
– Gana daug apie Lietuvos istoriją ir personažų psichologiją. Lietuvių charakteris ir požiūris į gyvenimą iki šiol man yra labai paslaptingas.
Buvo ir juokingas momentas. Perskaičiau ištrauką apie Luko ir Paolos pirmąją meilės naktį. Apie tą meilės naktį pasakoja pats herojus – Lukas. Kai perskaičiau tą sceną, vienas draugų tiesiai šviesiai paklausė: "Lena, o tau kuris nors vyras kada nors pasakojo apie savo pirmąją naktį?" "O ką, blogai parašiau?" – "Blogai!" Jie mane sukritikavo, ir aš tą sceną pataisiau. Beveik nieko iš jos neliko, bet turi pasitikėti ekspertais.
Dabar manęs laukia ištisi metai redagavimo darbų. Aš nerašau knygos nuosekliai – pirma pirmą puslapį, paskui – antrą, trečią. Rašau dialogus, mizanscenas kaip teatre. Rašau penktą, 105-ą sceną. Paskui – kaip dėlionę – sudedu romaną iš mažų gabaliukų. Tai – pati baisiausia darbo stadija, kuri kainuoja daugiau kraujo nei pats parašymas. Per metus baigsiu. Manau, kad knyga išeis 2015 m. sausį.
– Romanas žiauriai išgręžia. Kaip pailsinate kūną ir išvėdinate smegenis?
– Lankau jogos užsiėmimus. Tada per tas dvi valandas sugebu nemąstyti. Tai – rojaus valandos, galvoje būna tokia tuštuma. Rašytojo galvai tai yra reta, maloni ir naudinga būsena.
– Kodėl pradėdama naują romaną blaškotės su vyru po Europą ir ieškote vietos, kur galėtų vykti jo veiksmas? Negi negalite tos vietos sugalvoti, sufantazuoti?
– Vaizduotėje rašytojas gali sukurti bet ką, ir net tokią vietą, kurios iš viso nėra pasaulyje. Kai sugalvoju naują siužetą ir suprantu, kur viskas vyksta, man reikia tą vietą pamatyti nors vieną kartą, o dar geriau – pabūti ten keletą dienų, keletą savaičių. Nes aš turiu pagauti jos atmosferą, spalvas, kvapus. Aš negaliu rašyti visiškos fantazijos – turi būti kas nors apčiuopiamo. O to nepaimsi iš knygų ar iš "Vikipedijos". Tai turi pamatyti.
– Kurioje šalyje suradote "Briatiko" veiksmo vietą?
– Italijoje. "Briatiko" – tai realus viešbutis. Jis yra netoli Sorento, Amalfio įlankos krante. Mudu su vyru ten nuvažiavom, kai pradėjau rašyti romaną. Turėjau skolintis pinigų, kad galėčiau važiuoti į tą miestelį, pagyventi ten mėnesį ir patirti apčiuopiamų dalykų savo polėkiams įgyvendinti.
"Briatiko" – daugiasluoksnis psichologinis detektyvas, jame – kelios gyvenimo istorijos. Viena – jauno vyruko Luko, kuris, kaip visada mano romanuose, kilęs iš Vilniaus. Istorija prasideda 1996 m., jis mokosi Londono dailės koležde. Susipažinęs su itale Paola, freskų restauratore, atsiduria Italijoje. Bet visai netikėtai su ja išsiskiria. Gerokai vėliau Lukas parašo romaną "Paola" – apie moterį, kuri jį pametė. 2008 m. jis, jau išgarsėjęs rašytojas, atvažiuoja į "Briatiko" ieškoti savo praeities pėdsakų.
Juokingiausia tai, kad prieš metus vienas rusiškas tinklalapis, kur publikuojamos mano knygos, paklausė, ar galima įdėti naujo romano ištrauką. Sutikau. Paskui jie man parašė: "Žinot, mes sugalvojom tokį konkursą. Jūs duosit mums po ištrauką, bet be finalo. Skaitytojai finalą turės atspėti." Vėliau jie vėl rašo: "Tam, kuris atspės, duosim prizą. Mes susirašėm su "Briatiko" ir gavom nakvynę vienam žmogui, kuris atspės finalą." Kaip apmaudu – tame viešbutyje aš pati negyvenau, man ten per brangu. O norėčiau pagyventi bent porą dienų!
Romano "Gervuogės ūglis" veiksmo vieta – Barselona, aš ten gyvenau kelis mėnesius. "Kitokių būgnų" veiksmas vyksta Lietuvoje ir Portugalijoje, Lisabonoje, "Akmeninių klevų" – Didžiojoje Britanijoje, Velse.
– Kaip Bjarne’as pakenčia ankstyvą jūsų kėlimąsi, alinančią dienotvarkę, tuos vežiojimus po Europą ir romano vietos paieškas, tą jūsų nenorą virti barščių? Kur slypi jūsų santuokos fenomenas?
– Tai yra mįslė. Beje, aš moku gaminti, tik labai retai tai darau. Bjarne’as – labai stiprus diedas, jis dukart pasaulio ir šešiskart Europos irklavimo čempionas. Jis apkabinėtas medaliais kaip veislinis buldogas. Man visada patikdavo tokie vyrai, nes pati esu fiziškai silpna. Kas verda Bjarne’o galvoje, to niekas nežino. Į jį žiūriu kaip į labai slaptą, mįslingą siužetą.
Bjarne’as atsikelia kokią 8 val., man pakūrena židinį, kad nesušalčiau, padaro pusryčius, atneša kavos. Jis labai mėgsta mūsų rytus. Jam labai patinka, kad jis atsikelia, o žmona jau dirba. Ir jis žino, kad ji dirba visą laiką. Tai – stabilumas. Jis žino, jog kad ir kada beatsikeltų, ras mane dirbančią, ir jis žino, ką aš darau, nors neskaitė nė vienos mano knygos, – jis nemoka rusiškai.
Daviau jam paskaityti savo poezijos, apsakymų vertimų į anglų kalbą. Bet jis į tai žiūri savotiškai. "Žinai, aš tavo kūrybą labai sunkiai perskaitau. Čia kažkokia svetima moteris parašė. Va, ta moteris, kurią pažįstu, yra visai kitokia. Aš nenoriu anos moters – iš puslapių. Tad tegul būna tie tekstai atskirai, o mano žmona – taip pat atskirai", – kartą jis man išdėstė.
Ir aš puikiai tai suprantu. Puikiai. Visiškai neįsižeidžiau – į tai žiūriu tolerantiškai. Jis turi savo teisę mane matyti tokią, kokią mato. Jis per tiek metų susikūrė mano paveikslą ir juo žavisi. O iš tų knygų veržiasi skirtingų moterų dvasia. Jis tarp jų pasimes.
– Ar galite pripažinti, kad rašytojo kelio link jus pastūmėjo ankstesnių santuokų biografijos? Ianas Flemingas, sukūręs legendinį Jamesą Bondą, iš tikrųjų rašė apie save.
– Mano romanuose, nors ir liūdna tai sakyti, iš mano biografijos nėra nė vieno fakto. Nė mikroskopinio. Laikausi tokių principų. Ne dėl to, kad aš – kieta, kad savo biografijos nenoriu atskleisti. Dėl to, kad tavo realus gyvenimas turi būti labai toli nuo tavo kūrybos.
Jeigu tu pradedi pardavinėti savo gyvenimą – o tu jį parduodi, jei dedi į romaną, – jį atiduodi viešam skaitymui. Tu savo biografiją daliji. Bet juk rašai ne memuarus, o romanus, kuriuose – tavo fantazija. Šimtaprocentė. Kai pradedi dėti į romaną ką nors iš savo gyvenimo, iš savo patirties, iš savo meilės, yra didelė rizika prarasti savo praeities skonį.
Gali dėti tik tą teisybę, kuri yra apčiuopiama: kaip kvepia šitas miškas, kokios gėlės žydi kaimynų sode, kaip kvepia jūra Amalfio įlankoje. Šitą žinai, nes ten buvai ir gali papasakoti teisybę. Tuo viskas ir baigiasi – tu pats esi incognito. Jeigu rasite mano tekstuose nors vieną mano biografijos epizodą, statau dėžę "Montepulciano" vyno.
Daug sulaukiu tokių klausimų: "Lena, o šita istorija iš tavo gyvenimo?" Sakau, kad ne, ir manim niekas netiki, kaip ir jūs. Žmonės netiki, kad tiek istorijų, kurių personažu pats nebuvai, galima sukurti. Vienintelis dalykas, kas mano romanuose yra tikrai mano, iš mano sielos gelmių, – tai požiūris į pasaulį.
– Bet juk metai iš metų gyvenimas lekia kaip traukinys, biografija dėliojasi faktas po fakto, tad ir pasaulėžiūra, ir emocijos, ir jausmai gali kisti. Nieko nėra šiame gyvenime stabilaus.
– Be abejonės. Aš gyvenau keletą gyvenimo etapų. Viename buvau atšokusi nuo buities, studentė romantikė, kuri atsirado Paryžiuje. Mano pirmasis vyras išsivežė mane į Paryžių, jį ten nuvedė darbo reikalai. Bet susipykau su juo ir išėjau iš namų. Ir likau ant ledo, pinigų visai neturėjau. Užuot mėgavusis gyvenimu Paryžiuje, kai čia buvo sovietų laikai, susipykti su tokiu vyru, išeiti į kažkokį bendrabutį, ten gyventi su kažkokia prancūze ir kavinėje valyti stalelius? Aš buvau studentė, norėjau mokytis, tačiau grįžti į Rusiją – ne. Bet pragyvenusi Paryžiuje pusantrų metų, neišlaikiau – grįžau.
Gyvenau stabilaus gyvenimo etapą, kai neturėjau daug pinigų, bet žinojau, kad rytojus ateis. Gyvenau kitą gyvenimo etapą, kai turėjau labai daug pinigų ir nežinojau, ką su jais daryt ir kur juos išleist. Dabar gyvenu tokį etapą, kai viskas velniškai nestabilu. Gyventi Lietuvoje labai brangu, gyventi iš literatūrinio darbo pajamų – labai sunku. Bet tikriausiai taip visi menininkai gyvena?
Tačiau pats įdomiausias mano gyvenimas – Lietuvoje. Galiu tai palyginti su Paryžiumi, su Kopenhaga, su Londonu. Taip, ten judriau, o čia – ramiau. Bet čia buvo pats įdomiausias, pats judriausias mano gyvenimas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę čia viskas prasidėjo taip šviežiai, naujai – man buvo toks polėkis kurti. Pirmus apsakymus pradėjau rašyti Lietuvoje. Romanas "Kitokie būgnai" – arčiausiai Lietuvos. Jame – 1990-ųjų, 2000-ųjų Vilnius, kokį jį aš mačiau.
– Keturi šaunūs vyrai, kurie buvo pamišę dėl jūsų, keturios individualybės – ir apie juos savo kūryboje nė žodžio?
– Atidžiai peržiūrėti tuos gyvenimo etapus galima pagal mano poezijos rinkinius. Kiekviena poezijos knyga – apie tam tikrą vyrą. Savo vyrų man nereikia prisiminti iš nuotraukų – atsiverčiu poezijos knygą ir iš karto pajaučiu tuometį įsimylėjimą, tuometę aistrą. Atsimenu kiekvieną žodį – kas buvo pasakyta, kaip buvo žiūrėta, kaip buvo mylėta – iš tų eilėraščių. Išleistos penkios mano poezijos knygos.
Kai visiškai pasensiu ir prarasiu fantazijos pasaulį, nebegalėsiu kurti, pažadu savo skaitytojams, kad tada ramiai atsisėsiu ir parašysiu sočiai, gausiai visus memuarus iš serijos "Lena ir jos vyrai". Ir tie memuarai gal taps bestseleriu? O gal bus niekam neįdomūs?
– Turbūt tik pranašumas, kad rašyti pradėjote jau subrendusi moteris. Jeigu būtumėte pradėjusi rašyti romanus nuo 20 metų, vargu ar būtumėte juos ištempusi? Turbūt daug ką lėmė gyvenimo patirtis, banda?
– Tą "nuo 20 metų" atmeskim. Ir "nuo 30 metų" atmeskim. Kai pasirodė "Gervuogės ūglis", man buvo 40 metų. Pats laikas. Jei būčiau pradėjusi rašyti anksčiau, visų pirma būčiau parašiusi visai kitokius romanus. Antra, šitaip arti gali tiktai tvirtas žmogus, kuris turi stuburą. Geležinį. Aš keliuosi 5 val. jau 11 metų. Miegoti einu labai anksti, todėl visi mano vakarėliai baigiasi 22 val. Kai draugai svečiuojasi pas mane Anykščiuose ir rytą jie atsikelia, aš jau kokias 4–5 valandas dirbu, o jie tik pradeda kavos gėrimą. Bet man draugai niekada netrukdo, kad ir kiek jų būtų.
Literatūriniame festivalyje Sen Malo (Prancūzijoje) prieš dvejus metus susipažinau su rusų rašytoju Vladimiru Sorokinu. Jis man pasakė: "Atvažiuojate į Rusiją, kiek aš girdėjau, tiktai pinigų." Tai – juodasis humoras, bet iš tikrųjų jis teisus. Aš atvažiuoju į Rusiją tik atsiimti premijos (dar – į kūrybos vakarą arba į literatūrinį festivalį). Mane su Sankt Peterburgu sieja tik artimųjų kapai. Bet su Rusija mane sieja rusų kalba, su ja aš susieta amžiams.
Kai gaunu premiją, parašo visi Rusijos laikraščiai. Klausia: "O kas ji tokia? O kokį ji turi pasą?" Vieną kartą perskaičiau straipsnį, kuriame buvo parašyta, kad premiją gavo ir metų knyga buvo pripažintas vienos moters romanas, kuri demonstratyviai gyvena Lietuvoje. Tada savo "Facebook" paskyroje parašiau, kad demonstratyviai – drebėdama nuo šalčio – gyvenčiau turbūt Antarktidoje. Lietuvoje gyvenu todėl, kad čia – mano namai.
Vizitinė kortelė
* Gimė tuomečiame Leningrade 1964 m. Studijas baigė Valstybiniame Irkutsko universitete Filologijos ir žurnalistikos fakultete.
* 2003 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu.
* Pirmasis L.Eltang romanas – "Gervuogės ūglis" – pateko į Rusijos nacionalinio bestselerio premijos trumpąjį sąrašą.
* Antrasis romanas "Akmeniniai klevai" autorei padėjo tapti pirmąja Naujosios rusų literatūros premijos laureate. "Akmeniniai klevai" išversti į lietuvių kalbą (vertė Vladas Braziūnas).
* Trečiasis romanas "Kitokie būgnai" 2011 m. buvo įvertintas Rusų premija. 2012 m. "Kitokie būgnai" pateko į Rusijos nacionalinės literatūrinės premijos "Didelė knyga" trumpąjį sąrašą. Į jį patenka septyni aštuoni autoriai iš 500.
„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:
Iš arti: Kalėdos šios šventės įsčiose – Šventojoje Izraelio Žemėje.
L.Graužinienė: „Aš niekada nekritikuoju jos Ekscelencijos Prezidentės“
Pirmoji auka Vilniaus pertvarkoje – žvėryno seniūnija. Kas toliau?